Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pamaldumas Marijai ir tautos lūkesčiai

Kobrės Gailestingosios Dievo Motinos šventovėje, šiemet minint 100-ąsias Švč. Mergelės Marijos paskelbimo Kubos globėja metines, ypač gausu maldininkų iš įvairių Karibų jūros regiono šalių

Šventasis Tėvas pagerbia Kobrės Gailestingąją Dievo Motiną

Majamio Dievo Motinos šventovę aplankiusį JAV prezidentą Baraką Obamą pasitiko jos rektorius kubietis kun. Chuanas Ruminas Domingesas

Apie popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Kobrės Dievo Motinos šventovėje

Mindaugas Buika

Kubos katalikybės simbolis

Kiekvienoje popiežiaus Pranciškaus apaštalinėje užsienio kelionėje ypatingas dėmesys skiriamas jo lankymuisi vietinėje didžiausioje Švč. Mergelės Marijos šventovėje, labai susijusioje su tautos ir Bažnyčios gyvenimu. Kaip tik vizito į Kubą (toje iki šiol ilgiausioje rugsėjo 19–28 dienomis vykusioje kelionėje aplankytos ir Jungtinės Amerikos Valstijos, apie tai bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose) dvasinė kulminacija, be abejonės, buvo Šventojo Tėvo aukotos šv. Mišios garsioje Kobrės Gailestingosios Dievo Motinos (isp. k. Nuestra Senora de la Virgen de la Caridad) šventovėje. Joje jis svečiavosi net dvi dienas ir minėtomis pamaldomis inauguravo Jubiliejinius metus, kuriais švenčiamos 100-osios Kobrės Marijos paskelbimo Kubos globėja metinės. Kobrės šventovė yra beveik vienmetė su Lietuvos didžiąja Šiluvos Dievo Motinos šventove, nes būtent apie 1612 metus Kubos rytiniame vario kasyklų regione (isp. k. cobre – varis) esančioje įlankoje plaukdami laiveliu du indėnai ir vienas juodaodis vergas vandens paviršiuje pastebėjo plūduriavusią nedidelę (apie 35 cm aukščio) Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi statulėlę ir, melsdami jos pagalbos buvo išgelbėti nuo kilusios didelės audros. Šis, vėliau daugeliu kitų stebuklų išgarsėjęs atvaizdas, ant kurio buvo užrašas „Aš esu gailestingumo Mergelė“ (isp. k. „Yo Soy la Virgen de la caridad“) buvo atgabentas į šalia regiono didžiausio Santjago de Kuba miesto Kobrės kalnakasių gyvenvietę, kurioje ilgainiui buvo pastatyta Dievo Motinos šventovė, tapusi Kubos katalikybės simboliu. Beje, kaip Šiluvoje rugsėjo 8 dieną, Marijos gimtadienį Kobrėje kasmet vyksta pagrindinės religinės iškilmės, į kurias susirenka didelės maldininkų minios iš Kubos bei kaimyninių Karibų jūros šalių. Toks ryškus piligrimų pamaldumas praėjusiame amžiuje susilaukė pripažinimo Vatikane.

Dar 1915 metų rugsėjo 24 dieną Kubos nepriklausomybės kovų veteranai kreipėsi laišku į  popiežių Benediktą XV, prašydami Kobrės Gailestingąją Dievo Motiną paskelbti Kubos globėja. Tai jis įvykdė po kelių mėnesių. 1936 metais Santjago de Kuba mieste vykstant pirmajam Kubos nacionaliniam Eucharistiniam Kongresui, Popiežius Pijus XI suteikė Kobrės Marijai kanoninį karūnavimą. Vėliau popiežius Paulius VI 1977 metais paskelbtąja bule „Quanto Christifideles“ suteikė Kobrės šventovei mažosios bazilikos titulą. O šventasis Jonas Paulius II, pirmasis Kubą aplankęs popiežius, 1998 metais pats Kobrės Švč. Mergelės Marijos statulėlę karūnavo, sukūrė Kubos globėjai specialiai skirtą maldą. Popiežius Benediktas XVI, priėmęs 2008 metais su ad limina vizitu atvykusių Kubos vyskupų ypatingą dovaną, žalvarinę Kobrės Marijos statulėlės kopiją, 2012-aisiais pats lankydamasis Kuboje paliko aukso rožę. Pagaliau dabartinis popiežius Pranciškus pagerbdamas Gailestingąją Dievo Motiną jos iš Kobrės atgabentai statulėlės kopijai surado ypatingą vietą Vatikano soduose šalia kitų paminklų. Ta proga Santjago de la Kuba arkivyskupui adresuotame laiške jis pabrėžė, kad Virgen de la Caridad del Cobre atvaizdo buvimas Vatikano soduose yra „aiškus Bažnyčios Motinos gyvybingumo ir meilumo priminimas “, į kurį jau daugiau nei keturis šimtmečius ištikimai kreipiasi Karibų šalies piligrimai. Kaip iš senųjų El Kobrės kalvų, taip dabar iš Šv. Petro sosto ta mažoji stebuklinga Gailestingosios Mergelės figūrėlė „išdidina sielas tų, kurie pamaldžiai prašo Jos vesti pas Jėzų, savo dieviškąjį Sūnų“.

Revoliucinė švelnumo galia

Rugsėjo 21 dienos popietę atvykęs į Santjago de Kuba miestą (antrąjį po sostinės Havanos pagal dydį ir reikšmę milijoninį miestą) ir apsistojęs kunigų seminarijoje bei susitikęs pokalbiui su visais nacionalinės Vyskupų konferencijos nariais, popiežius Pranciškus nuskubėjo į Kobrės šventovę. Ten susikaupė privačiam kontempliavimui, sukalbėjo šv. Jono Pauliaus II sukurtą maldą, patikėdamas Gailestingajai Dievo Motinai Kubos ir jos žmonių ateitį, ypač prašydamas globoti šeimas, jaunus žmones ir vaikus, guosti visus kenčiančius, ir ten paliko ypatingą dovaną – sidabrinių rožių su keramikiniais žiedais puokštę (beje, Kobrės šventovė yra gavusi daug kitų žymių žmonių dovanų: pavyzdžiui, ilgai Kuboje gyvenęs garsusis amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway) ten paliko 1954 metais gautos Nobelio literatūros premijos medalį kaip padėką Dievo Motinai už kūrybos sėkmę ir globą). Rugsėjo 22-osios rytą Kobrės šventovėje aukotų šv. Mišių homilijoje komentuodamas liturgijoje skaitytą šv. Luko evangelijos pasakojimą apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą, popiežius Pranciškus sakė, kad toks Palaimintosios Mergelės skubėjimas padėti kitiems įkvėpė ištisas kubiečių kartas puoselėti kilniausius Dievo šeimos ir tėvynės meilės, pasiaukojančios globos ir gynimo idealus. Iš tikrųjų Marija, pirmoji Viešpaties mokinė, yra ta šventoji moteris, kuri su Dievo Motinos užtariančia galia „skuba aplankyti vyrus ir moteris, jaunus žmones, vaikus ir senelius“ stengdamasi jiems padėti nuo pat užgimimo visuose gyvenimo sunkumuose ir išbandymuose, „nepaliaujamai nešdama mums Gyvybės Žodį, per savo Sūnų, mūsų Viešpatį“.

„Kubos žemę visada lankant Marijos motiniškumui, ši tauta gimė ir augo pamaldumo į Gailestingąją Dievo Motiną šilumoje“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad Kubos vyskupai savo raštuose teisingai yra pripažinę, jog Kobrės Marija „ypatingu būdu formavo kubiečių sielą“, žmonių širdyse įkvėpdama didžiuosius idealus, ypač nepakartojamą tautiškumą. Popiežius Pranciškus pacitavo šalies nepriklausomybės karo, vykusio XIX amžiaus pabaigoje, veteranų rašytą laišką popiežiui Benediktui XV: „Nei didelės nelaimės, nei priespauda neįstengė užgesinti pasitikėjimo ir meilės, kurią katalikiška mūsų tauta išpažįsta Gailestingajai Mergelei, kuri visais išbandymais, kai mirtis ir neviltis atrodė priartėjusi prie durų, pasirodydavo kaip šviesa, išsklaidanti pavojų tamsybes, kaip paguodžianti rasa..., toks yra tikrai kubietiškas priėmimas Palaimintosios Mergelės, kurią labai mylėjo mūsų brangiosios motinos“. Iš tikrųjų, anot Šventojo Tėvo, visose kančiose ir nepritekliuose Dievo Motina saugojo mūsų šaknis ir tapatybę, kad neprarastume žmogiškumo, nenuklystume į nevilties šunkelius, kad neužgesintume tikėjimo į Gyvąjį Dievą, Tėvą, „kuris išvaduoja, sustiprina, gydo, suteikia drąsos ir tampa garantuota prieglauda ir naujo prisikėlimo ženklu“. Netiesiogiai nurodydamas jau daugiau nei pusę amžiaus Kubą valdantį ateistinį komunistų režimą, akivaizdžiai draudžiantį katechetinę bei socialinį Bažnyčios veiklą, išvarantį užsienio misionierius (vienu metu net į Kubos konstituciją buvo įrašyta, kad ji –„ateistinė respublika“), popiežius Pranciškus pripažino, kad tikėjimas šeimose išliko gyvas pirmiausia motinų ir močiučių dėka. Jos kasdieninėje namų aplinkoje buvo Dievo Motinos aplankomos ir su būdingu švelnumu padrąsinamos, kad paliktų „atvirą, mažą kaip garstyčios grūdas plyšelį, per kurį Šventoji Dvasia palaikė tautos širdies pulsavimą“.

Priminęs enciklikos „Evangelija Gaudium“ mokymą, kad žvelgdami į Mariją mes vėl galime įtikėti revoliucine meilės ir švelnumo prigimtimi, Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad šios švelnumo revoliucijos realizavimas skatina mus palikti namus, išeiti į misijų tarnystę, atverti akis ir širdis kitiems. Kaip tik ši, iš švelnumo kylanti mūsų krikščioniškojo tikėjimo revoliucija skatina socialines permainas nešančią globą silpniesiems, paguodą, tarnavimą, aukojimąsi, dalijimąsi džiaugsmu ir liūdesiu, viltimi ir skausmu bei nerimu visų problemų akivaizdoje. Kaip ir pirmoji Viešpaties mokinė Marija „mes norime būti tarnaujanti Bažnyčia, išeinanti iš savo patogių klebonijų ir zakristijų, iš savo koplyčių, maldų namų uždarumo, atsiribojimo nuo išorinių sunkumų, kad palaikytume viltį, būtume vienybės ženklas“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. „Kaip ir Marija, Gailestingoji Motina, mes norime būti Bažnyčia, kuri eina statyti tiltų, griauti užtvarų, sėti susitaikymo sėklą. Pagaliau kaip Marija mes norime būti žmones ir tautas lydinti Bažnyčia visose dramatiškose situacijose, būdama įsipareigojusi gyvybei, kultūrai ir visuomenei, nenusiplaudama (abejingai) rankų, bet žvelgdama kartu su broliais ir seserimis. Toks yra vertingiausias mūsų Bažnyčios turtas, tikroji Jos gerovė, geriausias palikimas, kurį galime perduoti, išmokdami melstis ir šlovinti Viešpatį ir Mariją, nes jos malda kupina atminties ir padėkos, tai – Dievo tautos malda jos piligrimystėje ir istorijoje“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Tai – nuolatinis priminimas, kad Dievas yra su mumis, kad, matydamas savo žmonių vargus ir nuolankumą, atėjo ir vis ateina jiems padėti, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams ir visiems palikuonims per amžius, sakė popiežius Pranciškus įspūdingoje homilijoje, kartu kviesdamas atnaujinti šį mūsų tikėjimą kartų kaitoje.

Prezidento B. Obamos vizitas

Atsižvelgiant į pastarojo meto pokyčius JAV ir Kubos santykiuose bei tarptautinės priverstinių migrantų problemos kontekstą, norisi priminti, kad iš diktatorių Fidelio ir Raulio Kastro sukurto „komunistinio rojaus“ yra pasitraukę daugiau kaip milijonas Kubos gyventojų, kurie rado politinį prieglobstį daugiausia JAV ir ten buvo sumaniai ir dosniai integruoti. Kaip tik šie pabėgėliai, kurie po 1959 metų pabaigoje įvykusio komunistinio perversmo dėl politinio ir ateistinio persekiojimo, grėsmės gyvybei bei kitų socialinių priežasčių įvairiais būdais, dažnai perpildytais laiveliais ir netgi plaustais, nepaisydami visų audringos jūros pavojų, stengėsi persikelti į už 145 kilometrų nutolusią Floridą, didžiausią šios pietinės JAV valstijos miestą. Majamyje jie yra pastatę Gailestingosios Dievo Motinos šventovę, į kurią slapta iš Kubos buvo atgabenta ir tiksli Korbės Marijos atvaizdo kopija, tik mažesnė. Kaip tik šią Majamyje 1973 metais baigtą statyti didžiosios Kobrės šventovės „seserį“, kurią kubiečiai tremtiniai vadina „La Ermita de la Caridad“ ir į kurią per religines iškilmes gausiai renkasi melstis už demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės sugrįžimą į savo tėvynę, gegužės 28 dieną netikėtai aplankė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama (Barack Obama). Kaip teigiama Baltųjų Rūmų pranešime, tuo pirmuoju JAV prezidento vizitu į Majamio Gailestingosios Dievo Motinos šventovę norėta pripažinti ypatingą kubiečių diasporos pamaldumą, pasiaukojantį laisvės siekį ir svarbą šalies visuomenei. Šiuos pasiekimus patvirtina ir tas faktas, jog dabar iš 100 JAV senato narių trys yra kubiečių kilmės: Bobas Menendesas (Bob Menendez), Tedas Krusas (Ted Cruz) ir Markas Rubijus (Marco Rubio). Pastarasis, Floridos valstijai atstovaujantis senatorius respublikonas netgi iškėlė savo kandidatūrą 2016 metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Į Majamio Gailestingosios Dievo Motinos šventovę atvykusį prezidentą B. Obamą pasitikęs jos rektorius kubietis kunigas Chuanas Ruminas Domingesas (Juan Rumin Dominquez) papasakojo šios bažnyčios pastatymo istoriją, sąsajas su didžiąja Kobrės šventove. Priminęs nuo komunizmo bėgusių kubiečių tremtinių likimą, daugelio jų žūtį vandenyne, dvasininkas sakė, jog kiekvieną dieną Majamio bažnyčioje meldžiamasi „už laisvę, tikrą laisvę Kuboje“. Prezidentui pastebėjus, kad tas pats tikslas yra ir jo vyriausybės, kunigas Ch. Domingesas, aiškino, jog kubiečių išeivių bendruomenėje yra gaji nuomonė, kad derybose dėl JAV ir Kubos diplomatinių santykių atnaujinimo (beje, tarpininkaujant Vatikanui, liepą vėl buvo atidarytos ambasados Havanoje ir Vašingtone) vyrauja ekonominiai interesai ir tai tik gali stabilizuoti komunistinius režimus Karibų baseino valstybėse. Visgi B. Obama patikino, kad derybose su Kubos vadovu Rauliu Kastro dėmesio centre visada yra laisvės ir žmogaus teisių klausimas. Dvasininkas, pabrėžęs, kad visi kubiečiai nori džiaugtis tokiomis teisėmis ir galimybėmis, kokias išeiviai turi JAV, pasiūlė prezidentui, kuris nėra katalikas, bet išpažįsta krikščionių tikėjimą, pasimelsti prie Dievo motinos atvaizdo, prašant Šventosios Dvasios pagalbos, kad Ji globotų B. Obamos šeimą ir visus JAV žmones. Po šio susikaupimo, kuriame dalyvavo ir Bažnyčioje tuo metu buvę maldininkai, prezidentas ir kunigas Ch. Domingesas garsiai sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, o prezidentas dar ir uždegė žvakę prie Švč. Mergelės Marijos atvaizdo. Prieš B. Obamai paliekant šventovę, rektorius jam įteikė Marijos paveikslą su labai prasmingu įrašu: „Kad jūs visada atsimintumėte, ko kubiečiai prašo Gailestingosios Dievo Motinos“. Kubiečių tremtinių prašymus popiežiui Pranciškui prieš jo vizitą paskelbtame straipsnyje suformulavo senatorius M. Rubijus, kuris rašė, jog meldžiasi, kad Šventasis Tėvas „savo moraliniu autoritetu įkvėptų tikrą religijos laisvę ir priartintų mums tą dieną, kai laisvė vėl įleistų šaknis Kuboje, kadangi tik tada šalies žmonės turės galimybę vėl suklestėti ir gyventi pagal Dievo planą“.

© 2015 „XXI amžius“