Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio-Krekanavos dekanate

Garbingosios Dievo tarnaitės relikvijų sutiktuvės

Relikvijorių nešantį Krekenavos kleboną kun. dr. Gediminą Jankūną prie bažnyčios pasitiko Ramygalos klebonas g. kan. Edmundas Rinkevičius

RAMYGALA. Spalio 4-ąją Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia per Šv. arkangelo Mykolo atlaidus organizavo garbingosios Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijų sutiktuves. Tam buvo tinkamai pasiruošta: skaitytojai sklaidė naują parapijos leidinį „Ramygalos parapija“, bažnyčioje veikė vietos gimnazijos moksleivių kūrybos darbų darbų paroda „Iš Motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės gyvenimo“, stendas pasakojo apie svarbius Šv. Kazimiero seserų vienuolių kongregacijos įkūrėjos gyvenimo tarpsnius. Čia, be abejo, svariai prisidėta parapijiečių mylimo ir gerbiamo klebono, poeto, fotomenininko, medžio dirbinių autoriaus g. kan. Edmundo Rinkevičiaus.

Kazimiera Kaupaitė gimė 1880 m. sausio 6 d. Ramygalos parapijos Gudelių kaime. Ji buvo penktas vaikas iš vienuolikos Anupro Kaupo ir Antaninos Glebauskaitės šeimoje. Brolio kun. Antano Kaupo pakviesta, 1897 metais Kazimiera išvyko į Ameriką. Dirbdama klebonijos šeimininke, subrandino mintį pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir artimui. Aktyviai padedant bendravardžiams Antanams kunigams Kaupui, Milukui ir Stasiukynui, 1907 m. balandžio 19 d. Romos Tikėjimo platinimo kongregacija leido kurti Šv. Kazimiero seserų vienuoliją. Jos pirminė misija buvo puoselėti tikėjimą ir lietuvybę Amerikos lietuvių šeimose. 1920 metais Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į Čikagos seseris kazimierietes, prašydamas atvykti į Lietuvą. Seserims teko įsikurti apleistame Pažaislio vienuolyne, jį pačios remontavo. Seselių rūpesčiu iš Rusijos į Pažaislio vienuolyną sugrąžintas stebuklingas Kamaldulių Dievo Motinos Marijos (Gražiosios Meilės Motinos) paveikslas. Įvairiose Lietuvos parapijose kazimierietės steigė pradines ir amatų mokyklas, darželius, medicinos punktus, senelių prieglaudas, vadovavo Kauno „Saulės“ gimnazijai. 1933 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė, įvertinusi vienuolijos nuopelnus tautai, motiną Mariją Kaupaitę apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. 1934 metais, pablogėjus sveikatai ir nustačius onkologinę ligą, ji grįžo į centrinius Čikagos vienuolijos namus. Ten mirė 1940 m. balandžio 17 d.

Panevėžio vyskupijoje

Pasvalio dekanate

Rožinio karoliukai pakvietė į atlaidus 

Eucharistinė procesija Laimos Gražulienės nuotrauka

PASVALYS. Pirmąjį spalio sekmadienį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, atlaidai, skirti Pašvęstojo gyvenimo metams. Atvyko bičiuliai iš Alytaus „Dzūkų pulkucio“, katalikės moterys iš Šiaulių (LKMS Šiaulių Katalikių Moterų Draugijos pirmininkė – Janina Klungevičienė), gausus Gyvojo Rožinio draugijos maldininkų būrys iš Panevėžio (vadovė – Audronė Jovaišienė). Pasvaliečiai pasitiko svečius bažnyčios šventoriuje ir šia proga jiems įteikė Gyvojo Rožinio draugijos parengtus kuklius leidinukus. Paskui tikintieji skubėjo į bažnyčią adoracijai prie Švč. Sakramento bei Rožinio maldai. Po jų visų suskambo giesmė „Su galinga Rožančiaus malda“. Tai – Gyvojo Rožinio draugijos himnas. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius pasveikino susirinkusius švęsti atlaidų. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Homilijoje jis pasidžiaugė pasvaliečių ir svečių gyvojo rožinio malda bei eilute tikinčiųjų, pasiruošusių atlikti išpažintį. Vyskupas daug dėmesio skyrė Švč. Mergelei Marijai, Rožinio Karalienei, bei rožinio maldos galiai ir pateikė Rožančiaus istorijos žinių. Jis priminė, kad savo ypatingą pagalbą Marija parodė 1571 metais, kai turkai kėlė grėsmę visai Vakarų Europai ir Bažnyčiai. Po laimingos krikščionims kovos popiežius Pijus V spalio 7-ąją paskelbė Marijos Nugalėtojos švente, kurią po dvejų metų popiežius Grigalius XIII pavadino Šventojo Rožančiaus švente ir perkėlė į pirmą spalio sekmadienį. Vyskupas paragino tikinčiuosius, kad visuomet šeimose ir bažnyčioje kas vakarą būtų kalbamas rožančius, ta paprasta, graži ir gausiais atlaidais apdovanota malda. Šv. Mišiose giedojo bažnyčios bei Pasvalio mišrus choras „Canticum novum“ (vadovas – Rimvydas Mitkus).

Kaišiadorių vyskupijoje

Merkinės dekanate

Pašventinta „Angelo“ skulptūra

Senojoje Varėnoje, prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, klebono kun. Pranciškaus Čivilio rūpesčiu iškilo „Angelo“ skulptūra. Spalio 4-ąją ją pašventino Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis

SENOJI VARĖNA. Pirmąjį spalio sekmadienį, Šv. Pranciškaus dieną, čia buvo švenčiamos gražios iškilmės – pašventinta Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono kun. Pranciškaus Čivilio rūpesčiu priešais bažnyčią iškilusi skulptūra „Angelas“, sukurta kraštiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos motyvais. Nuo šiol ji globos ne tik Senosios Varėnos bendruomenę ir parapiją, bet ir visus pro šalį einančius ir pravažiuojančius. Gausiai į skulptūros pašventinimo iškilmes susirinkę Senosios Varėnos parapijos nariai bei svečiai džiaugėsi, kad rūpestingasis parapijos klebonas kun. P. Čivilis įgyvendino dar vieną prasmingą savo idėją – priešais bažnyčią pastatyti globėjo, šv. arkangelo Mykolo skulptūrą.

Iškilmės prasidėjo ilga procesija, kuri iš bažnyčios iki skulptūros atlydėjo Kaišiadorių vyskupą emeritą Juozapą Matulaitį ir kleboną kun. Pranciškų Čivilį. Šv. arkangelo Mykolo garbei skirtą skulptūrą pašventinęs vyskupas emeritas J. Matulaitis palinkėjo, jog jos dvasinę globą patirtų kiekvienas parapijietis.

Vilkaviškio vyskupijoje

Vilkaviškio dekanate

Įspūdingas savaitgalis parapijos kieme

Žmonės ypač domėjosi vienuolių ir dekanato Šeimos centro eksponuojama literatūra, nuotraukomis, siūlymais

VILKAVIŠKIS. Vieną rugsėjo pabaigos šeštadienį Vilkaviškio dekanato šeimos centras pakvietė parapijos bendruomenę ir visus susidomėjusius praleisti vakarą kartu po atviru dangumi – parapijos namų kieme kartu pažiūrėti kino filmą „Adomo obuoliai“ (krikščioniški kino filmai parapijos namų patalpose Šeimos centro savanorių iniciatyva nuo šios vasaros rodomi kiekvieną mėnesį).

Nuo 18 iki 20 valandos buvo skirtas laikas bendrauti. Parapijos katalikiškos organizacijos ant atskirų staliukų išsidėliojo informaciją apie savo veiklą, dalyvavo ir Šventosios šeimos seserų kongregacijos atstovės, skautai. Dekanato šeimos centras pristatė krikščioniškos literatūros bibliotekėlę, „Motinos maldoje“ grupę, ateities planus. Šventosios šeimos seserys pakvietė šeimas ateityje dalyvauti jų rengiamose katechezėse, pralinksmino loterija. Atėjusieji vaišinti arbata, saldumynais ir dešrelėmis bei ledais, kuriuos maloniai renginio dalyviams padovanojo „Medonos mėsa“ ir „Vilkaviškio ledai“ (UAB „Art glacio“).

Telšių vyskupijoje

Klaipėdos dekanate

Šeimų sekmadieniai

Šeimų sekmadienį Smiltynėje šildė žmonių gerumas

KLAIPĖDA. „Reikia žaislų, kilimas sutvarkytas, žaislai bus“, – tai – žinutė iš Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje besirenkančių šeimų susirašinėjimo, kai buvo ruošiamasi šeimyninėms šv. Mišioms pirmąjį spalio sekmadienį. Ši žinutė liudija sustiprėjusią bažnyčios bendruomenę, kai kiekvienas gali kreiptis su savo pasiūlymu ir sulaukti reakcijos. Iki tokio bendruomenės lygmens reikia užaugti. Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios žmonės jau porą metų vasaromis išvažiuoja į gamtą 3–4 dienoms, įkuria skautišką laužą, mat bažnyčios klebonas kan. Vilius Viktoravičius yra skautas iš prigimties, kalbasi apie tikėjimą ir dalinasi savo patirtimi. Tokios vasaros stovyklos suartina senus ir jaunus, neįgalius ir sveikus. Grįžus iš stovyklos norisi pratęsti įgytą bendruomeniškumo išgyvenimą, todėl pasiūlymas kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį paskirti šv. Mišias šeimoms buvo džiaugsmingai sutiktas, nes į Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčią dirbti ir gyventi iš Romos grįžo rezidentas kun. dr. Andrius Vaitkevičius, kuriam klebonas patikėjo rūpestį šeimos reikalais.

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Pasimelsta ir pasigrožėta

Taip atrodo lenta, įamžinanti bažnyčios statytojus

ŠILALĖ. Antrą šimtmetį gyvuojanti Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, šiuo metu vadovaujama rūpestingo šios parapijos klebono kan. dr. Algio Genučio, pradžiugino į titulinius Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus susirinkusius tikinčiuosius. Iš toliau atvykusieji ir seniau Šilalėje besilankę turėjo progą pasigrožėti jau daugiau kaip vieneri metai šalia bažnyčios esančiu didingu Dievo Motinos Lurdu, kuris skendi degančių žvakių ir gėlynų jūroje. O kur dar atlikti visi ūkiniai darbai šventoriuje: sutvarkyti bei atnaujinti laiptai prie visų įėjimų į bažnyčią, baigiama renovacija zakristijoje ir dar visokiausių darbų, darbelių padaryta ir toliau dirbama, puošiant šventovę. Bene labiausiai visus nustebino ties centriniu įėjimu į bažnyčią prie laukinės sienos pritvirtinta marmurinė lenta su tokiu joje iškaltu užrašu: „Šilalės Švento Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia 1909 m. pastatyta pagal lenkų architekto Juozapo Dzekonskio projektą, vadovaujant klebonui kan. Pranciškui Kūdžiui. 1905 m. liepos 26 d. vysk. Gasparas Cirtautas pašventino kertinį akmenį. 1909 m. lapkričio 8 d. kan. Pranciškus Pacevičius bažnyčią pašventino. 1919 m. birželio 29 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vysk. Pranciškus Karevičius“. Atvykusieji į atlaidus džiaugiasi tokia prie bažnyčios esančia „metrika“, nes įvairūs turistai, lankydamiesi Šilalėje ir norėdami apžiūrėti gražaus stiliaus Šilalės bažnyčią, negalėdavo apie ją daugiau sužinoti – turėdavo ieškoti kunigo ar ko nors kito, kad ką nors apie ją pasakytų. Anot atlaidų dalyvių, būtų puiku, kad prie kiekvienos šventovės iš lauko pusės būtų tokios „metrikos“. Kiekvienas atvykęs, norėdamas pasigrožėti maldos namais arba bent jau sužinoti jos titulą, rastų visą būtiniausią informaciją.

Kauno arkivyskupijoje

Kėdainių dekanate

Gyvūnų laiminimo šventė

Šv. Pranciškaus, gamtos globėjo, dieną Šv. Jurgio bažnyčioje su savo augintiniais nusifotografavo vaikai ir jų tėveliai. Centre – klebonas kun. Artūras Stanevičius

KĖDAINIAI. Jau šešti metai Šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Artūras Stanevičius tęsia gyvūnėlių laiminimo tradiciją bažnyčioje. Šį rudenį, pažymint Šv. Pranciškaus, gamtos globėjo, dieną, į Šv. Jurgio bažnyčią rinkosi vaikai su tėveliais, vedini savo augintiniais: kačiukais, šuneliais bei nešdami narveliuose peliukus ir kitokius gyvius. Erdvioje bažnyčioje tilpo visi, buvo net baltų balandžių porelė. Visokių balsų balselių prisipildė bažnyčia – miauksėjo, kiauksėjo, urzgė, lojo, tarytum bardamiesi.

Prieš palaiminimą šiai progai buvo atliekama meninė programėlė. Sakysite, argi gyvūnai supranta muziką. Nežinia, ar supranta, bet klausytis ir ją jausti tikrai moka. Kėdainių krašto literatų sambūrio literatai skaitė savo eiles, giesmininkai atliko keletą giesmelių pritariant gitarai. Dvi daineles padainavo mokyklos-darželio „Obelėlė“ trečiaklasiai Henrikas, Domantas ir Kasparas. Eiles skaitė tos pačios klasės mokiniai Lukas, sesutės Raminta ir Rugilė bei ketvirtokės Gabija ir Rugilė. Ryčiui Pryvalovui paėmus į rankas tromboną ir juo užgrojus, gyvūnų balsai, aidėję bažnyčioje, nuščiuvo. Aplinkui karaliavo švelni trombono muzika. Gyvūnai klausėsi šios muzikos taip, kaip ne kiekvienas žmogus gebėtų. Buvome nustebinti tokio staigaus gyvūnų susikaupimo. Muzika tarsi nutildė besibarančius gyvūnus ir savo garsais pakerėjo.