2015 m. spalio 30 d.    
Nr. 40
(2160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mintys Visų Šventųjų iškilmei

Kun. Nerijus PIPIRAS

Visų Šventųjų iškilmė – be galo daug pasakantys žodžiai. Man ji kažkaip deramai rikiuojasi į vieną eilę su kitomis tikėjimo šventėmis. Ir galbūt visiškai nepelnytai ji nustumiama į kapinių patvorius, į ten, kur žmonių gyvenimai, kad ir kokie jie būtų buvę, vis labiau dengiami marmuro plokštėmis, kad, neduok Dieve, jokia gyvybė iš po plokštės neprasikaltų į ten, kur vis mažiau atsakomybės už gyvenimą, maldos ar bet kokio gero žodžio saviesiems. Atrodo, kad ji vis labiau mūsų gyvenamai aplinkai asocijuojasi su kraštutinumais nei su pašaukimo pilnatve. Todėl ir tenka matyti ašaras ant šios šventės, kuri visiškai nepelnytai painiojama su vaiduoklių siautėjimu, destrukcija, veido. Norisi kviesti, kad šią šventę šiemet išgyventume gyvai. Vis dėlto reikia nuvalyti užmaršties dulkes ir ašaras nuo šventumo veido net dėl to, kad, nepaisant rudens, visi šios šventės atributai mums alsuote alsuoja grožiu ir harmonija: medelio šaka, pasipuošusia pačiu ištvermingiausiu ir gražiausiu lapeliu, chrizantemos žiedu, giliai įspaustu žmogaus rankose ir gyvenime, ir viltimi.


Prieš Vėlines ne tik kapus puoškime, bet ir už mirusiuosius pasimelskime

Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena. Tada skubame į kapines pagerbti Amžinybėn išėjusių atminimą. Lapkričio 2-ąją jau nuo pat ryto didesnėse ir mažesnėse kapinėse šurmuliuoja žmonės. Prasideda mirusiųjų pagerbimo „karnavalas“: ant mirusiesiems supiltų kauburėlių ar prie įmantriausių, kartais net didžiulių paminklų, pastatomi ir uždegami įmantriausi žibintai su storiausiomis žvakėmis, kurios gali degti net savaitę. Apie gėles, jų įvairovę, jų begalę neverta ir bekalbėti: puokštės didžiausios, brangiausios, jomis nuklojamas visas, kartais net viso didžiulio kapo plotas... Prie taip prabangiai papuošto kapo kiek pastovima, patylima ir... nueinama... Tiesa, dar šiek tiek pavaikštoma, pasmalsaujama, kaip papuošti kitų mirusiųjų kauburėliai, o išvydus kuklų kapelį su vazoje pamerktu chrizantemos žiedu, dviem degančiomis pailgomis bažnyčioje pašventintomis žvakėmis ir tamsiai apsirengusią moterėlę, su anūkėliu besimeldžiančią prie šio kuklaus kauburėlio, „nustembama“, jog šiais laikais dar esama ir tokių kapelių.


Mirusiųjų minėjimas

Žmogus išeina iš Dievo ir sugrįžta pas Dievą. Kiekvienas žmogus turi paskutiniuosius dalykus: dangų, skaistyklą arba pragarą. Pasirinkimas priklauso mums. Turime norėti nueiti į dangų, būti danguje. Sunku patikėti, kad kas nors patektų į dangų to nenorėdamas. Dievas gerbia laisvą žmogaus valią ir nieko jam neprimeta. Nieko per prievartą nepadaro laimingo, nors trokšta išganyti visus žmones ir visiems duoda būtiną išganymui malonę. Bet dabar pagalvokime apie tuos, kurie troško būti danguje, ir apie mus, kurie taip pat trokštame patekti į dangų.

Remdamiesi savo įsitikinimais žinome, kad tai yra sunku, kad diena po dienos reikia kovoti su pagundomis, ydomis ir geismais, kad neįmanoma būti nenuodėmingiems, kad kiekviena nuodėmė neša bausmę. Galime jau čia, žemėje, tą bausmę įvairiais būdais atlikti – sumokėti malda, apsimarinimu, auka, išmalda, pasninku, gerais darbais. Tai – užmokesčio būdai už tą bausmę.


Šakių kapinių epitafijos

 Epitafija – užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį. Tirdama Šakių rajono kapinių epitafijas, užsirašiau ir Šakių miesto kapinių paminklų užrašus. Tokių užrašų radau keliasdešimt. Juose atsispindi mūsų krašto istorija, žmonių supratimas ir mąstymas įvairiais istorijos laikotarpiais. Užrašas ant paminklinio akmens kalba apie mirusiojo vidinį pasaulį, aplinkybes, kokiomis jis išėjo, ir jų santykį.

Šakių kapinių pradžia – maždaug 1867 metai, kuomet klebonas kun. K. Kalenda išsirūpino iš dvarininko žemės sklypą miesto kapinėms steigti. Seniausias išlikęs užrašas Šakių kapinėse rašytas lenkų kalba XIX amžiaus pabaigoje (1899). Deja, kiti seni užrašai yra neįskaitomi, tam reikėtų nuodugnesnio tyrimo. Neišlikę užrašų ant paminklų ir iš XX amžiaus pradžios. Aiški tik XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio (1929 metų) epitafija: Sudiev brangioji Vincute, / Rengeisi duoti mano džiaugsmui sūnų, / O palikai man skausmui šaltą kapą...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija