2015 m. lapkričio 27 d.    
Nr. 44
(2164)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Nelengva ginti savo garbę ir orumą

Algimantas ZOLUBAS

Taip jau atsitiko, kad Antanas Terleckas – Lietuvos rezistentas, visą gyvenimą kovojęs už tautos teisę turėti savo valstybę, už tai bolševikinės Rusijos imperijos valdžiai sumokėjęs vienuolikos metų spygliuotų lagerių ir Magadano tremties šalčio patirtimi, 22-aisiais nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais pasiprašė jos užtarimo – kreipėsi į prokuratūrą. 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ svetainėje pasirodė straipsnis „Mitingas, kuriame atmesta baimė“. Ši publikacija su A. Terlecko nuotrauka buvo skirta žymiai sukakčiai – pirmojo antiokupacinio mitingo Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, 25-mečiui paminėti. Mitingas, nulėmęs lietuvių tautos išsivadavimo lūžį, tokią dieną sulaukė ypatingo visuomenės dėmesio. Tą dieną anonimas Pikasas minėto straipsnio komentaruose prisiminė savaip. Archyvinėse KGB operatyvinio tardymo bylose čekistų vartotu žargonu pabirusiais štrichais jis ėmė revizuoti A. Terlecko ir jo vadovautos Lietuvos laisvės lygos, surengusios minėtą mitingą, istorinį vertinimą. Jis įrodinėjo, kad šio rezistento butą, kur rinkdavosi pogrindininkai, KGB naudojo panašiai kaip medžiotojai naudoja guminę antį-vilioklę. Pikasas teigė, kad dėl mitingo „susitarta tikriausiai viskas buvo KGB būstinėje, kur A. Terleckas lankėsi išvakarėse“, o pats jis turėjęs dvigubą dugną ir stogą, vaidino KGB persekiojamą kalinį, o pati LLL nuo pat jos įsikūrimo buvo griežtoje kagėbistų priežiūroje ir tarnavo kaip lipni juosta potencialaus disidentinio aktyvo sugaudymui. Šias „įžvalgas“, brukančias ,,Lietuvos žinių“ skaitytojams rimtas abejones svarbiomis rezistencinio pasipriešinimo Rusijos okupacijai akcijomis, Pikasas papildė trilerio vertais pasakojimais apie tai, kaip tamsiais okupacijos metais lageryje su A. Terlecku, grįžusiu iš karcerio, kameros draugai dalindavosi menku savo duonos daviniu, o iš tiesų jis nebūdavo uždaromas į jokį karcerį, o kalėjimo administracijos išleistas ir kartu su žmona šildė kojas savo bute, kažkodėl Pikaso valia iš Vilniaus Nemenčinės plento nukeldintame į Kauno Šančius, kur Terleckų šeima niekados negyveno. Dar Pikasas pasakoja, kad ,,tos laiptinės kaimynas ne kartą yra matęs, kaip A. Terlecką atveždavo su juoda „Volga“ namo“ kaip tik tada, kai jis turėjo būti karceryje...

Ši istorija ir kiti minėti Pikaso komentarai pačiam A. Terleckui ir jį gerai pažinojusiems žmonėms, pasirodė absurdiški. Gyvenimas įpratino šį rezistentą nekreipti dėmesio į panašias provokacijas, o šį kartą purvais taškėsi kažkoks Pikasu apsišaukęs anonimas. Tačiau nemažai internetinių svetainių skaitytojų daliai šio lietuviško Pikaso komentarai buvo žinomi ir laukiami. Vieni jų gerbė Pikasą „už jo puikius, logiškai pagrįstus komentarus“ ir jų paveikti ėmė abejoti A. Terlecko nuoširdumu, kiti, stebėdamiesi jo keista „genialia kompetencija“ bene visais klausimais, gausiais neįtikėtinai greitai tautai siūlomais „pastebėjimais“, įtardavo šį „menininką“ už Judo skatikus parsiduodant svetimiesiems. Pikaso fenomenas, pasirodo, domino žurnalistus ir ne tik juos. Dar 2009 m. liepos 30 d. svetainėje „Alfa“ pasirodė L. Pečeliūnienės straipsnis „Kova komentatoriui „Pikasui“ skelbiama iš Rusijos“. Jame buvo rašoma, kad toje svetainėje publikuoto K. Girniaus straipsnio „Nebloga Prezidentės pradžia“ Pikaso komentarai išprovokavo iš Rusijos valstybiniam tinklui priklausiusio kompiuterio įvairiausiais slapyvardžiais pridengtų komentarų pliūpsnį.

Iš to reikėjo daryti išvadą, kad Pikaso nuomonė ypač neparanki specialiosioms Rusijos tarnyboms. Kad būtent joms nepatiko Pikaso komentarai, „Alfai“ turėjo atskleisti tai daryti juridinę teisę turinčios institucijos. Ar tikrai jos tai atskleidė?

Ideologinis šmeižtas neteikia ypatingos reikšmės įrodymams. Jo skleidėjams terūpi drumsti vandenis ir paplauti visuomenės pripažintų vertybių pamatus. Tam pasirenkamas paprastas kelias – įvairiausiais prasimanymais bandoma sukompromituoti tas vertybes palaikančias žinomas asmenybes. Gudriai sukurptas melas įterpiamas tarp tikrų faktų. Rašytojas fantastas Robertas Šeklis teigia, jog informaciniame kare pralaimi tas, kuris sako tiesą, nes jis turi tik tiesą, o melagis gali teigti, ką tik nori.

Pasirodžius Pikaso komentarams apie rugpjūčio 23 d. įvykius, A. Terleckas nebuvo paliktas ramybėje. Tautiečiai smalsavo: „Ar tiesa, ką Pikasas rašo, o jei ne, kodėl tyli, kodėl nesikreipia į teismą?“ Banalybė „jei tyli, esi kaltas“ įkyriai zyzė aplinkui. Darėsi aišku, kad Pikaso komentarai, gal skirti tik skaitytojų snauduliui išblaškyti, objektyviai suka antinacionalinės propagandos malūno girnas. Vėliau Apylinkės teisme A. Terleckas teigė: „Noriu atkreipti dėmesį, kad paskutiniais metais Lietuvą užplūdo ypač gausūs buvusių partinių nomenklatūrininkų ir jų garbintojų atsiminimai. Juose balinami Maskvos vietininkų mundurai, iškeliami jų ar bendražygių nuopelnai. Jų pasiklausius, susidaro nuomonė, kad vadinamosios Tarybų Lietuvos laikais niekas su svetima valdžia nekolaboravo, vos ne visi jai rezistavo. Šiam požiūriui įsigalėti trukdo tikros rezistencijos pavyzdžiai, todėl gudriai trinami konformizmo ir patriotizmo skirtumai, tiesa suplakama su melu. Dergiami Lietuvos partizanai.

Gyvenime ne vienam dideliu patriotu apsimetusiam veikėjui esu užmynęs ant kojos. Ir ne tik tai. Buvusiuosius ir esamus svetimos valstybės žvalgybų klerkus erzina mano praeitis. Dėl to buvau ir esu šmeižiamas, turėjau ir vis dar turiu priešų“ (kalbos ištraukas ir A. Terlecko bylinėjimosi faktus galima rasti „XXI amžiaus“ nr. 42).

Skaudu, kai esi įžeidinėjamas, tačiau tai tampa nebepakenčiama, kai iškilių žmonių gyvenimai užbraukiami nešvariais kompiuterio tekstą renkančiais pirštais, palikdami tautos savimonėje nežinios, beprasmybės dėmes. Tokiu atveju tylėti nevalia. Todėl A. Terleckas ir kreipėsi į prokuratūrą, kad ši išaiškintų tikrą šmeižiko vardą, priverstų jį viešai paneigti tiesos neatitinkančius faktus, atsiprašyti. Praėjus keliems mėnesiams, A. Terleckui buvo pranešta, jog anoniminis Pikasas yra Kaune gyvenantis solidaus amžiaus dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas. Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 05 31 nutarime teigiama, kad atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nustatyta, kad V. K. Slavinsko veikloje yra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes jis melagingą informaciją apie A. Terlecką paskleidė pasinaudodamas visuomenės informavimo priemone. Tačiau tyrimas buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad ši veika nesukelia jokių padarinių visuomenei, valstybei ar teisinei sistemai. Rezistentui išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. A. Terleckas dėl šios nutarties teisingumo kreipėsi į Vilniaus vyriausiąjį prokurorą, o šiam patvirtinus nutarties argumentus, kreipėsi į Apylinkės teismą, dar vėliau – į Apygardos teismą. Visos šios institucijos neigė Pikaso komentarų poveikį visuomenei. Vilties, kad valstybės institucijos iškels Pikasui baudžiamąją bylą, neliko.

Gilios senatvės sulaukusiam, ligų persekiojamam Lietuvos rezistencinės kovos veteranui po ilgo valdžios institucijų atliekamo Pikaso rašinėlių vertimo maratono nieko kito neliko, kaip 2013 metų pabaigoje kreiptis į Vilniaus 1-osios apylinkės teismą. Reikalauta priversti V. K. Slavinską paneigti apie A. Terlecką ir LLL skleidžiamą melą, atlyginti patirtą neturtinę žalą. Žalos atlyginimo reikalavimas kaltinamajai pusei nebuvo svarbus. Jo ruoštasi atsisakyti, jei tik Pikasas tikruoju vardu ryžtųsi viešai pripažinti teigęs netiesą. Dar prieš tai, kai buvo kreiptasi į teismą, V. K. Slavinskas telefonu skambino A. Terleckui ir pažadėjo viešai paneigti savo melą. 2013 m. gegužės 5 d. „Lietuvos žinių“ svetainėje pasirodė nieko bendro su A. Terlecku neturintis straipsnis ,,N. Venskienės pravaikštos skubina pataisas“. Jo komentaruose galima aptikti Pikaso dvejones dėl savo paties kažkada paskelbtų A. Terlecko vertinimų. Tačiau šių į sklaidos užkampius nugrūstų abejonių neįmanoma vertinti kaip nuoširdaus V. K. Slavinsko neanoniminio atsiprašymo ar melagingų prasimanymų paneigimo.

Privataus A. Terlecko kaltinimo skundui pasiekus Vilniaus apylinkės teismą, jis su komentatoriumi susitiko akis į akį. Tariamą savo nekaltumą įrodinėjantis V. K. Slavinskas kėlė užuojautos jausmus. Kaltinančioji pusė teismo suteiktu taikomuoju laikotarpiu pažadėjo komentatoriui atleisti, atsisakyti neturtinės žalos reikalavimo, jei šis atvirai pripažins, kad Pikaso vardu skleidė apie A. Terlecką tiesos neatitinkančius faktus ir teiginius. Deja, taip neįvyko. Komentatorius pagrasino, kad nesusitaikymo atveju jis ir toliau viešai skelbs rezistentui „nepatiksiančią“ informaciją. Norėdamas parodyti, kad nejuokauja, Pikasas perdavė A. Terlecko advokatui, sūnui, dukrai tekstus, kuriuose toliau „nagrinėjo“ šio rezistento gyvenimą. Jis dar perdavė savo nutapytų paveikslų katalogus bei vaizdo įrašus, kuriuose pavaizduota, kaip pristatydamas parodą kauniečiams pasakoja apie savo dvasingą prigimtį.

Prasidėjus šmeižto bylos nagrinėjimui, Pikaso pozicijos ėmė keistis. Nuo gynybos pereita į puolimą. Šis konservatorių partijai priklausantis pensininkas, važinėjantis nesenu, vidutinio lietuvio supratimu, „Lexus“ markės visureigiu, teisme skaitė ir ne kartą įteikė daugialapius savo „įžvalgų“ ir „atsikirtimų“ tekstus (Pikaso teismui įteikta A. Terlecko veiklos politinė „analizė“, kalbų tekstai ir atšviestos panaudotų straipsnių kopijos sudaro apie 1000 psl.). Pikasas, išrinkęs iš A. Terlecko publikuotų atsiminimų atskirus faktus, juos susidėliojo taip, kad tiktų jo gynybai. Jis kabinėjosi vos ne prie kiekvieno reikšmingesnio rezistento politinio pasiekimo, kūrė istorijas, supindamas mintis taip, kad suprasti jas remiantis logika buvo neįmanoma. Sofistinius savo įtarinėjimus V. K. Slavinskas vertė A. Terlecko kalte. Įsismaginęs Pikasas savo ,,Atsikirtime“ jau tiesiogiai vadino A. Terlecką KGB informatoriumi, savo draugų išdaviku ir vadovavosi kalambūru virtusiu principu: „Gerbiu A. Terlecką, linkiu jam geros sveikatos, aš jo niekados nešmeižiau ir nešmeižiu, bet, gerbiamieji, atkreipkite dėmesį, kokį baisų žmogų jūs ginate, jis juk...“ Šią V. K. Slavinsko sofistiką A. Terleckas argumentuotai paneigė teisme. Tačiau kelti bylos vis labiau jį šmeižiančiam dailininkui aštuoniasdešimt penkerių metų Laisvės premijos laureatas nesiryžo. Tam jis neturėjo nei sveikatos, nei lėšų, tik pasiguodė, kad valstybės institucijos ir visuomeninės organizacijos, apdovanojusios jį įvairiausiais ordinais ir vardais, paliko patį vieną kovoti dėl savo orumo. Proceso metu aiškėjo kai kurios Pikaso aprašytos istorijos apie A. Terlecko – kalinio – ,,karcerius“ ,,žmonos bute Kaune“ detalės. Pasirodo, komentatorius šį pasakojimą išgirdo iš dabar jau mirusio tremtinio, politinio kalinio, Pasaulio tautų teisuolio Jono Stašaičio lūpų. Sunku patikėti, kad toks žmogus galėjo meluoti. Be to, jo juk neapklausi, ar tikrai jis pasakojo tokią istoriją. Mirusieji nekalba. Vienas iš gyvų Pikaso liudininkų teismui tegalėjo patvirtinti, kad visa tai jis jau girdėjo prieš daug metų, tačiau iš V. K. Slavinsko, o ne iš J. Stašaičio pasakojimo. Istorijos patikimumą neigia faktai. J. Stašaitis buvo suimtas 1973 m. gruodžio 4 d. ir kalėjo iki 1974 metų gruodžio ir tikrai negalėjo būti išleidžiamas į laisvę ir perduoti laiško A. Terlecko žmonai. Tai jis galėjo padaryti tik 1974 metų gruodį, kai buvo paleistas į laisvę, bet A. Terleckas dar tų metų gegužės 24 d. baigė savo bausmę ir jau pusę metų gyveno kartu su savo šeima Vilniuje, Nemenčinės pl. 68–2.

Kitas mitas apie tai, kad 1973 metų rudenį A. Terlecką, tuo metu sėdintį Vilniaus konclageryje, dažnai matydavo atvežamą juoda „Volga“ to paties Kauno namo laiptinėje, į kurios butą, anot V. K. Slavinsko, J. Stašaitis vežė Elenai Terleckienei laišką, subliuško tą įvykį liudijant į teismą iškviestam A. Paulavičiui. Jis, dažnai su V. K. Slavinsku iškylaujantis gamtoje (tai teisme teigė pats A. Paulavičius), niekaip negalėjo prisiminti, kuriais metais vyko jo matytas A. Terlecko pasivažinėjimas juodu KGB limuzinu po Kauną. Pagaliau, ne vieną kartą perklaustas, jis patvirtino, kad visa tai galėjo įvykti 1973 metų pabaigoje. Jis prisipažino niekad nedalyvavęs antisovietinėje veikloje, todėl ir A. Terlecko nepažinojo, bet paklaustas, kodėl tvirtina, kad būtent šis rezistentas sukinėjosi 1973 metų rudenį Šančių daugiabučio kieme, sutrikęs sumurmėjo, kad jis A. Terlecko veidą galėjo matyti televizijoje ar mitinge. Liudininkas visiškai susipainiojo: Lietuvoje niūriais L. Brežnevo okupacinės valdžios priežiūros metais apie jokius antisisteminius mitingus niekas net svajoti negalėjo, neįmanoma ir tai, kad A. Terlecko atvaizdą komunistinės televizijos kanalai reklamavo imperijos žiūrovams. 1980 m. vasario 18 d. mirė A. Terlecko mama. Tuo metu jis kalėjo Vilniaus KGB kalėjime. Į motinos laidotuves net atsisveikinti kalinio niekas neišleido. Minėtą istoriją su J. Stašaičiu ir A. Paulavičiumi, kaip teigia rezistentas, sukūrė V. K. Slavinskas ir ją nukėlė į Kauną, kadangi Vilniuje (būtent ten gyveno E. Terleckienė su šeima) draugų, kurie galėtų melagingai liudyti panašias istorijas, jis neturi. Taigi, visi šie V. K. Slavinsko pasakojimai neatitinka tikrovės, o tokia veikla vadinama šmeižtu. Už tai Lietuvos Respublikos įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę. Šių melagingų istorijų sklaida net ir viešuose politiniuose ginčuose (A. Terlecko orumo gintį vėliau kitas, Apeliacinis, teismas, įvardijo kaip politinę diskusiją) neįgauna jokių indulgencijų, ji yra nusikaltimas.

2015 m. vasario 2 d. Vilniaus apylinkės teismas savo nuosprendžiu nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ svetainėje V. K. Slavinskas savo komentaruose, manytina, sąmoningai siekdamas neigiamai pavaizduoti nukentėjusįjį kaip neigiamų bruožų turintį asmenį, jį pažeminti ir paniekinti, pateikė ne nuomonę, o faktus, kurie turi šmeižikišką A. Terlecko atžvilgiu pobūdį, žeminantį garbę ir orumą. Teismas pripažino V. K. Slavinską kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d. ir nubaudė jį 753,20 EUR.

Šį nuosprendį 2015 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis V. K. Slavinsko skundu, panaikino. Apygardos teismas neatkreipė dėmesio į ryškų ir akivaizdų jo komentarų siekį paskleisti skaitytojams žinią, kad A. Terleckas buvo susijęs su KGB, pasėti abejonę dėl jo rezistencinės veiklos. Nors komentaruose nėra tiesmukai pasakoma, kad A. Terleckas buvo KGB bendradarbis, o Lietuvos laisvės lyga – KGB sukurta organizacija siekiant į ją pritraukti, o po to „susemti“ režimo priešus, tačiau V. K. Slavinsko minčių dėstymo būdas, stilistika, kuriama paini intriga ir vartojama terminologija suponuoja būtent tokią išvadą. Norint nors iš dalies paneigti tokią sugestiją, reikalinga kvalifikuota kalbos specialisto išvada. Teismas jos nepareikalavo.

Kaltinamasis perpasakojo buvusį ar nebuvusį pasikalbėjimą su dabar jau mirusiu J. Stašaičiu, kuris esą matė rezistentą Antaną Terlecką laisvėje, kai šis tuo metu turėjo būti įkalinimo vietos karceryje. Šis pasakojimas bruka mintį, kad jo politinis kalinimas tebuvęs imitacija. Nors tai – akivaizdus šmeižtas, tačiau apeliacinei instancijai pasirodė normalu perpasakoti paviešinant pokalbį, kurio turinys šmeižia vieną žymiausių Lietuvos kovotojų už laisvę. Ar perpasakotojas ir paviešintojas už tai neatsako? Tokia teisine praktika kuriamas labai negatyvus precedentas. Ar taip nesudaromos prielaidos paskleisti panašias žinias apie bet kurį viešą ar neviešą asmenį, pasiremiant tariamu jau mirusio asmens pasakojimu, kurio niekaip negalima patikrinti?

Pareiškime teismui kaltinamasis dailininkas inteligentas kaunietis patriotas, Tėvynės Sąjungos narys V. K. Slavinskas, komentaruose pasirašinėjęs Pikaso slapyvardžiu, A. Terlecko atžvilgiu reiškiasi nepalyginamai atviriau ir brutaliau nei komentaruose, dėl kurių buvo apskųstas teismui. Jis tiesiog atviriausiu tekstu pareiškia, kad A. Terleckas – KGB informatorius. O tai yra oficiali KGB dokumentacijoje įtvirtinta sovietinio okupacinio režimo represinės institucijos bendradarbio kategorija. Teismas šito pareiškimo kaip šmeižto neįvardijo. Apygardos teismo teigimu, viskas, ką apie A. Terlecką komentaruose išdėstė V. K. Slavinskas, yra jo nuomonė, kuri negali būti baustina. Tačiau nuomonė turi remtis faktais, o kito asmens pasakojimo, kurio neįmanoma patikrinti, perpasakojimas nėra faktas.

Vilniaus apygardos teismas V. K. Slavinsko komentarus vertina kaip dviejų lygiaverčių viešųjų asmenų oponentų politinę žodinę dvikovą, kurioje leistini jo pavartoti posakiai. Teismas neįvertina, kaip jaučiasi apšmeižtasis. Tačiau komentarus apie A. Terlecką kaltinamasis pasirašė žymaus ispanų tapytojo Pikaso, o ne sava pavarde. Gal gėdydamasis? Komentuodamas A. Terlecko politinę veiklą, V. K. Slavinskas prisidengė slapyvardžiu. Taigi jis nebuvo viešas gerai žinomas asmuo. Teismas to neėmė domėn. Be to, A. Terlecką šmeižiančiuose komentaruose kaltinamasis nerašo, kad jis – Tėvynės Sąjungos narys.

Apygardos teismas apšmeižtojo pastangas apginti savo garbę vertina kaip Tėvynės Sąjungos nario V. K. Slavinsko ir buvusio Lietuvos laisvės lygos vadovo A. Terlecko viešą lygiavertę diskusiją politiniais klausimais, kurioje leistini ir įžeidinėjimai. Susidaro įspūdis, kad jeigu A. Terleckas yra žymus, tai už pripažintus savo nuopelnus tautai ir valstybei, būdamas Laisvės premijos laureatas, turi iškęsti bet kokį šmeižtą. Tačiau jis nėra niekada su V. K. Slavinsku diskutavęs nei apie politiką, nei apie dailę, nes tokio politiko ir dailininko nepažinojo. Sužinojo apie jį tik tada, kai buvo nustatyta Pikaso slapyvardžiu prisidengusio asmens tapatybė. Po šio teismo proceso, trukusio beveik trejus metus, V. K. Slavinskas taps žinomesnis negu buvo.

Teismas, išteisindamas V. K. Slavinską, daugiausia remiasi jo argumentais, beveik nepateikdamas išteisinimo motyvų. Nors Apylinkės teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamojo bylos nagrinėjimo metu teismui įteikta medžiaga nėra susijusi su V. K. Slavinskui pateiktais kaltinimais, tačiau Apygardos teismas 17 psl. nuosprendyje cituoja ir perpasakoja būtent Slavinsko pateiktą medžiagą. Sunku suprasti, kokią svarbą konkretiems kaltinimams turi A. Terlecko politinės veiklos vertinimas Atgimimo, o ypač Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Ši veikla, pasižymėjusi kai kurių visuomenės procesų kritika, ir dabar daug kam nepriimtina, tačiau tai neturėtų keisti šmeižikiškos V. K. Slavinsko 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ svetainėje paskelbtų komentarų esmės. Kodėl Apygardos teismas neatkreipė dėmesio į faktą, kad V. K. Slavinskas tiesiogiai ir konkrečiai, nepateikęs įrodymų, vadina A. Terlecką KGB informatoriumi, lieka neaišku.

Kadangi išteisintas Pikasas tapo nekaltas, jis iškėlė ir laimėjo civilinį ieškinį, kuriuo teismas įpareigojo A. Terlecką sumokėti 1448 eurus už teismo išlaidas. Negalima nepritarti apžvalgininko Vytauto Sinicos pastebėjimui, kad garbės „gynimas brangiai kainuoja“. A. Terleckas V. K. Slavinską išteisinusį nuosprendį apskundė Aukščiausiajam Teismui.

Kas kitas (jei ne teismas) gali padėti ginti garbę ir orumą?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija