2015 m. gruodžio 11 d.    
Nr. 46
(2166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gailestingumo jubiliejus pradėtas Afrikoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Centrinės
Afrikos Respublikos laikinąja
prezidente Katrina Samba Panza

Šventasis Tėvas atvėrė Bangio
katedros Šventąsias duris

Prie CAR sostinės Bangio
mečetės Šventąjį Tėvą pasitiko
jaunosios musulmonės

Popiežius Pranciškus
su Bangio musulmonu imamu

Saugumo sumetimais karys patruliuoja
stovėdamas Bangio mečetės bokšte

Šventasis Tėvas bendrauja
su Bangio musulmonų bendruomene

Popiežiaus Pranciškaus aukotų
šv. Mišių Bangio stadione akimirkos

Ne tik simboliška, bet ir labai prasminga, kad būtent politinius ir socialinius sukrėtimus patiriančioje Centrinėje Afrikos respublikoje, kurią popiežius Pranciškus yra pavadinęs Afrikos širdimi, jis pirmiausia atidarė Šventąsias duris sostinės Bangio katedroje, taip faktiškai ženklindamas Visuotinėje Bažnyčioje viltingai pradėto švęsti Gailestingumo jubiliejaus pradžią. Ta proga Šventosios Romos bazilikų durys buvo atvertos gruodžio 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo liturginėje šventėje, o kitose pasaulio ir Lietuvos, katedrose tai bus iškilmingai padaryta gruodžio 13 dieną. Lankydamasis Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Pirmąjį Advento sekmadienį, lapkričio 29 dieną atverdamas Šventąsias Bangio katedros duris, popiežius Pranciškus šį miestą pavadino dvasine maldų už Tėvo gailestingumą sostine. Kartu šiai šaliai ir visam pasauliui, ypač nuo karo bei įvairių konfliktų kenčiantiems  kraštams, jis meldė susitaikymo, atleidimo, meilės ir taikos.

Dievas yra teisingumas

Bendrojoje gruodžio 2 dienos audiencijoje priminęs vizito Centrinėje Afrikos Respublikoje evangelinį devizą „Irkimės anapus“ (Lk 8, 22), Šventasis Tėvas sakė, jog „persikelti į kitą krantą pilietine prasme reiškia atsisakyti karų, nesutarimų, skurdo ir rinktis taiką, santarvę ir vystymąsi“. Tai visų pirma turi įvykti žmogaus širdyje, pažiūrose, asmeninėje laikysenoje, ir čia svarbų vaidmenį atlieka religinės bendruomenės. Ypač kunigai ir pašvęstojo gyvenimo žmonės bei pastoracijoje aktyvūs pasauliečiai turi dalintis šios patirties džiaugsmu, jausdami, jog Viešpats yra kartu su mumis gyvenimo valtyje ir vadovauja kėlimuisi į kitą krantą, kurio galutinis tikslas – amžinybė. „Jėzus ne tik nepalieka mūsų vienų keltis į kitą pusę, bet prašo, kad keltumės kartu su Juo, atsiliepdami į kiekvieno iš mūsų savąjį pašaukimą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus ir lapkričio 29 dieną po Šventųjų durų atidarymo Bangio katedroje aukotų šv. Mišių homilijoje, dalyvaujant vietos kunigams, vienuoliams ir katalikų bendruomenių aktyvui. Jis pabrėžė, kad, keliantis į kitą krantą su Viešpačiu, būtina išsilaisvinti iš visų siaurai suprastų grupinių ar kraujo giminystės interesų bei prioritetų, kad Bažnyčia tikrai būtų kuriama, kaip viena Dievo šeima, atvira kiekvienam ir besirūpinanti labiausiai stokojančiais. Šioje dvasinėje bendrystėje svarbiausias yra ne koks nors finansinis, materialinis ar karjeros klausimas, bet dalijimasis mumyse gyvenančio vieno ir begalinio Dievo gailestingumo liudijimu (plg 1 Pt 3, 15). Patys patyrę atleidimą, mes turime atleisti ir kitiems, ir tai yra fundamentalus pašaukimas, nes Jėzus, mokydamas apie priešų meilę, pabrėžia: „Būkite tokie tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).

Tai – reikli užduotis, kuri daugelį gali stebinti siekiant dieviškojo tobulumo. O tai reiškia ryžtingą kokios nors pagundos kerštauti atsisakymą, būtinybę praktikuoti nuoseklų atleidimą. Ypač tie, kurie apaštalauja, turi būti tikri susitaikymo ir gailestingumo ekspertai. Savo broliams ir seserims parodydami tikrąją stiprybės, vilties ir džiaugsmo versmę Dieve, mes galime padėti jiems drąsiai keltis į kitą pusę, kad jie būtų tikri, jog Viešpats yra kartu. „Viešpats patiki mums savo dovanas, kad jomis galėtume dalintis su kitais, perduodami išganymo pažadą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Aiškindamas to išganymo bruožus šventadienio liturginių skaitinių komentare, jis pirmiausia nurodė teisingumą. „Kaip tik Adventas yra tas laikas, kai stengiamės atverti savo širdis ir priimti Išganytoją, kuris vienintelis yra teisus, vienintelis Teisėjas, galintis suteikti kiekvienam tai, kas jam ar jai priklauso“. Ypač tai svarbu suprasti daugybei žmonių, kurie trokšta pagarbos, teisingumo, lygybės, bet savo gyvenimo horizonte nemato jokių galimybių. Kaip tik pas juos Viešpats ateina, nešdamas savojo teisingumo dovanas ir siunčia pašauktuosius tai skelbti šio pasaulio galingųjų engiamiesiems bei tiems, kuriuos slegia nuodėmių našta. „Taip, Dievas yra teisusis, Dievas yra teisingumas ir todėl mes, krikščionys, esame pašaukti darbuotis pasaulyje dėl taikos, kuri būtų grindžiama teisingumu“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis nurodė ir kitą Dievo nešamo išganymo bruožą – meilę, kuri ypač išryškėja rengimosi Kalėdų slėpiniui atmosferoje, kai ruošiamės priimti Sūnų, kuris apsireiškia silpno ir mylimo kūdikio pavidalu. „Kiekvienoje vietoje, o ypač ten, kur paplitęs smurtas, neapykanta ir neteisingumas bei persekiojimas, krikščionys yra pašaukti liudyti šį Dievą, kuris yra meilė“, – sakė Šventasis Tėvas ir pripažino, jog kai kuriomis aplinkybėmis dėl įsivyravusių pilietinių konfliktų toks skelbimas ir liudijimas tampa tiesiog herojišku, kadangi tarp mokymo ir realios padėties yra tikrai didelis skirtumas. Šiuo atžvilgiu yra svarbus apaštalo šv. Pauliaus palinkėjimas: „Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienus kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime“ (1 Tes 3, 12). O tai reiškia, kad patys evangelizuotojai, pastoracijos darbuotojai turi būti patrauklūs tarpusavio meilės ir aukojimosi pavyzdžiai, kuriais kitiems norėtųsi sekti. Pagaliau toks Dievo išganymo skelbimas turi nors ir neregimą, bet akivaizdžią galią, kuri viską perkeičia ir įveikia didžiausius sunkumus. Kaip kad ir pats Jėzus ragina apaštalus visuose kataklizmuose „atsitiesti ir pakelti galvas, nes išvadavimas arti“ (Lk 21, 28). Meilės galios niekas negali sulaikyti ir šis žinojimas tesuteikia tikintiesiems ramybę, drąsą bei tvirtumą, kad jie išlaikytų savo gerumą ir atsparumą. „Net jeigu pragaro jėgos įsišėltų, krikščionys turi drąsiai priimti iššūkius, pakelti galvas, pasirengti smūgiams tame mūšyje, kuriame Dievas taria paskutinį žodį, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Ir tas žodis reiškia vieną – meilė ir taika“. O į visus tuos, kurie neteisėtai naudoja šio pasaulio ginklus, jis ryžtingai kreipėsi: „Sudėkite šiuos mirties įrankius! Užuot žvanginę jais, apsiginkluokite teisingumu, meile ir gailestingumu, – autentiškais taikos garantais“. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas kunigams, vienuoliams ir aktyviems pasauliečiams, kurie yra pašaukti savo veikla įkūnyti Dievo širdį tarp savo bendrapiliečių, priminė apaštalo šv. Pauliaus palinkėjimą: „Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais“ (1 Tes 3, 13).

Amžinasis gyvenimas nėra iliuzija

Mokymą apie bendruomenišką ir asmeninį atsivėrimą Dievo gailestingumui popiežius Pranciškus pratęsė lapkričio 30-ąją vykusioje apaštalo šv. Andriejaus, šv. Petro brolio ir Konstantinopolio Bažnyčios globėjo, liturginėje šventėje, aukodamas šv. Mišias didžiulei miniai, susirinkusiai į Bangio nacionalinį stadioną.

Teko stebėti šias pamaldas, tiesiogiai transliuotas per JAV Katalikų televizijos CRTM kanalą ir išliko gilus įspūdis dėl spalvingumo, afrikietiškos muzikos ir liturginio šokio ritmų bei jaunatviškumo. Tai visiškai suprantama, kadangi daugiau kaip pusė Centrinės Afrikos Respublikops gyventojų yra nepilnamečiai, jaunesni nei 18 metų. Dėl šeimų gausumo ir didelio gimstamumo šios šalies gyventojų skaičius per pastaruosius dešimtmečius, pradedant nepriklausomybės paskelbimu 1960 metais, išaugo net keturis kartus! Beje, Bangio nacionalinis stadionas pavadintas žymaus katalikų kunigo ir politiko Bartelemio Bogandos (Barthelemy Boganda) vardu. Jis buvo pirmasis afrikietis, gavęs kunigystės šventimus 1938 metais, ir pirmasis vietos gyventojas po Antrojo pasasulinio karo (1946 metais) išrinktas į tuomet šią teritoriją valdžiusios Prancūzijos parlamentą. Kunigas B. Boganda vėliau sukūrė Juodosios Afrikos socialinės evoliucijos (ne revoliucijos!) sąjūdį, atvedusį į Centrinės Afrikos Respublikos nepriklausomybę, buvo pirmasis jos pereinamojo laikotarpio į valstybingumą vadovas, tačiau visiškos šalies laisvės paskelbimo nebesulaukė, nes 1959 metų kovo 29 dieną žuvo lėktuvo katastrofoje. Jo žūties metinių minėjimo diena Centrinėje Afrikos Respublikoje paskelbta valstybine švente.

Sakytame pamoksle, vėlgi nurodydamas Jėzaus kvietimą apaštalams irtis į krantą (plg. Lk 8, 22), Šventasis Tėvas patvirtino, jog „kitas krantas, be abejonės, yra amžinasis gyvenimas, kuris laukia mūsų“. Šis viltingas laukimas visada buvo ir lieka stiprybės šaltinis jų žemiškosios kelionės išbandymuose. „Amžinasis gyvenimas nėra iliuzija, tai nėra bėgimas nuo pasaulio realybės, – aiškino popiežius Pranciškus. – Tai galinga tikrovė, kelianti iššūkius, skatinanti atkaklumą tikėjime ir meilėje“. Kaip vėl aiškina apaštalas šv. Paulius „širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą“ (Rom 10, 10), iš esmės perkeičia, atnaujina, įgalina mylėti Dievą bei brolius ir seseris, atnaujinti ir visą pasaulį. Todėl Šventasis Tėvas kvietė dėkoti Viešpačiui už Jo buvimą šalia, už mumyse Jo įkvėptus solidarumo ir dosnumo veiksmus, už džiaugsmą ir meilę mūsų šeimose, nepaisant kartais patiriamo smurto ir netikrumo dėl ateities. Reikia dėkoti už drąsos dovaną, kuri įkvepia draugystės saitams, dialogui su kitokiais, atleisti mums blogą darantiems, darbuotis dėl teisingesnės bendruomenės, kurioje niekas nebus apleistas. „Aš prisijungiu prie jūsų dėkojimo Viešpačiui, dėl Jo gailestingumo viskam ir dėl to, kas yra Jo sąlygoti gražūs, geri dalykai, kurie jus įgalina darbuotis dėl savo šeimų ir bendruomenių įvykių gausiame jūsų šalies gyvenime“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Ir kol dar nepasiektas galutinis žemiškosios kelionės tikslas, jis linkėjo visiems išsilaisvinti iš visko, kas dar prigimtyje atsinešta iš „senojo Adomo, nuodėmės žmogaus“, ir nepasiduoti naujoms sukto ir vikraus šėtono vilionių užmačioms.

„O kaip dažnai tai atsitinka dabarties pasaulyje šiais konfliktų, neapykantos ir karų laikais, – stebėjosi Šventasis Tėvas. – Kaip lengva pasiduoti savanaudiškumui, nepasitikėjimui ir destruktyvumui, abejingumui ir išnaudojimui tų, kurie labiausiai pažeidžiami“. Mes žinome, jog krikščionių bendruomenės yra pašauktos šventumui, bet iki jo dar toli eiti, todėl reikia nuolat prašyti Viešpatį atleidimo dėl dažnų dvejonių bei nerangumo Evangelijos skelbimui. Ir tegul prasidėję jubiliejiniai Gailestingumo metai kaip tik bus proga ryžtingai imtis atsinaujinimo darbų, pradedant naują krikščioniškos istorijos tarpsnį, iriantis gilyn ir kartu žvelgiant į plačiuosius evangelizavimo horizontus. Popiežius Pranciškus priminė Evangelijos pasakojimą, kaip apaštalas Andriejus su savo broliu Petru nedvejodami viską paliko ir, atsiliepę į Kristaus kvietimą, nuėjo su Juo, degdami entuziazmu ir pasirengę būti greta visuose pavojuose. Taip ir šiandien kiekvienas iš mūsų turime savo širdyje kelti klausimą, ar esame pasirengę priimti Viešpaties kvietimą ir visada būti su Juo. Šis kvietimas aidi mūsų širdyse, mūsų šeimose, mūsų parapijose ir visur ir ragina atsiliepti su entuziazmu ir būti naujaisiais gerosios žinios nešėjais, kartu tampant dosniais, džiugiais ir šventais. Būti skelbėjais tiems mūsų broliams ir seserims kiekvienoje etninėje grupėje, religijoje ir kultūroje – to laukiame, gal net nesuvokdami. Juk kaip mūsų broliai ir seserys gali įtikėti į Kristų, jeigu Žodis nebūtų skelbiamas ir girdimas. Pabrėždamas pirmųjų apaštalų entuziazmo ir vilties dėl šviesios ateities poreikį, Šventasis Tėvas kvietė tikinčiuosius atkaklumu tikėjime ir misijų pareigingumu būti savo šalies žmogiško ir dvasinio atsinaujinimo amatininkais ir linkėjo, kad Švč. Mergelė Marija, kuri dalinosi savo Sūnaus kančia ir dabar dalinasi Jo tobulu džiaugsmu, visus globotų ir drąsintų šiame vilties kelyje.

Krikščionys ir musulmonai yra broliai

Prieš aptariant popiežiaus Pranciškaus kalbą, pasakytą vietos musulmonų bendruomenei lapkričio 30 dieną lankantis Bangio mečetėje (tai aktualu prasidėjusio Gailestingumo jubiliejaus kontekste, skatinant tarpreliginį dialogą ir susitaikymą), galima priminti Centrinės Afrikos Respublikos konfesinę sudėtį: iš maždaug 5 milijonų tos šalies gyventojų katalikai sudaro 35 proc., įvairios protestantiškos bendruomenės – 45 proc. ir musulmonai – 15 proc. Panaši situacija yra ir kitose dviejose šio vizito metu Šventojo Tėvo aplankytose Afrikos valstybėse – Kenijoje ir Ugandoje. Tačiau Centrinėje Afrikos Respublikoje unikalu yra tai, kad pirmą kartą žemyne, o gal ir visame pasaulyje islamo išpažinėjai, sudarydami mažiau nei ketvirtadalį šalies gyventojų, buvo smurtu užgrobę valstybinę valdžią! Taip atsitiko 2013 metų kovo pabaigoje, kai šalies šiauriniuose regionuose susitelkę musulmonai suvienijo savo džihadistų grupes į Selekos koaliciją ir remiami ekstremistų iš kaimyninių Čado bei Sudano valstybių, kuriose vyrauja islamas, po trumpų kovų su silpnomis šalies karinėmis pajėgomis, užėmė sostinę ir nuvertė prezidentą Fransua Bozizę (Franqois Bozize) bei įvedė savo valdžią su šariato įstatymais. Tai šokiravo ne tik vietinius krikščionis, kurie sudaro 80 proc. Centrinės Afrikos Respublikos gyventojų, ir iš kurių su islamistams būdinga arogancija pradėta reikalauti, kad mokėtų specialius mokesčius, imta veržtis į bažnyčias per pamaldas, smurtauti prieš kunigus, bet ir visą tarptautinę bendruomenę. Galima, pavyzdžiui, įsivaizduoti, jeigu Prancūzijoje, kur musulmonai jau sudaro 10–15 proc. vietos gyventojų, perimtų valdžią Paryžiuje ir imtųsi įvesti savo tvarką (kaip tik tai prognozuoja neseniai publikuotoje savo knygoje „Paklusimas“ (Soumission) žinomas prancūzų rašytojas Mišelis Uelbekas (Michel Houellebecq), tiesa, jis mano, kad taip įvyks demokratinių rinkimų keliu). Žinoma, skirtingai nuo sekuliarizuotos Vakarų Europos visuomenės, jauni ir energingi Centrinės Afrikos respublikos krikščionys, su tuo nesusitaikydami, sukūrė savas Anti-Balaka savigynos pajėgas ir perėjo į puolimą. Buvo pradėti ištisų regionų „valymai“ nuo musulmonų, kurių daugelis tapo būstus praradusiais pabėgėliais.

Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, praradus tūkstančius gyvybių, pagrindiniais taikdariais tapo šalies religiniai lyderiai – Bangio katalikų arkivyskupas Diudonas Nzapalenga (Dieudonne Nzapalainga), evangelinių bendruomenių tarybos pirmininkas pastorius Nikolia Gerekoyanas (Nicolas Guerekoyane) ir vyriausias musulmonų imamas Umaras Kobinas Lajema (Oumar Kobine Layama), kurie tarptautinėje žiniasklaidoje buvo įvardyti kaip trys šventieji. Su jais, apsilankiusiais Vatikane, buvo susitikęs ir popiežius Pranciškus, kuris irgi ragino dėti visas pastangas taikos atstatymui „toje visų užmirštoje šalyje, kadangi Viešpats nieko neužmiršta“. Pagaliau, pradedant 2014 metais, ypač po Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Pan Gi Muno (Ban Ki Moon) taikdariškų iniciatyvų bei JT Saugumo Tarybos sprendimų, padėtis ėmė keistis. Spaudžiant tarptautinei bendrijai, musulmoniška Centrinės Afrikos Respublikos vyriausybė atsistatydino ir valdžia buvo perduota laikinajai prezidentei Katrinai Samba Panza (Cathrine Samba Panza), kuri šalį administruoja iki šiol, vis bandydama surengti rinkimus (paskutinė numatyta data – gruodžio 27-oji). Šalyje dislokuotos gana gausios taikos palaikymo pajėgos iš Jungtinių Tautų Organizacijos, Afrikos Sąjungos ir Prancūzijos, kuri labiausiai prisideda prie jų veiksmų koordinavimo. Nors musulmonų Seleka ir krikščionių anti Balaka grupuotės pasirašė paliaubų sutartį dar 2014 metų liepą, tačiau spontaniški šių kriminalinių grupių susirėmimai vyksta toliau su kasdieninėmis žmonių gyvybių aukomis (trys krikščionys buvo Bangyje nužudyti vykstant popiežiaus Pranciškaus vizitui). Be abejonės, tokiomis sudėtingomis sąlygomis religinės abipusio susitaikymo ir atleidimo pastangos yra išskirtinai svarbios ir kaip tik todėl būtent Bangio katedroje Šventasis Tėvas pirmiausia atidarė Šventąsias Gailestingumo jubiliejaus duris.

„Krikščionys ir musulmonai yra broliai ir seserys“, – sakė Popiežius mečetėje kreipdamasis į islamo išpažinėjus ir dėkodamas už svetingą priėmimą bei šiltus imamo sveikinamuosius žodžius. Centrinę Afrikos Respubliką sukrėtusios smurtingos situacijos pagrindas nėra tikrieji religiniai motyvai, nes tie, kurie sakosi tikį į Dievą, turi būti taikos žmonės ir atitinkamai elgtis, o smurtiniai veiksmai „bjauroja Dievo veidą“, priešingi bendrajam gėriui ir visų religijų išpažinėjai turi vienytis ir tai nutraukti. Musulmonai ir krikščionys turi kartu sakyti „ne“ neapykantai, kerštui ir smurtui, ypač jeigu tai vykdoma religijos ar net Dievo vardu, nes Dievas yra taika, Dievas yra „salam“, tvirtino popiežius Pranciškus, pripažindamas krikščionių ir musulmonų dvasinių vadovų vaidmenį atkuriant darną ir broliškumą dabartinėmis dramatiškomis aplinkybėmis Centrinės Afrikos Respublikoje ir daugelyje kitų pasaulio vietų. Pabrėždamas šalies nacionalinės ir pilietinės vienybės svarbą visokių „valymų“ pavojaus akivaizdoje, Popiežius sakė, jog kiekviena „šalis turi būti svetingais namais visiems savo vaikams, nepriklausomai nuo etninės kilmės, politinių nusistatymų ar religinės priklausomybės“. Toks visų Centrinės Afrikos Respublikos piliečių – tos pačios šalies sūnų ir dukterų – bendradarbiavimas pačioje Afrikos širdyje bus patrauklus visam juodajam kontinentui, kuris daugelyje vietų yra kankinamas didesnių ar mažesnių konfliktų. Visi afrikiečiai turi sutelktai spręsti juos slegiančias problemas, nes turi teisę į šio vilties žemyno pažangą. Užbaigdamas savo trumpą bet prasmingą kalbą Bangio mečetėje musulmonišku ramybės palinkėjimu „salam aleikum“, Šventasis Tėvas kvietė brangius draugus ir brangius brolius musulmonus melstis ir darbuotis susitaikymo ir solidarumo vardan tarp visų žmonių, neužmirštant tų, kurie labiausiai nukentėjo dėl dramatiškų pastarojo meto įvykių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija