2015 m. gruodžio 23 d.    
Nr. 48
(2168)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kalėjimo ir gyvenimo užgrūdintas

Kun. Antanas Dilys

Vilniuje gyvenantis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas kun. Antanas DILYS skaičiuoja jau 70-uosius kunigystės metus. Nors jam 92 metai, bet kunigas dar palyginti žvalus, rytais eina aukoti šv. Mišių, o sugrįžęs į namus vis dar daug skaito. Neseniai gavo kelias knygas lenkų kalba apie buvusius jo studijų Vilniaus kunigų seminarijoje draugus, tarp kurių buvo daug lenkų, todėl vis turi progą prisiminti ilgą ir sunkų savo gyvenimo kelią. Prieš Kalėdas apsilankęs pas kunigą „XXI amžiaus“ redaktorius paprašė jo kalėdinio interviu.

Gerbiamas kunige, gal galite papasakoti, kokias prisimenate savo vaikystės Kalėdas?

Kadangi tėvas buvo Švenčionėlių bažnyčios zakristijonas, labiau užsiėmęs bažnyčios tvarkymu, tai jis papuošdavo eglutę, pavalgydavome Kūčių vakarienę, pasimelsdavome, pagiedodavome ir tuoj eglutę išnešdavo. Mat norėjo, kad kambaryje būtų daugiau vietos, kadangi per Kalėdas prieš pamaldas ar po jų į namus sušilti ar šiaip su švente pasveikinti užeidavo parapijiečiai. Mes buvome trys vaikai: aš vyriausias, brolis Vytautas ir sesuo Onutė. Turėjome ir 13 metų už mane vyresnį brolį Juozą. Jis – kitos mamos, mirusios tėvo pirmosios žmonos. Mažo jo neprisimenu, jau tik vyresnį, kai mūsų žaidimai jam nerūpėjo. Žmonės mums duodavo po saldainį ar obuolį. Džiaugdavomės. Šv. Kalėdų pagrindas būdavo šv. Mišios bažnyčioje. Kitur, net mokykloje, nevykdavo jokių kalėdinių renginių. Antrąją Šv. Kalėdų dieną aplankydavome Rukšėnų šeimą, kurioje augo irgi du broliai ir sesuo. Su vienu jų sūnumi buvome vienoje klasėje, o mano sesuo draugavo su jų dukra. Jie pas mus irgi užsukdavo. Rukšėną prisimenu buvus batsiuviu.


Į parapijiečių širdis – per meną

Pabiržės klebonas kun.Vytautas Dagelis

Aukštaitijos provincijos miestelyje, Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje, koncertuoja žinomi atlikėjai, parapijos namuose įkurtoje dailės galerijoje rengiamos profesionalių menininkų darbų parodos. Apie tai ir kitus dalykus prieš Kalėdas su Pabiržės klebonu, religijos mokslų magistru kun. Vytautu DAGELIU kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Sovietiniais metais į Pabiržę buvo ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius (būsimasis kardinolas), daugybę gerų darbų ir prisiminimų apie save čia paliko kan. Antanas Balaišis. Kaip jūs, atvykęs į Pabiržę dirbti klebonu, galvojote „įsiamžinti“?

Man studijuojant Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, jos rektorius Hansas Frydrichas Fišeris CO, kilęs iš Vokietijos ir pramokęs lietuviškai, klierikamss kalbėjo ne tik apie pastoraciją, bet ir apie meną. Seminarijoje kas mėnesį būdavo po vieną, o per akademinius metus – devynios gražios parodos. Į jų pristatymus ateidavo ambasadoriai, verslo žmonės, šiaip menui neabejingi. Vieno tokio renginio metu kun. H. F. Fišeris (jis nuo pirmo iki trečio kurso buvo mano vadovas) neoficialioje aplinkoje pasakė: „Ar tu būtum kunigas, ar žurnalistas, profesija būtų tik viena tavo koja. Jeigu tu neturėsi nieko bendro su menu ar daile, tai per gyvenimą eisi šlubuodamas“. Menas įneša į žmogaus būtį harmoniją. Ne veltui Motina Bažnyčia kreipė dėmesį į meną. Ji rūpinosi, globojo dailininkus. Dabartinis palikimas, Italijoje, Prancūzijoje išlikę meno statiniai, didingos bažnyčios, jų puošyba – to pasekmė. Baigus studijas seminarijoje, mano pirmoji mintis buvo: „Tapęs klebonu, parapijoje įkursiu meno galeriją“. Nežinau mūsiškei analogo Panevėžio vyskupijoje.


Nuolatinis diakonatas: nauja patirtis kandidatams, žmonoms ir vaikams

Lapkričio 22 dieną Kauno Arkikatedroje nuolatiniam diakonatui besiruošiantys kandidatai paskirti akolitais. Jie jau yra gavę lektoriaus skyrimus. Šie skyrimai palaipsniui ir vis giliau įtraukia kandidatą į bažnytines tarnystes. Ta prga kviečiame iš arčiau susipažinti su nuolatinio diakonato pašaukimu ir su dviem kandidatais – Nerijumi Čapu ir Benu Ulevičiumi. Pokalbis įvyko spalio pabaigoje, jiems atvykus į tarptautinę jubiliejinę konferenciją apie nuolatinio diakonato tarnystės atgaivinimą prieš 50 metų ir sklaidą Katalikų Bažnyčioje (daugiau – svetainėje diakonai.lt).

Ar galite patikslinti kuo skiriasi tas, kuris ruošiasi nuolatinio diakonato tarnystei nuo to, kuris diakonato šventimus gaus pakeliui į kunigystę?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija