2016 m. sausio 8 d.    
Nr. 1
(2169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Stačiatikių šventieji

Lietuvos kankiniai Antonijus, Jonas ir Eustachijus

Stačiatikių šventieji Antonijus,
Jonas ir Eustachijus

Didį žygdarbį vardan stačiatikių tikėjimo atliko šventieji Lietuvos (Vilniaus) kankiniai Antonijus, Jonas ir Eustachijus. Jų nedūlantys palaikai iki šiol saugomi Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyne ir pagrįstai laikomi stačiatikių šventybe. Pasitikdami stačiatikių Kalėdas ir minėdami maldos už krikščionių vienybę savaitę, prisiminkime šiuos mūsų brolių stačiatikių šventuosius.

Antonijus ir Jonas buvo broliai, gyveno Vilniuje, tarnavo kunigaikščiui Algirdui, kuris 1345 metais tapo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jam, iki tol ketvirtį amžiaus valdžiusiam stačiatikišką Vitebsko kunigaikštystę, teko laviruoti tarp krikščionių ir gana įtakingų pagonių žynių. Todėl jis slėpė ne tik savo priklausomybę stačiatikybei, bet ir simpatijas krikščionims. 1346 metais mirė Algirdo žmona Marija Jaroslavovna, su kuria jie santaikoje pragyveno daugiau kaip ketvirtį amžiaus, išauginę keturis vaikus. Mylimos žmonos, kurios atminimui pradėta Vilniuje statyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvė, netektis tapo stipriu smūgiu kunigaikščiui. Jis pradėjo niurnėti prieš Dievą, jo tikėjimas susvyravo. Tuo netrukus pasinaudojo pagonių žyniai, nuteikę kunigaikštį prieš krikščionis.

Iš pradžių Antonijus ir Jonas buvo pagonys – ugnies garbintojai. Iki perėjimo į krikščionybę vyresniojo brolio Jono vardas buvo Kumecas, o Antonijaus – Nežila. Būdami kunigaikščio tarnyboje, broliai susipažino su krikščionybe per presbiterį Nestorą, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Marijos Jaroslavovnos dvasios tėvą. Jie priėmė šventą krikštą ir buvo pavadinti Jonu ir Antonijumi.

Tapę sąmoningais krikščionimis, broliai ėmė skirtis nuo prie Didžiojo kunigaikščio dvaro buvusių stabmeldžių savo gyvenimo būdu ir elgesiu bei išore. Jie nesikirpo plaukų ir barzdos, kaip darydavo stabmeldžiai, pasninko dienomis nevalgė mėsiškų valgių, nevykdė pagoniškų papročių. Vieną kartą kunigaikščiui Algirdui pasidomėjus, broliai nesibaimindami prisipažino esą krikščionys stačiatikiai. Nepatenkintas tuo kunigaikštis pareikalavo atsisakyti krikščionybės, laikytis pagonių papročių, kaip ir visi dvariškiai valgyti mėsiškus valgius. Broliai atsisakė, pareikšdami, kad paklusnumas Dievui yra aukščiau nei paklusnumas kunigaikščiui. Už tai jie buvo nusiųsti į belangę, į kurią ėjo šlovindami Viešpatį už galimybę kentėti vardan Kristaus.

Kalinimas užtruko metus. Jonas, iškankintas nepriteklių ir bijodamas tolimesnių kančių, paprašė kunigaikščio jį išlaisvinti ir pažadėjo vykdyti visus jo nurodymus. Apsidžiaugęs tuo Algirdas įsakė paleisti abu brolius, tikėdamasis, kad ir Antonijus paseks brolio pavyzdžiu, ir abu brolius paaukštino ir priartino juos prie savęs.

Palaužtas Jonas stengėsi viskuo – išore ir elgesiu – būti panašus į kunigaikščio artimuosius stabmeldžius, nors širdyje saugojo krikščionišką tikėjimą ir slapta meldėsi Kristui. Antonijus, išėjęs iš kalėjimo, neatsisakė savo papročių ir elgėsi kaip tikras krikščionis. Savo broliui Jonui jis priekaištavo už šiaudadvasiškumą, visaip skatino jį atgailauti, atvirai išpažinti tikėjimą į Kristų.

Kurį laiką Algirdą supę pagonys, matydami, kad vyresnysis brolis Jonas visur paklūsta kunigaikščiui, nekreipė didelio dėmesio į jaunesnįjį Antonijų. Bet vieną kartą, vykdydami dvariškių pareigas, broliai dalyvavo kunigaikščio puotoje. Buvo pasninko diena. Jonas ragavo mėsiškų patiekalų, o Antonijus jų atsisakė ir atvirai rodė esąs krikščionis. Įpykusio kunigaikščio Algirdo įsakymu jis buvo suimtas ir vėl įmestas į belangę. Likusio dvare Jono padėtis tapo dar sunkesnė: jį niekino visi: ir krikščionys už tikėjimo atsisakymą, ir stabmeldžiai pagonys kaip silpną žmogų, neišsaugojusį nei senojo (pagoniškojo), nei naujojo (krikščioniškojo) tikėjimo.

Antonijus, būdamas įkalintas, atsisakė bendrauti su broliu. Moralinės ir dvasinės Jono kančios buvo sunkios, jis maldavo presbiterio Nestoro prašyti brolio Antonijaus atleidimo. Šis perdavė Jonui atsakymą, kad Antonijus sutiko bendrauti tik tada, kai brolis nepabijos atvirai garbinti Kristų. Jonas priėmė brolio sąlygą ir atvirai atgailavo. Netrukus kunigaikščio ir jo artimųjų akivaizdoje jis pasikelbė krikščionimi. Tada kunigaikščio nurodymu buvo suimtas, žiauriai kankintas, o paskui įmestas į belangę.

Abu broliai vėl buvo nelaisvėje. Kalėjimas, kuriame juos laikė, tapo krikščioniškų pamokslų šaltiniu. Prie kalėjimo rinkosi žmonės klausyti brolių pamokslų apie Kristų Išganytoją, o broliai kreipdavosi į žmones per siaurą langelį. Daug Vilniaus gyventojų pagonių, paveiktų Antonijaus ir Jono dvasinės stiprybės, priėmė šventąjį krikštą.

Pagonių žyniai, bijodami prarasti įtaką liaudžiai, pareikalavo Didžiojo kunigaikščio nužudyti brolius. Pirmasis pasmerktas nužudyti buvo Antonijus. Naktį prieš mirtį jis meldėsi ir stiprino brolio tikėjimą, įtikinėdamas be jokios baimės priimti kančias vardan Kristaus.

1347 m. sausio 14 d. kankinys Antonijus buvo pakartas Vilniuje ant ąžuolo šakos toje vietoje, kur būdavo vykdomos mirties bausmės nusikaltėliams. Po to, matydami Jono tvirtybę, pagonys jį žiauriai kankino ir pasmaugė, o kankinio kūną pakabino ant to paties medžio. Tai įvyko 1347 m. balandžio 24 d.

Vilniaus stačiatikiai garbingai palaidojo šventųjų kankinių Antonijaus ir Jono kūnus Švietėjo Nikolajaus Stebukladario šventovėje. Po Antonijaus ir Jono nukentėjo ir Eustachijus. Jis buvo brolių giminaitis, irgi tarnavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare. Eustachijus buvo jaunas, bet savo drąsa ir narsa lenkė daugelį bajorų ir didžiūnų. Paveiktas gilaus savo giminaičių tikėjimo, jis įtikėjo Kristų ir buvo presbiterio Nestoro pakrikštytas. Vieną kartą Algirdas atkreipė dėmesį į Eustachijaus išvaizdą, kuri skyrėsi nuo pagonių. Atsakydamas jaunuolis atvirai pripažino save krikščionimi. Užsirūstinęs Algirdas ėmė versti jį laikytis pagonių papročių, tačiau Eustachijus nenorėjo pažeisti krikščioniško gyvenimo taisyklių. Didysis kunigaikštis įsakė suimti jį ir žiauriai kankinti. Eustachijų mušė geležiniais strypais, speigo metu pylė ant jo šaltą vandenį, tačiau jis narsiai ištvėrė visas kančias ir tik meldėsi Kristui. Įtūžę budeliai metaliniais strypais sulaužė Eustachijui kojas, rovė plaukus nuo galvos kartu su oda, nupjovė nosį ir ausis. Ištvėręs visus žiaurius kankinimus Eustachijus guodė ir drąsino Vilniaus krikščionis, stebėjusius jo kančias, kalbėjo jiems apie būsimą amžiną gyvenimą. Eustachijų kankino tris dienas, o 1347 m. gruodžio 13 d. pakorė ant to paties medžio, kur buvo nužudyti Antonijus ir Jonas. Šventojo kūną Vilniaus stačiatikiai pagarbiai palaidojo Šv. Mikalojaus cerkvėje, greta brolių Antonijaus ir Jono.

1349 metais šventųjų kankinių žūties vietoje buvo pastatyta mūrinė Švč. Trejybės cerkvė. Jos altorius įrengtas toje vietoje, kur anksčiau augo medis, ant kurio buvo pakarti šventieji kankiniai. Į pastatytą cerkvę buvo perkelti Antonijaus, Jono ir Eustachijaus palaikai. Jie nedūlėjo. Šventovės statyboje ir perkeliant palaikus aktyviai dalyvavo kunigaikščio Algirdo sūnūs. 1374 metais Konstantinopolio patriarchas Filotiejus kankinius kanonizavo. Šventieji kankinių palaikai išgarsėjo daugybe stebuklų.

Andrejus FOMINAS,
istorikas ir filosofijos mokslų daktaras

Pagal Vilniuje rusų kalba leidžiamą savaitraštį „Obzor“ (2015, nr. 28) parengė
Chaimas BARGMANAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija