2016 m. vasario 5 d.    
Nr. 5
(2173)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Unitai – rytų apeigų katalikai

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios sugrąžinimo ukrainiečiams 25-mečiui artėjant

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mišios Vilniaus Švč. Trejybės
Graikų apeigų katalikų bažnyčioje.
Kairėje – t. Pavlo (Petro Jachimecas)
OSBM, dešinėje – t. Maksymas
(Mychailas Pišta) OSBM

Grupelė ukrainiečių šv. Mišiose.
Kairėje – brolis Pachomijus
(Jurijus Levčunas) OSBM

T. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM
Dievo tarno arkivyskupo
M. Reinio gimtinėje Madagaskare,
prie arkivyskupui skirto kryžiaus

2016-ieji metai Vilniaus ukrainiečiams unitams (Rytų apeigų katalikams) labai svarbūs – prieš 25 metus Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia sugrąžinta Graikų apeigų katalikams – ukrainiečiams. Tad sausio 10 dieną per „Marijos radiją“ iš Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios ukrainiečių kalba buvo transliuotos šv. Mišios. Jas lietuviškai komentavo Vasylis Kapkanas, pamokslą sinchroniškai į lietuvių kalbą vertė šio straipsnio autorė, kuri nuoširdžiai dėkinga dr. kun. Mindaugui Ragaišiui už konsultacijas, ieškant ištraukų iš Evangelijų. Šv. Mišios per „Marijos radiją“, kurias aukojo bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, tapo gražia įžanga artėjančiam 25-mečio jubiliejui. Pamokslą pasakė t. diakonas Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM – metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos-teologijos studijų bazilijonų instituto baigiamojo kurso seminaristas, ketvirtą kartą atvykęs į Lietuvą. Anksčiau buvo talkinti 4–5 dienoms Šv. Juozapato švenčių, žiemos (Kalėdų) atostogų metu. Lietuvoje yra dirbęs ir ilgesnį laiką – Ukrainos Švč. Gelbėtojo bazilijonų provincijos kapitulos nutarimu Vilniuje vienuoliams bazilijonams talkino beveik metus (2014 m. lapkričio 8 – 2015 m. rugpjūčio 28 d.). Pirmąkart į Lietuvą atvyko 2013 m. lapkritį į Šv. Juozapato iškilmes...

Per šias keliones diakonas susipažino su parapijiečiais, Taraso Ševčenkos vardo įamžinimo vietomis, su ukrainiečių bendruomene, pabuvojo Klaipėdoje, Elektrėnuose, Jonavoje – ten talkino parapijos klebonui aukojant ukrainiečiams šv. Mišias, kalbėjo „Marijos radijo“ laidoje.

Domėjosi Vilniaus bažnyčiomis: Aušros Vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia, Dievo Gailestingumo šventove, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Visų Šventųjų bažnyčiomis ir, aišku, Vilniaus Arkikatedra.

2015 m. sausio 15 d. „Marijos radijo“ Vilniaus studijos laidoje „Ganytojo žodis“ (vedė Liutauras Serapinas) t. Pavlo Jachimecas OSBM, t. diakonas Maksymas Pišta OSBM ir dr. A. Vasiliauskienė (vertė iš ukrainiečių kalbos) kalbėjo apie Švč. Mergelės Marijos garbinimą Ukrainoje: jei Lietuvoje Popiežiaus palaimintomis karūnomis yra vainikuoti šeši Švč. Mergelės Marijos paveikslai, tai Ukrainoje – per 30 ikonų, esančių unitų bažnyčiose. Didžiausias dėmesys buvo sutelktas vėliausiai karūnuotai ikonai: 2009 m. liepos 1 d. popiežius Benediktas XVI palaimino ir pašventino auksines karūnas Hošivo stebuklingajai Dievo Motinos ikonai ir apkaustus. Rugpjūčio 28 dieną, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventėje, Hošive, Šviesiajame kalne, Dievo Motinos ikona buvo karūnuota. Pirmąsyk „Marijos radijo“ klausytojai susipažino su Hošivo kalne (jį ukrainiečiai prilygina Taboro kalnui) esančio bazilijonų vienuolyno bei stebuklingosios Dievo Motinos ikonos sudėtingo likimo istorija.

T. Maksymas 2015 m. sausio 26 d. lankėsi Skapiškyje (Kupiškio r.), susitiko su Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogais, bibliotekininke Roma Bugailiškiene. Atidžiai apžiūrėjęs parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“, pasigedo bazilijonų ordino ženklo – Degančio krūmo – ir pažadėjo jį atvežti iš Ukrainos. Skapiškyje plačiau sužinojo apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį ir kartu Vladimiro (prie Kliazmos) centrale kalėjusį ukrainietį Klementijų Šeptyckį – jų atminimui į Rūpintojėlio postamentą įmūryta žemių sauja iš senųjų Vladimiro miesto kapinių.

T. Maksymas 2015 m. vasario 13 d. lankėsi Antalieptėje, dalyvavo Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio pagerbime, renginyje kalbėjo apie arkivyskupą Mečislovą Reinį ir ukrainietį studitų ordino archimandritą Klementijų Šeptyckį, lietuvių pagarbą tautai nusipelniusiems asmenims. Kelionėje aplankė M. Reinio gimtinę – Madagaskarą – ir pasimeldė prie jo simbolinio kapo Daugailiuose.

T. Maksymas kartu su t. Pavlo pagerbė nusipelniusią tautodailininkę uteniškę Odetą Tumėnaitę-Bražėnienę, 2015 m. balandžio 1 d. apsilankydami jos parodos atidaryme Seime. Parodos lankytojai galėjo susipažinti ne tik su beveik 60 didelių karpinių, įvairiaspalvių, įvairiaraščių margučių gausa, bet ir šiai progai parengtu lankstinuku apie autorę. T. Maksymas parodos atidaryme kalbėjo apie ukrainiečių tautodailininkų darbus, džiaugėsi galimybe pamatyti unikalius lietuvių tautodailininkų meno kūrinius, palyginti juos su ukrainiečių darbais.

Ketvirtą kartą trumpam laikui atvykęs į Lietuvą, t. Maksymas OSBM atvežė parodai Skapiškyje „Pažintis su Ukrainos kultūra“ naują eksponatą – išsiuvinėtą ir įrėmintą „Degantį krūmą“. Tai – t. Maksymui labai brangi dovana – ją gavo Amžinųjų įžadų metu ir nusprendė, kad tokia svarbia dovana ir jis prisidės prie Skapiškio, jau įamžinusio Dievo tarno M. Reinio, palaimintojo Klementijaus Šeptyckio ir kitas ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių tautai ir valstybei svarbias asmenybes, vardo garsinimo.

Paskutinės kelionės į Lietuvą metu t. Maksymas OSBM bendravo su parapijiečiais, talkino šv. Mišių aukoje, pasakė keletą pamokslų. Pateikiame jo pamokslą, transliuotą sausio 10 dieną per „Marijos radiją“ (spausdiname atskirai).

Po šv. Mišių t. Pavlo Jachimecas OSBM nuoširdžiai dėkojo „Marijos radijui“ ir visiems jo talkininkams už galimybę ukrainiečių kalba transliuoti šv. Mišias.

„Marijos radijas“ bei katalikiška spauda – pagrindinės priemonės, kad vis daugiau katalikų Lietuvoje į Graikų apeigų katalikus arba unitus žiūrėtų kaip į katalikus (tik kitokių – rytietiškų – apeigų), o ne kaip į stačiatikius.

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje amžinam saugojimui iš Vatikano atvežtos šv. Juozapato relikvijos, tad šiais, Dievo Gailestingumo metais, piligrimai, besilankantys Vilniuje, galėtų apsilankyti ir netoli Aušros Vartų esančioje Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje, sužinoti jos bei šv. Juozapato istoriją, pasimelsti prie relikvijų ir būti jomis palaiminti...

Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

 

Kristus gimė

Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė (Mt 4, 16).

Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Mes neatsitiktinai girdime šiuos žodžius kas metai savaitę po Kristaus Apsireiškimo. Per visus bažnytinius metus kiekviena savaitė mums primena Kristaus Prisikėlimą, o kai kurios didžiosios šventės, lydimos prieššventinio ir pošventinio laikotarpio, kai kurios, ypač Viešpaties šventės, turi ir savaites, esančias prieš ir po tų švenčių. Ir kaip tik šiandieną yra ta savaitė, kuri vadinama savaite po Kristaus Apsireiškimo. Šią savaitę Bažnyčia dar nori mus sulaikyti, kad apmąstytume tą didžiulę šventę, kurią mes pergyvenome prieš keletą dienų, kad dar truputėlį ja pasidžiaugtume, kad dar kartą gerai įsisąmonintume jos didingumą ir svarbą visai žmonijai, kad primintų mums Dievą trijuose asmenyse, atkreiptų dėmesį į Dievo Sūnų, kurio reikia klausyti.

Atėjus į pasaulį Jėzui Kristui žmonijai iš naujo padovanota Dieviška šviesa. Tai – kadaise prarastų Dievo malonių šviesa. Todėl Kristaus Apsireiškimas dar vadinamas nušvitimu. Visi mes, kaip ir tie Naftalio ir Zabulono kraštų pagonys esame apšviesti gelbėjančios Kristaus šviesos malonių.

Primename apaštalo ir evangelisto Jono žodžius, kuris, kalbėdamas apie Kristų liudijo: „Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (J. 1, 4). Viešpats mums visiems yra visokios tiesos, viso gyvenimo ir dvasinės šviesos šaltinis. „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožia“ (J. 1, 5).

Kristaus šviesos jokia tamsa negali užgožti, atsilaikyti prieš šį spinduliuojantį Dievo artumą. Šviesa apšviečia kiekvieną žmogų, einantį į šviesą: į šviesą einantis žmogus šviesos nebijo.

Ir mus palietė ši Dieviška šviesa. Pirmasis jos prisilietimas įvyko švento Krikšto metu. Ir šis Dieviškos šviesos prisilietimas tęsiasi kiekvienose šv. Mišiose, kiekvienoje bažnytinėje paslaptyje. Todėl ir apie mus – ne tik apie senuosius krikščionis –apaštalas Paulius sako: „Juk kadaise Jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef. 5, 8). Pagarbiai įsiklausykime į šiuos žodžius. Apaštalas ne tik liudija, kad mes tapome šviesos vaikais, bet ir kviečia mus elgtis atsakingai, kad kiekvienas iš mūsų mylėtų šią šviesą, jos siektų, gertų ją su ta šviesa, kuri kaip ir visa gera ir tyra stiebiasi į gamtos – saulės – šviesą, ir stiebtųsi aukštyn. Kiekvienas iš mūsų privalo stiebtis ir džiaugtis gėrio šviesa, Kristaus šviesa, apšviečiančia kiekvieną žmogų, norintį gyventi su Kristumi.

Mes su jumis turime pasirinkimą – ar būti Galilėjos gyventojais, pataikaujančiais savo kūno aistroms, ar būti panašūs į tuos, ėjusius į Jordaną, kad juos Jonas pakrikštytų, į tuos, kurie supratę savo nuodėmingą padėtį, nuėjo nuplauti visą ankstesnį gyvenimą ir užgimti Dievui.

Nereikia būti mokslininku ar pamokslininku, nereikia gražbyliauti, reikia turėti Kristaus šviesos nušviestą širdį. Ir kai mes įsižiūrime į tikėjimo ir doros tęsėjų – šventųjų – paveikslus, suprantame, kad jų gyvenimas nuodėmės pasaulio tamsoje buvo nutviekstas ryškaus šviesulio. Jų gyvenimas buvo pripildytas tos Dieviškos šviesos, kurios jie negalėjo paslėpti savo širdyse ir su džiaugsmu dalijosi ja su visais žmonėmis.

Kiekvienas iš mūsų tam pakviestas. Ir jei norime būti šviesos vaikais, tai žinoma, iš pagrindų turime pakeisti savo gyvenimą. Ir jei norime būti Dievo žmonėmis, turime taip gyventi, kaip kviečia Jėzus Kristus. Netgi savo skelbimą jis pradėjo žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija, nes Dievo Karalystė čia pat“ (Mork.) „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė“ (Mt 4, 17). Tai – visiems žmonėms tarti žodžiai. Jie liudija tai, kad tik būdami nuolankūs, turėsime dalį Dievo karalystėje.

Evangelijoje pagal Luką aprašytas epizodas, kai fariziejus klausia Viešpatį, kada ateis Dievo Karalystė. Ir jis atsakė jam: „Dievo Karalystė ateina nepastebimai ir niekas neapsakys: štai čia arba ten, nes Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk. 17, 20–21).

Dievo karalystė ateina nepastebimai, kai mes atsiduodame Dievo valiai, kai vis daugiau paklūstame Jam. Ji arti ir bus mumyse, kai į savo gyvenimą priimsime Jėzų kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Jeigu Dievas nėra mūsų valdovas ir nėra tarp mūsų, tai kaip galime išpažinties metu pajusti: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę“ (Mt 25, 34).

Gailestis prasideda tada, kai mes, nusidėjėliai, nusprendžiame stoti veidas į veidą prieš Dievą, pažvelgti į jo akis, pasižiūrėti į save kūrėjo akimis, gyventi prieš Jį. Todėl šventoji Evangelija sako, kad Dievo Karalystė tarp mūsų, ir mes visi puikiai suprantame, kad ji gali būti tiktai meilėje. Dievo Karalystė – Meilės Karalystė – ir ji visada šalia mūsų, ir nereikia laukti, kada ji ateis. Dvasinis ir visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis procesas. Mes žinome, kad žmogus gali tobulėti, pasilikti įprastame lygmenyje, ar smukti (nusileisti) žemiau lygmens. Viename liturginių tekstų nuodėmingi žmonės vadinami nuodėmės žiema. Mes visi žinome, kad žiemą visi miega. Upės padengtos ledu, žolė – giliai po sniegu, medžių šakelės be lapų – sausos ir negyvos. Tačiau vieną nuostabų momentą ateina pavasaris. Ir tada viskas atgyja. Tačiau, labai gaila, žmonės skirtingai negu gamta gali visą laiką pasilikti žiemos miege. „Gailėkitės“ – kreipimasis, šauksmas, kad kiekvienas atsibustų iš žiemos miego. Gailestis ir nuolankumas – visada pavasaris žmonijai. Žmonės jaučia savo nuodėmes, dvasinį bejėgiškumą ir poreikį būti šviesoje ir tiesoje, kalbėtis su Dievu. Ir todėl kvietimas gailesčiui ir nuolankumui yra aktualus kiekvienam iš mūsų. Šie žodžiai pasakyti ne tik kitatikiams, nuklydusiems nuo Dievo, bet ir mums. Nuo mūsų priklausys, ar Jėzus turės vietos apsigyventi mūsų širdyse, ar Gelbėtojo pamokslas turės pasisekimą mumyse.

Prašome, kad šie žodžiai rastų atgarsį, nugalėtų mūsų nuodėmingojse snaudžiančiose sielose ir atneštų didžiulius turtus Bažnyčios ir mūsų gyvenimo gėriui.

Kristus tikrai gimė. Amen.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija