Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mirė vienas žymiausių Lietuvos diplomatų Vytautas Antanas Dambrava

Vytautas Antanas Dambrava Ričardo Šaknio nuotrauka

Eidamas 96 metus vasario 5-ąją Floridoje (JAV) mirė Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras Vytautas Antanas Dambrava. 1939 metais jis baigė Utenos valstybinę gimnaziją, o 1941 m. birželio 13 d. jo tėvus, tris mažamečius brolius ir seserį rusai ištrėmė į Sibirą. Likęs be šeimos ir namų, įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1942 metais įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą, ją baigė 1944-aisiais. Kartu lankė Vilniaus aukštesniąją vaidybos meno studiją. 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. 1945–1948 metais buvo karo pabėgėlių stovyklos Glasenbache (Austrija) lietuvių ir estų bendruomenių komendantas, kultūros ir švietimo reikalų vedėjas, politinio biuletenio „Dienos žinios“ ir žurnalo „Tėvynėn“, leisto Zalcburge, redaktorius. 1948 metais išvyko į JAV, po metų tapo Čikagos lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu, tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos veikėju, 1952–1953 metais – generaliniu sekretoriumi, pirmininku. 1951 metais V. A. Dambrava buvo priimtas į JAV Valstybės departamento tarnybą, dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ redakcijoje. Nuo 1969 metų JAV prezidento paskirtas, Senatui pritariant, į nuolatinę karjeros diplomatinę tarnybą. 1980–1985 metais jis buvo Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkas, nuo 1985-ųjų – garbės pirmininkas. 1986–1990 metais – Lietuvos diplomatijos šefo asmeninis atstovas ir Lietuvos garbės generalinis konsulas Pietų Amerikoje. Nuo 1986 metų – Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys; 1988–1990 metais – Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininkas. 1992–1999 metais buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venesuelai, 1995–1999 metais – Kolumbijai, 1996–1999 metais – Argentinai, nuo 1996-ųjų – Brazilijai, 1997–1999 metais – Urugvajui. 1993–1999 metais buvo specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui, 1999–2004 metais – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Ispanijai, nuo 2001 metų – kartu Marokui ir Andorai. 2004 metais buvo Prezidento atstovas specialiems pavedimams.

Vyskupas Motiejus Valančius ir epocha

Varnių Katedroje kabančio vyskupo Motiejaus Valančiaus paveikslo fotoreprodukcija. Fotografas Donatas Perminas, 1975. Fotografija iš Žemaičių vyskupystės muziejaus fotoarchyvo ŽVM P-3726

Vasario 16-oji – dviguba šventė: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Lietuvių tautos kelias į valstybingumą buvo vingiuotas ir duobėtas. XIX amžiaus viduryje, ryžtingai ir supratingai valdydamas vyskupiją, vysk. Motiejus Lietuvą paruošė laisvei. „Aušra“ ir „Varpas“ tik pagilino jo idėjas. Pažangi Vyskupo ir kitų dvasininkų veikla buvo viena iš pagrindinių valstybingumo atkūrimo priežasčių, dvasininkai buvo tarsi šviesuliai, žadinantys tautą, palaikantys jos dvasią. Kad šiandien turime galimybę giedoti „Tautišką giesmę“ ir kalbėti apie Lietuvos valstybę, yra sudėtingų procesų, didžių žmonių – tokių kaip vysk. M. Valančius – ryžto ir tautos valios rezultatas.

Motiejus Valančius – viena svarbiausių XIX amžiaus vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas, politikas, istorikas, rašytojas. Laikomas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – organizatoriumi, savo veikla ir raštais padaręs sunkiai pamatuojamą įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumui. Mons. Petras Puzaras rašė: ... apie vysk. M. Valančių galima atskirai kalbėti ir kaip apie rašytoją, ir kaip apie istoriką, ir kaip apie administratorių, ir kaip apie diplomatą. Tačiau, pažvelgę į jo asmenybę ir į darbus, drąsiai galime sakyti, kad jis visų pirma buvo vyskupas, visus gabumus ir jėgas skyręs vien savo pašaukimui, savo pareigoms.

Mes mylime Lietuvą

Vytautas NARAŠKEVIČIUS

Tėvynei niekas neprilygsta. Normalus žmogus buvo, yra ir bus patriotas. Patriotizmas – ne jausmas, o Tikėjimas. Žmogus be tikėjimo yra niekas.

Kol gerbiu save, kol pasitikiu savimi, aš tikiu Lietuva, jos atkakliais ir kantriais žmonėmis. Mums Lietuva – Pažadėtoji žemė – rūtų, dainų ir pasakų rojus, Vyčio ir Rūpintojėlio šalis.

Šeima – meilės citadelė – stovi kultūringojo pasaulio priešaky. Pasaulis susideda iš šeimų. Tėvynės meilė – kaip meilė tarp šeimos narių. Aš šlovinu lietuvišką šeimą. Tai ji, kai viskas buvo prarasta, išlaikė, apgynė mūsų gyvastį – seniausią Europos kalbą, sanskrito motiną; tai ji, o ne raštai išmokė ir nepamiršo šimtų tūkstančių artojų dainų.

Tautos – Dievo gėlės. Jų įvairovė – gražiausias Dievo sukurto pasaulio ypatumas, Jo dosnumo pasireiškimas. Tauta yra dvasinių jėgų srovė iš praeities, per dabartį srūvanti į ateitį. Tauta – ne minia, ne masė, o laisvų, mąstančių žmonių bendrija, atsirandanti tautinei savimonei susiformavus. Tautybė yra natūrali, gyva istorinė jėga. Be tautybės žmogus yra sutrikęs, pražuvęs tamsėjančiame laike, svetimoje, priešiškoje erdvėje. Kiekviena tauta turi savo dvasią ir kultūrą, savitą mąstymo ir veikimo būdą. Marga mūsų tauta. Yra, kas ją gina, yra ir ją išduodančių. Mūsų mažai, bet mes – lietuviai, todėl esame kiekvienas brangus ir labai reikalingas. Tauta tobulėja per individą, o individas – per tautą. Per ją žmogus duoda signalą žmonijai, krauna savo kraitį amžinybei. Tauta negali būti didi, jei neturi jai ištikimų didžių asmenybių – menininkų, mokslininkų.

Nebaigtas sakalų skrydis

Antanas Lesys,

Jovita Niūniavaitė-Lesienė

Panemunės paminklo partizanams iniciatorius, partizanas, politinis kalinys, Tėvynės sąjungos narys Alfonsas Slanina 2011 metais T. Petkevičiaus nuotrauka

Koplytstulpio ,,Pieta“ atidengimas ir pašventinimas

Kauno savivaldybės Viešųjų ryšių poskyrio vyr. specialistės D. Marcinkevičienės straipsnyje ,,Koplytstulpis Lietuvos partizanams“ („XXI amžius“, 2014, nr. 23) rašoma: ,,Gegužės 21 dieną Panemunėje, prie paminklo, pastatyto Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų atminimui, buvo atidengtas ir pašventintas skulptoriaus E. Banio sukurtas koplytstulpis „Pieta“ (Motinos skausmas)“. Pareikšta padėka paminklo pastatymo iniciatoriams, įteikti padėkos raštai. Nužudytų partizanų atminties įamžinimo idėjos iniciatorius, partizanas, politkalinys, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, patriotas Alfonsas Slanina, nors Kauno savivaldybės bei kitų organizatorių nepakviestas, norėjo tarti žodį apie paminklą, bet jam renginio vedėjas davė suprasti, kad jam skirtas laikas baigėsi. Apie tai straipsnio autoriams pasakojo Kauno r. Šlienavos bažnyčios altaristas kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas ir pats Alfonsas Slanina.

Mirė keturių kadencijų Seimo narys

Vasario 4 dieną mirė VI–IX Seimų narys, inžinierius, politikos ir visuomenės veikėjas Antanas Napoleonas Stasiškis. Jis gimė 1933 m. rugsėjo 21 d. Utenos rajono Kaniūkų kaime ūkininkų šeimoje. 1948 m., ištrėmus tėvus į Sibirą, liko vienas. Nuo 1944 metų mokėsi Utenos rajono Užpalių vidurinėje mokykloje, kurią 1951 metais baigęs mokėsi matininkų kursuose. 1952–1953 metais dirbo Lietuvos geologijos paieškų ir žvalgybos ekspedicijoje vyresniuoju kolektoriumi. Apkaltintas antisovietine veikla, 1953 m. Vilniaus srities teismo nuteistas kalėti 10 metų. 1956 m. Kuibyševo (dabar – Samara) srities (Rusija) teismo pakartotinai nuteistas 3 metams už dalyvavimą slaptoje antisovietinėje organizacijoje. Kalėjo Kuibyševo, Šeksnos, Vorkutos ir Taišeto lageriuose. 1960 metais grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje šlifuotoju, vėliau – Vilniaus eksperimentinėje technologinės įrangos gamykloje šlifuotoju, inžinieriumi technologu. 1962 metais įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Fizikos fakulteto vakarinį skyrių, kurį 1968 m. baigė ir įgijo puslaidininkių fizikos inžinieriaus specialybę. 1970–1992 metais dirbo Mechanizacijos ir automatizacijos projektavimo ir konstravimo biure, projektavimo institute „Lietuvos staklių projektas“ grupės vadovu, vyriausiuoju projektų inžinieriumi.