2016 m. kovo 18 d.    
Nr. 11
(2179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Laisvė yra Dievo
mums duota dovana

Laisvai Lietuvai
reikia kiekvieno
iš mūsų rankų

Praeitis įprasminta
atminimo ženklais

Telšių gatvėmis
nuvingiavo 250 metrų
Vienybės vėliava

Prisidėkime
savo parašais
prie iniciatyvos
„Už blaivią“ – Lietuva
privalo išsiblaivyti

Pavojingas lietuvių
ir žydų priešinimo
opusas

Apie Kryžkalnio
memorialo statybą

Armijos žlunga
be mūšių, arba

Šv. Kazimiero,
Lietuvos globėjo,
iškilmė bažnyčioje
ir mokykloje

Kovo 11-osios
šventės akimirkos

„Gimtieji žodžiai
gyvena mūsų namuos“

Pašventintas
Kauno medikų
bendruomenės
pastangomis
atstatytas altorius

Parapijoje – malda
už emigravusius
artimuosius

Pripažintos religinių
bendruomenių
nuosavybės teisės

Pilaitėje bus
pašventintas kertinis
naujos Šv. Juozapo
bažnyčios akmuo

Gavėnios šeštadienių
pašnekesiai

Giedojo Kalnus

Širdies atsivėrimai
pasaulyje pabirusiems
lietuvių tautos
vaikams

Popiežiui artimos ukrainiečių kančios

Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios hierarchų apsilankymas Vatikane

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Ukrainos
Rytų Katalikų Bažnyčios sinodo nariais
jam padovanojusiais Švč. Mergelės
Marijos, Gailestingumo Vartų, ikoną

Po Vatikane vykusio susitikimo su Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovais popiežius Pranciškus paskelbė laišką jos didžiajam arkivyskupui Sviatoslavui Ševčiukui, kuriame, prisimindamas 70-ąsias Lvovo pseudosinodo metines, išreiškė padėką už ištikimybę Šventajam Sostui, nepaisant patirto sovietinio komunizmo teroro. Kovo 5 dieną vykusiame susitikime ukrainiečių katalikų ganytojai, patvirtindami bendrystę su Roma, papasakojo Šventajam Tėvui ir apie sudėtingą dabartinę padėtį Ukrainoje išorinės agresijos akivaizdoje. Taip pat buvo aptarti kai kurie ginčytini popiežiaus Pranciškaus su Maskvos patriarchu Kirilu pasirašytos Havanos deklaracijosi aspektai bei pabrėžta solidarios pagalbos kenčiantiems Ukrainos žmonėms svarba.

Lvovo pseudosinodo pasekmės

Prisimenant tragišką septynių dešimtmečių senumo istoriją, kai Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) pabaigoje Vakarų Ukraina (Galicijos sritis) vėl buvo Sovietų Sąjungos okupuota, galima pabrėžti, kad tuomet panašiai kaip Lietuvoje įsitvirtinusi ateistinė komunistų valdžia pirmiausia pradėjo baisų puolimą prieš vietinę Katalikų Bažnyčią, pagrindinę dvasinės rezistencijos jėgą. Ukrainos atžvilgiu šio persekiojimo ypatybė buvo ta, kad Rytų Katalikų Bažnyčią, kuri nuo 1596 metų Brest Litovsko unijos buvo vienybėje su Roma, bet autonomiškai išlaikydama bizantiškąją liturgiją, užsimota visai likviduoti sujungiant su Maskvos stačiatikių patriarchatu, tuo metu buvusiu klusniu stalinistinio režimo įrankiu. Jau 1944–1945 metų žiemą NKVD (KGB) pradėjo rengti ukrainiečių rytų katalikų dvasininkų „perauklėjimui“ skirtus pokalbius su grasinimais bei provokacinėmis publikacijomis, bandant diskredituoti 1596 metų uniją bei pačios Bažnyčios veikimą, tarsi ji būtų Vakarų imperializmo sąjungininkė, neva bendradarbiavusi su naciais. Realus susidorojimas prasidėjo, kai 1945 metų balandžio 11-osios naktį buvo suimtas pats Bažnyčios vadovas metropolitas Josifas Slypijus, kiti ukrainiečių katalikų vyskupai bei šimtai kunigų (vien tik Lvove buvo įkalinta apie 800 dvasininkų) bei veikliųjų pasauliečių tikinčiųjų. Netrukus NKVD ir specialūs kariniai daliniai įvykdė dar vieną operaciją: buvo apsupta Lvovo kunigų seminarija, suimti beveik visi jos profesoriai, teologai dėstytojai, o jauni seminaristai prievarta išsiųsti tarnauti į sovietų kariuomenę. Daug suimtų ganytojų, dvasininkų ir vienuolių bei pasauliečių buvo teisiama parodomuosiuose procesuose, deportuota į Sibiro tremtį, nemažai žuvo Gulago konclageriuose. Metropolitas J. Slypijus (1892–1984) po 18 metų kalinimo popiežiaus Jono XXIII rūpesčiu buvo išleistas emigruoti į Romą ir jam suteiktas didžiojo arkivyskupo (prilyginamo patriarchui) titulas, kurį dabar paveldi visi Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovai. Labai sustiprinęs ukrainiečių katalikų veikimą Vakarų išeivijoje, arkivyskupas J. Sypijus 1965 metais buvo pakeltas kardinolu ir jau laisvės sąlygomis jo palaikai buvo iškilmingai sugrąžinti ir perlaidoti tėvynėje.


Paminėta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena

Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Nepriklausomybės aikštėje
su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo
dienos minėjimo dalyviais
Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Seime vyko iškilmingas posėdis, kuriame paminėtas prieš 26 metus čia pasirašytas vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje dokumentų – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktas. Pirmoji šiame posėdyje kalbėjusi Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė kvietė tylos minute pagerbti visus už Lietuvos laisvę žuvusius didvyrius, į Amžinybę jau išėjusius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, visus, kurie ryžtingai kovojo už mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimą, nuoširdžiu kasdieniu savo darbu iki gyvenimo pabaigos tikėjo ir kūrė naują laisvą Lietuvą.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas prisipažino, kad šioje tribūnoje kalbėjo daugiau kaip prieš 20 metų. Pasak jo, minėdami Nepriklausomybės dieną, turime pasidžiaugti ES statistikos departamento paskelbta informacija, kad pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui pasiekėme 75 proc. ES lygio. Netrukus Lietuva taps turtingųjų EBPO šalių klubo nare. Lietuvos verslas ir finansų sektorius tapo atsparus šokams buvusio sovietinio bloko valstybėse ir, nepaisant ten vyraujančios gana liūdnos situacijos, mūsų ekonomika toliau auga. Pastaraisiais metais gerokai sustiprinome savo pinigų sistemą, energetinę nepriklausomybę. Anais laikais galvojome apie stiprią valstybę, bet šiandienos statistiniai rodikliai yra kur kas geresni, nei tuomet galėjome galvoti. „Aš matau, kiek daug mes turime, gavome, uždirbome, sukaupėme ir kaip nevykusiai visu tuo naudojamės“, – sakė S. Kropas ir išreiškė susirūpinimą dėl švietimo sistemos modelio. „Nepaprastai gerbiu Lietuvos mokytojus ir esu Jiems dėkingas už man ir mano vaikams suteiktas žinias ir įgūdžius. Tačiau man neramu dėl anūkų, nes nebežinau, kokį išsilavinimą nuolat kintančioje Lietuvos švietimo sistemoje jie gaus. Jei norime švietimo kokybės pagerėjimo, griaukime ir statykime, tačiau tai reikia daryti ryžtingai“, – teigė S. Kropas. Jį labiausiai stebina ir nuvilia politikavimas. Sąjūdžio metais visi buvo politikai, tačiau tai buvo nukreipta viena kryptimi – Lietuvos naudai. Šiandien tokių politikų, atrodytų, visai nedaug, tačiau procesų ir institucijų, dirbančių politikai, skaičius tiesiog glumina. Labai nuvilia, kai politikavimas persikelia į ekonomiką ir verslą reguliuojančių institucijų darbuotojų galvas ir iš jų išgirstama: „Kokie Jūsų reitingai, kokius pasiūlymus aš galiu pateikti politikams?“ „Reitingai? Ar mes jau atsidūrėme televizijos projekte, kurio išlikimą lemia vienintelis faktorius – reitingai. Ar mes visi jau esame šou verslo dalis?“ – klausė signataras.


Kauniečiai miesto gatvėse išraižė Lietuvos vardą

Neįprastą Lietuvos Nepriklausomybės
dienos paminėjimą organizavo
Kauno Senamiesčio bendruomenė

Kovo 11-osios rytą nemenkas būrys kauniečių susitiko kiek neįprastam tikslui – dalyvauti Nepriklausomybės dienos proga inicijuotose eitynėse. Nešini trispalvėmis ir gėlėmis, šventiškai nusiteikę akcijos dalyviai ėjo Kauno gatvėmis 6 kilometrus besidriekiančia trasa, kuri atitinka Lietuvos vardo užrašymą. Originalumas tas, kad vaikštant specialiu maršrutu Laisvės alėja, gretimomis gatvelėmis ir kiemais žemėlapyje nubrėžtas užrašas „Lietuva“. Tai ypač gražiai atrodo mobiliosiose programėlėse, fiksuojančiose nueitą trasą.

„Mus įkvėpė Kopenhagoje panašų bėgimą atlikęs lietuvis Aidas Jarušaitis. Jo iniciatyva parodė, kad savo meilę Tėvynei galima išreikšti įvairiausiais būdais. Nusprendėme, kad būtų įdomu atlikti panašų žygį ir lietuviškiausiame mieste – Kaune“, – kalbėjo viena iš akcijos organizatorių, miesto tarybos narė Gintarė Skaistė.


Jį aukština, atmeta ir vėl priima

Kun. Vytenis Vaškelis

Verbų sekmadienio liturgijos pradžia – kulminacinis šlovingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę momentas, kai žydų minia, prisimindama visa, ką Jis padarė, šaukė „Osana“ (hebrajiškai „Išgelbėk mus“) ir iš didžiausios pagarbos lenkėsi prieš savąjį Kūrėją ir Atpirkėją, o tolimesnė jos šventimo dalis yra skausmingai sukrečianti žmogaus būtį, paženklinta didžiausiu žmonių elgesio neadekvatumu – Jo prakeikimu.

Kartais žmonių beprotybė neturi ribų: tą, kuris visada viską darė ir daro gerai, – sunaikinti! Ne veltui teologas Karlas Bartas sakė: „Nukryžiavimas – ne vien pašalinimas, tai – atmetimas. Asmeninis atmetimas su prakeiksmu. Kaip turėjo būti baisu visai visatai stebėti kūrinių pasmerkiamą Kūrėją Jėzų – tikrąjį Teisėją, nuteisiamą puolusios žmonijos“. Taigi Dievo Sūnaus aukštinimas ir Jo pasmerkimas liudija, kokia tamsi yra žmonių širdies sugedimo bedugnė ir kokie nesuvokiamai pražūtingi gimtosios nuodėmės padariniai, kurie į šipulius sudaužė Kūrėjo bei kūrinio draugystę. Todėl reikėjo ateiti į pasaulį Jėzui, kad Jis vienintelis iš pašaknų ištaisytų istorinę žmonių paklydimo klaidą ir negrįžtamai sutaikintų juos – visus žmonijos vaikus – su Tėvu. Ar gali kas nors daugiau mylėti žmones, jei ne Tas, kuris, būdamas Visagalis, iš anksto žino, kad kai gims tvarte, savieji nuo Jo nusigręš (Jn 1, 11), pirmomis Jo kūdikiškos egzistencijos valandomis priešai kėsinsis Jį nužudyti; kai viešai skelbs Dievo karalystę, prieš Jį sukils visos tamsybių karalijos, kurios paskui įkvėps kai kuriuos nelaimingus žydų seniūnus kurstyti aplinkinius, kad jie, atėjus šėtono siautėjimo metui, begėdiškai pratrūktų: „Šalin Jį, ant kryžiaus Jį!“? Stulbinantis Jėzaus įžeidinėjimas liudijo, kokia be saiko esti nuodėminga nuodėmė (Rom 7, 13), nes šitoks elgesys yra akiplėšiškiausio melo ir šlykščiausios paniekos viršūnė.


Iš toli matomas Švenčionių „Caritas“ suteiks ne tik šilumą

Algis JAKŠTAS

Švenčionių bažnyčios klebonas
kun. Medardas Čeponis domėjosi,
kaip vaikų dienos centro „Liepsnelė“
lankytojams sekėsi mokytis buities darbų

Kadangi pastatas, kuriame įsikūręs Švenčionių „Caritas“ ir vaikų dienos centras „Liepsnelė“, stovi už didžiulės Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios, tai net ne visi švenčioniškiai žinojo, kur jie yra. Nuo šiol šios problemos nebeliko, nes Visų Šventųjų parapijos klebono kun. Medardo Čeponio iniciatyva ant pastato pakabinti iš tolo gerai matomi stendai. Dabar jau net nuo Nalšios muziejaus ar net miesto parko gerai matyti aukštai iškabinta raudona „Caritas“ emblema.

– Labai dažnai žmonės klausdavo, kaip surasti „Caritas“ pastatą. Radome paprastą, bet, manau, efektingą būdą, kaip tą problemą išspręsti – pakabinome ryškius užrašus, – sako klebonas kun. M. Čeponis, su kuriuo vaikštome po baigiamas įrengti dar vienas patalpas, kuriose bus ir dušas, ir skalbimo mašina, ir sanitarinis mazgas. Palengva visa erdvė bus išnaudota, kad čia atėję žmonės galėtų gauti realią pagalbą. – Kai kam gali kilti klausimas, kodėl įrengėme dušą, o ne vonią. Vienas senyvas žmogus man sakė, kad į vonią nebeįlipa, o štai dušas – jau visai kas kita. Čia pat už sienos yra Vaikų dienos centro dušas ir tualetas. Dabar, kai čia lankosi ne tik vaikai, bet ir suaugę, tai vaikus padalinome taip: kadangi pirmadienį ir šeštadienį vaikų nebūna, tai šiomis patalpomis gali naudotis senjorai ar kiti lankytojai, o antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį nuo 12 valandos čia jau karaliauja vaikai. Malonu, kad į antrą senjorų susiėjimą atėjo jau 20 žmonių. Nustebino ir tai, kad viena močiutė, prisėdusi prie kompiuterio, tuoj pat pasigedo interneto. Tai parodo, kad žmonės yra žingeidūs, nori bendrauti. Pradėjome rodyti filmus apie Bibliją, po to prie kavos ar arbatos puodelio galima ir padiskutuoti, – apie vis besiplečiančią veiklą pasakoja klebonas Medardas.


Skrydžio į Laisvę blyksniai

Zigmas Tamakauskas

Šios gėlių puokštės papuoš Nežinomo
Kareivio kapą ir Laisvės paminklą
Aldonos Grigaitienės nuotrauka

Kovo 11-oji – mūsų visų dvasine vienybe ir susitelkimu pasiektas rezultatas, iškovotos Laisvės ir pasididžiavimo diena, kurią gražiai simbolizuoja skulptoriaus Juozo Zikaro aukštai ant Karolio Reisono sukurto pjedestalo pakilęs Laisvės angelas, vienoje rankoje laikantis Pergalės vėliavą, o kitoje – sutraukytus nelaisvės pančius. Ši diena reiškia ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė jau daug priklauso nuo mūsų pačių polėkio, susiklausymo, darbų, tautinės dvasios išsaugojimo.

Dar iki 1990 metų pavasario buvo likę keleri metai. Tada dirbau vienoje Kauno įmonėje darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Ekonomikos klausimais su vyriausiosios buhalterės pavaduotoja J.P. teko lankytis pas Kauno miesto tuometinio Lenino rajono partijos komiteto antrąjį sekretorių. Man prakalbus lietuviškai, sekretorius, nutaisęs baisią nepasitenkinimo miną, paprašė, kad kalbėčiau „po čelovečeskomu“ tai yra rusiškai, o mano kolegę barė už tai, kad ant kaklo nešiojanti grandinėlę su kryželiu. Ir dar su tokiu papuošalu drįso ateiti į partokratinę buveinę. Apie tą kryželį ir mano nenorą kalbėti rusiškai jau kitos dienos rytmetį buvo informuotas darbovietės direktorius... Kad taip galėjo reaguoti tyčiodamasis iš mūsų kalbos ir tikėjimo ženklo vadovaujantis sovietinis valdininkas, šiandien daug kam jau gal neįtikėtina, nesuprantama. Prisidengus vadinamo „internacionalizmo“ ar „tautų draugystės“ kauke, buvo iš esmės vykdoma rusinimo politika. Prof. E. Gudavičius vienoje televizijos laidoje taikliai pasakė: „Sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti“. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas – kada tai įvyks? Norėta mus sulydyti į vieną vadinamą sovietinę liaudį. Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres – Sovietskij Sojuz...“ Komunistų partijos komitetuose visa raštvedyba jau buvo vedama rusų kalba, antrieji sekretoriai dažniausiai buvo rusų tautybės žmonės, o kai kurie iš jų, kaip matėme, visai atvirai gyveno rusiško šovinizmo nuotaikomis. Nė vieno žodžio neištardavo lietuviškai ir vadinamasis mūsų įmonės civilinės gynybos „inžinierius“ V., išgyvenęs nemažai metų Lietuvoje. Kada per vieną visuotinį dirbančiųjų susirinkimą, kalbėdamas apie pertvarką, priminiau, kad mes turime gerbti bei gaivinti savo tautinius papročius, kalbą, nacionalinę kultūrą ir nesitaikstyti su mūsų kalbos, istorijos ignoravimu, salėje nuvilnijo didelių plojimų banga. Tada mūsų minėtasis V. nubėgo skųstis įmonės partsekretoriui V.A., kad Tamakauskas „drumsčia tautų draugystę“... Tačiau jau buvo pasirodžiusi Sąjūdžio banga, kuri nesulaikomai kilo...


Įregistruota iniciatyvinė grupė Alkoholio kontrolės įstatymui keisti

Iniciatyvinė grupė Alkoholio
kontrolės įstatymui keisti

Kovo 8-osios pavakarę Vyriausioji rinkimų komisija vienbalsiai priėmė sprendimą patvirtinti iniciatyvinę grupę Alkoholio kontrolės įstatymo keitimui surenkant 50 tūkst. parašų. Kovo 14 dieną išduoti parašų rinkimo lapai iniciatyvinei grupei „Už blaivią“. Juos grąžinti reikėtų iki gegužės 14 dienos.

Prašymą įregistruoti iniciatyvinę grupę pasirašė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Aurelijus Veryga, pirmasis iš Baltijos valstybių užkopęs į aukščiausią Žemės viršūnę Everestą ir ten iškėlęs trispalvę alpinistas Vladas Vitkauskas, dirigentas ir muzikos pedagogas Donatas Katkus, sovietmečiu aktyvūs pasipriešinimo sistemai dalyviai arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Jonas Kauneckas, s. Nijolė Sadūnaitė, muzikos autoriai bei atlikėjai Saulius Urbonavičius (Samas), Rosita Čivilytė, Donatas Montvydas, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas filosofas dr. Krescencijus Stoškus, sveikatingumo ir blaivybės puoselėtojas Juozas Dapšauskas, režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis, sveikos gyvensenos ir blaivios kultūros rėmėjas Ramūnas Karbauskis ir kiti neabejingi esamai kritinei alkoholio vartojimo situacijai piliečiai. Beje, vienas iš iniciatyvinės grupės „Už blaivią“ narių Donatas Montvydas šiemet atstovaus Lietuvai Eurovizijoje.


Alkoholio gamintojai mokyklose vaikus moko gerti

Prof. Aurelijus Veryga

Kreipiuosi į visus Lietuvos tėvelius prašydamas susikaupti ir labai labai rimtai paklausyti. Jūsų vaikai ir jų mokytojai Lietuvoje mokomi nuosaikiai žiūrėti į alkoholį, t. y. saikingai jį vartoti. Pasirodo, kad alkoholio gamintojai ne šiaip „svaičioja“ viešojoje erdvėje apie tai, kad reikia šviesti vaikus, ir jie negers, bet ir realiai imasi veiksmų.

Lietuvos mokyklose, kaip, beje, ir kitose šalyse, (per tarpininkus) tokius kaip „Šiuolaikinių didaktikų centras“, organizuojamas ir galimai alkoholio pramonės finansuojamas projektas „Kalbėkimės“, o už to stovi kompanija „Pernod Ricard“, kuriai priklauso tokie prekių ženklai, kaip: „Absolut“, „Ballantine’s“, „Chivas Regal“, „Kahlśa“, „Malibu“, „Beefeater“, „Havana Club“, „Jameson“, „Martell“, „Ararat“, „The Glenlivet“, „Jacob’s Creek“, „Mumm“, „Ricard“ ir kiti. Tai – vienas iš pasaulio alkoholio pramonės gigantų.


Vilniaus pagarsinimo diena – svarbi ir reikšminga Lietuvos istorijos data

Povilas Šimkavičius

Dainuoja folkloro ansamblis „Vilnelė“

Sausio 25 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko Vilniaus pagarsinimo šventė bei 700-ojo Karaliaus Gedimino (~1275–1341) atėjimo į valdžią jubiliejaus paminėjimas. Kai atvykęs į ramovę pakilau į trečiąjį aukštą, pajaučiau, kad būtent čia ir turi vykti Gedimino ir Vilniaus pagerbimo šventė. Atrodė, kad čia viskas skirta šiai datai – ir skulptoriaus Konstantino Bogdano dovana ramovei „Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino paminklo projektas“, ir Vilniaus krašto bajorų vėliavomis pasipuošusi Karaliaus Gedimino didžioji aula, prie įėjimo įrėminti istoriniai laiškai – 1322 metų Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII ir 1324 metų popiežiaus Jono XXII laiškas „Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo [linki] vyskupas Jonas, dievo tarnų tarnas“. Šventės dalyvius pasitiko garbės sargyboje stovintys Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kariai, pasipuošę originalia XIV amžiaus Lietuvos kario apranga ir ginkluote. Akį patraukė šiais metais pirmą kartą ypač gausiai ramovėje susirinkę Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kariai.


Pasaulio lietuvių maldos diena Seinuose

Alytaus literatai Seinuose
su šventės organizatoriais

Kovo 6 dieną keliems literatams teko garbė dalyvauti pasaulio lietuvių maldos šventėje, vykusioje Lenkijoje, Seinų bazilikoje. Šv. Mišias čia aukojo kun. Julius Sasnauskas OFM. Jis yra ir kelių knygų autorius. Pamoksle kunigas prisiminė garsius lietuvių rašytojus, gyvenusius ir dirbusius Seinuose. „Atrodo, kad sutiksiu Seinuose Liudą Vasarį, bazilikoje – jo regėtą moterį“, – kalbėjo kunigas, prisimindamas V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Primintas ir vyskupas poetas Antanas Baranauskas, Seinuose radęs amžiną poilsį. Kalbėta ir apie kunigo rašytojo J. Tumo-Vaižganto personažus Mykoliuką ir Severiutę, galinčius būti taurios meilės pavyzdžiu šiuolaikiniam žmogui. Kunigas Julius šnekėjo ir apie atlaidumą, gerumą, gailestingumą. Kaip ir visose bažnyčiose lietuviškose pamaldose melstasi už visus pasaulio lietuvius. Kun. Petras Gucevičius padėkojo svečiui kunigui pranciškonui Juliui už atvykimą, įsimintiną pamokslą. Paskui visus pakvietė į Lietuvių namus paminėti Šv. Kazimiero dienos.


Kun. Vincento Jarulaičio globotinė, tapusi rašytoja ir pedagoge

Jūratė Jagminienė,

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Voroneže 1916 metais

Rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė

Kovo 13 dieną sukako 130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, skaučių vadė ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Ta proga verta prisiminti ir priminti visuomenei šios talentingos lietuvių inteligentės nuveiktus darbus Lietuvos švietimo ir kultūros srityse. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomi trys paskutiniais gyvenimo metais jos rašyti laiškai, adresuoti pusseserei mokytojai Onai Kaušaitei-Tamulaitienei.

Lietuvoje S. Kymantaitė-Čiurlionienė žinoma savo literatūrine veikla, bet, kad ji buvo garsi pedagogė, žino gal ne visi. Būtent apie jos pedagoginę veiklą straipsnyje kalbėsiu.


Stogastulpis partizanų vadui

Prie stogastulpio A. Ramanauskui-Vanagui
atminti (Lazdijų r. Būdviečio
sen. Bielėnų k.)

Vasario 20 dieną Būdviečio seniūnijoje buvo rengiamas trečiasis ,,Protėvių valdovų ir partizanų“ kovų žygis, skirtas Sembos žemės karvedžiui Glandui (1238–1274) bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadui dms. br. gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918–1957) atminti. Šio žygio metu Bielėnų kaime (Būdviečio sen.), Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškėje, buvo atidengtas skulptūrinis stogastulpis šiai vienai ryškiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.

Į trečiąjį pėsčiųjų žygį, kurį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyrius kartu su Lazdijų rajono savivaldybe ir kitais partneriais, susirinko per 700 dalyvių iš visos Lietuvos. Išlydėti iš Būdviečio kaimo jie patraukė skirtingų distancijų – 24 km ir 35 km – maršrutais. Netrumpos kelionės metu pailsėti žygeiviai sustojo Bielėnų kaime. Čia partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui atminti buvo atidengtas medinis stogastulpis. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo A. Ramanausko-Vanago brolis Albinas Ramanauskas, dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė bei kiti artimieji, renginį vedė sūnėnas Arūnas Sujeta. Ceremonijos metu, siekiant išsaugoti istorinę atmintį, prie stogastulpio į žemę įkasta kapsulė su simboliniu laišku ateities kartoms. Po juo pasirašė garbingi svečiai bei stogastulpio pastatymo iniciatoriai ir rėmėjai. Įleisti kapsulę į žemę buvo pakviesti Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis ir Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas.


Paminklas 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos signatarui

Paminklas 1949 m. vasario 16 d.
Deklaracijos signatarui Leonardui
Vilhelmui Grigoniui-Užpaliui
atminti Sėlynės kaime

Dar 2010 m. lapkričio 22 d. Radviliškio r. Grinkiškio sen. Minaičių k. buvo atidengtas memorialas partizanų ryšininkų Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, jo metu įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS), 1949 m. vasario 16 d. paskelbtos LLKS Tarybos Deklaracijos ir jos signatarų Jono Žemaičio-Vytauto, Aleksandro Grybino-Fausto, Vytauto Gužo-Kardo, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leonardo Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago ir Petro Bartkaus-Žadgailos atminimui.

Jau tada Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus darbuotojams kilo mintis tipiniu paminklu įamžinti visus 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarus jų gimtinėse. Skulptorius Jonas Jagėla parengė projektinį paminklo pasiūlymą. Eglės silueto kompozicijoje galima įžvelgti Vyčio kryžių – partizanų kovos simbolį. Ši transformuoto Vyčio kryžiaus kompozicija pabrėžia lietuvių partizaninio karo paslaptingumą. Idėja pradėta įgyvendinti 2015 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybei pagal Istorinės atminties puoselėjimo programos priemonių planą skyrus dalinį finansavimą pradėti LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarų įamžinimą jų gimtinėse.


Apie mažus žmones ir jų didelius darbus, apgyvendintus po knygos stogu

Prof. Ona Voverienė

Romas Petras ir Gražina Šauliai 2013
metais, kai jie šventė „rubinines“
vestuves – 40 bendro gyvenimo metų sukaktį

Šiandieniniame dinamiškame kosmoso užkariavimų, su fantastika besiribojančių informacinių technologijų, karų ir katastrofų, sensacijų ir reklamos pasaulyje vis mažiau ir mažiau dėmesio skiriama žmogui ir jo kasdieniniam gyvenimui. Vartotojiškoje hedonistinėje visuomenėje, kokia tapome, matomi ir girdimi tik politikai, skandalais garsėjantys verslininkai bei aktoriai ir dainininkai... O argi ne jis, tas mažas kasdienybės žmogus šiandien kuria visas pažangos gėrybes, skleidžia aplink save tikrą ryškią šviesą, įkvepia dideliems darbams šalia esantį, skatina jį ieškoti gyvenimo prasmės, palikti po savęs pasaulį šviesesnį ir geresnį, Žemėje pėdsaką, kad esi joje Žmogumi buvęs?

Neseniai mielas bendražygis iš Veprių (Ukmergės r.) Romas Petras Šaulys padovanojo knygą „Portretai. Ukmergės krašto žmonės“ (Ukmergė, 2012). Nuoširdžiai ja pasidžiaugiau. Esu parašiusi keletą knygų apie Lietuvos žmones ir jų didelius darbus ir žinau, ką reiškia ieškoti „deimančiukų“, nušluostyti nuo jų kasdienybės abejingumo dulkes ir leisti sušvytėti savo asmenybės šviesa. Ši knyga įdomi dar ir tuo, kad ji atrodo parašyta jau ne mūsų, išeinančių į saulėlydžius, širdimis ir protais, o jaunesniosios kartos autorių, perimančių iš mūsų „deimančiukų“ medžiotojų estafetę.


Rašytojas Donatas Čepukas tuščius popieriaus lapus paverčia įstabiomis novelėmis

Dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė

Donato Čepuko knygos „Beamžis“
pristatymas. Iš kairės: Donatas
Čepukas, renginio vedėjas Raimondas
Gapšys, dailininkas Romualdas Pučekas
Alvydo Stausko nuotrauka

Gyvenimas šioje žemėje yra akimirka, dovanota Aukščiausiojo. Vieni gyvena, beatodairiškai švaistydami nežinia kuriems tikslams savąjį laiką, kiti gyvenimą pašvenčia kilniems darbams, kūrybai, menui – kiekvienas savaip suvokia gyvenimo prasmę. Jei netyčia sutiktų gatvėje žmonių paklausčiau, kas jų gyvenimui suteikia prasmę, manau, išgirsčiau įvairių atsakymų. Iš tiesų žmonės labai nepanašūs vieni į kitus, todėl visiškai suprantama, kodėl jų požiūris į gyvenimą, kasdienybę, buitį ir būtį yra akivaizdžiai skirtingas. Tiesiog būtų nuobodu, jei visų mūsų pomėgiai ir veikla supanašėtų. Išnyktų sveika konkurencija, veržlumas ir, savaime suprantama, progresas. Nenorėčiau gyventi monochrominėje visuomenėje. Ačiū Dievui, kad kiekvienas iš mūsų galime eiti savuoju keliu. Vieni renkasi pedagogo kelią, kiti – statybininko ar verslininko, treti savame kelyje palieka nemažai vietos meninei kūrybai arba gyvenimą pašvenčia tik menui. Pastarųjų, matyt, yra labai nedaug. Kadangi aš pati esu dailininkė ir didelę laiko dalį skiriu meninei raiškai, galiu paliudyti, jog meninė kūryba suteikia gyvenimui prasmę. Aš net neabejoju, kad meno mylėtojai ir menininkai tam tikra prasme yra laimingesni už nesidominčius menu. Menas, kūryba ir grožis yra tokie nuostabūs dalykai, kurie priverčia žmogų nuolat išgyventi. Tai – pats paveikiausias priešnuodis sustabarėjimui, nuoboduliui, netgi įvairiems negalavimams. Ir apskritai, man sunku įsivaizduoti, kaip vystytųsi žmonija, jei nebūtų meno kūrinių. Juk kūryba – nuolatinis ieškojimas, judėjimas ir pagrindinis gyvenimo jėgos variklis. Yra nemažai kūrinių, skatinančių susimąstyti ar netgi pakeisti nusistovėjusį požiūrį į įvairius reiškinius, vertybes. Kalbėti apie meno reikšmę žogaus gyvenime galima labai ilgai ir prasmingai, bet šįkart norėčiau savo mintis ir žvilgsnį nukreipti konkrečia linkme.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija