2016 m. gegužės 6 d.    
Nr. 18
(2186)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.


Laikas ir žmonės

Kunigas Justinas Lelešius: neišdavęs Dievo ir Tėvynės

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)

Kristupas Šidlauskas

Paminklas Birutės rinktinės štabo
nariams Skausmo kalnelyje prie
Veiverių. Čia 1991 metais perlaidoti
ir kun. Justino Lelešiaus palaikai

Lietuvos istorijoje daug narsių Tėvynės ir tiesos sūnų, kurių vardai tebėra užmiršti. Dera prisiminti ir išsaugoti šviesų atminimą lietuvių, už šiuos idealus paaukojusių savo gyvybę.

Kun. Justinas Lelešius (1917–1947, slapyvardžiai – Krivaitis, Grafas) yra žinomiausias iš nedaugelio kunigų, kurie aktyviai dalyvavo kovoje su sovietų okupantais ir bene vienintelis partizanų gretose kovojęs partizanų kapelionas. Šis narsus dvasininkas, Tauro apygardos štabo narys, pavojingais žygiais lankė įvairių kuopų dalinius stiprindamas kovotojų dvasią, iškeldamas pareigą Tėvynei, kovos ir aukos prasmę, bunkeriuose ir slaptavietėse aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, teikdavo Švč. Sakramentą.

KGB archyve rasta dalis autentiško šio iškilaus kunigo palikimo – dienoraščio, kurį saugumiečiai 1947 m. rugsėjo 24 d. paėmė Birutės rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių (Prienų r.). Štabas buvo išduotas, ir, besigindami nuo enkavedistų atakos, J. Lelešius bei kiti trys štabo pareigūnai jame susisprogdino granatomis, dar du žuvo, bandydami prasiveržti. Jie vykdė partizano priesaiką – gyviems nepasiduoti. Gali būti, jog kun. J. Lelešius rašė dienoraštį iki pat štabo puolimo ir nespėjo jo sunaikinti. Kaip ir daugelis partizanų jis žuvo nesulaukęs nė trisdešimties metų.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Tauro apygardos susirinkimas

Kalba buvęs Krašto apsaugos
ministerijos viceministras Edmundas
Simanaitis, kairėje – atkurtos
Tauro apygardos vadas
dim. kpt. Gediminas Dapkevičius

Kauno įgulos karininkų ramovės menėje vyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos ataskaitinis rinkiminis susirinkimas. Jame dalyvavo buvę partizanai, jų ryšininkai, statutiniai Laisvės kovų dalyviai.

Tauro apygarda viena iš pirmųjų pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš sovietinį okupantą. Jai priklausė ir dabar Lietuvoje daug kam žinomi žmonės, sąmoningai pasirinkę sunkų, bet garbingą Laisvės kovotojų kelią: poetas Antanas Miškinis-Kaukas, solistas Antanas Kučingis-Kalvaitis, pirmasis Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti. Juozas Lukša savo knygoje „Partizanai“ rašo ir apie Tauro apygardos veiklą. Šios apygardos indėlį kovojant su sovietiniu okupantu nušviečia ir Kęstutis K. Girnius monografijoje „Partizanų kovos Lietuvoje“, Nijolė Gaškaitė su kitais autoriais knygoje „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“, Arvydas Anušauskas dokumentinėje monografijoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, Kęstutis Kasparas monografijoje „Lietuvos karas“ (1999), Algimantas Liekis knygų serijoje „Nenugalėtoji Lietuva“, dokumentų rinkinyje „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952 m.“ (redaktorius – dr. Juozapas Romualdas Bagušauskas) ir kiti. Antanina Garmutė ir Antanas Paulavičius – poetas, rašytojas bei kompozitorius – parašė apybraižas apie Tauro apygardos partizanus. Marijampolės muziejininkė, buvusi partizanų ryšininkė Aldona Vilutienė yra parengusi Tauro apygardos partizanų bei kitų žmonių atsiminimų rinkinį „Trečioji vėliavos spalva“.


Laikas ir žmonės

Antano Baltūsio-Žvejo atminimas kaltinimus atlaikys

Arūnas Poška

Antanas Baltūsis-Žvejys

Kaltinimai žymiems Lietuvos partizanų vadams – priprastas nūdienos reiškinys. Šiai kaltinimų kabalistikai būdinga ne tik interpretacijas ir argumentus, tačiau ir faktus traukti iš rankovės ar užausio.

Jeigu Antanas Baltūsis-Žvejys būtų buvęs eilinis partizanas, kaltintojams jis būtų visomis prasmėmis neįdomus. Kadangi jis buvo vienas žymiausių partizaninio karo (karo po karo) vadų, Suvalkijos partizanų Tauro apygardos vadas, sovietinės istoriografijos tęsėjai jį kaltina naikinus Pilviškių valsčiaus žydus, Maidaneko koncentracijos stovyklos kalinius.

Pilviškių žydų bendruomenės žūtį ir jos aplinkybes įdėmiai ištyrė bei atskleidė istorikas Stanislovas Buchoveckas. Jis nenustatė jokių A. Baltūsio veiksmų prieš vietinę žydų bendruomenę, tačiau išaiškino, kad jis buvo nacių suimtas. Istorikas daro išvadą su prielaida, kad tai atsitiko todėl, jog A. Baltūsis atsisakė prisidėti prie žydų persekiojimo. Pasak S. Buchovecko, „kai kurių interneto svetainių A. Baltūsiui metamo kaltinimo dalyvavus holokauste pagrindas turbūt yra jo veiksmai prieš sovietų aktyvistus ir pareigūnus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžioje“. Ištrūkęs iš nacių kalėjimo A. Baltūsis nuo 1941 metų rugpjūčio mokytojavo Vilkaviškio apskrities Vištyčio ir Kurpikų pradžios mokyklose. S. Buchovecko nuomone, „iš vokiečių reakcijos į A. Baltūsio poelgį galima spręsti, kad to karininko pavyzdžiu netarnauti nacių interesams turbūt pasekė daugiau jo bendražygių“. Akivaizdu, kad Pilviškių žydų naikinimo laikotarpiu A. Baltūsis dirbo mokytoju. Masinių egzekucijų metu Pilviškių žydus naikino iš Vilkaviškio atvežti vokiečių žudikai. Tačiau tai nė motais kaltintojams: kadangi A. Baltūsis yra gyvenęs Pilviškiuose, o absoliuti šios vietovės žydų didžiuma sunaikinta, vadinasi, juos sunaikino žymus partizanų vadas.


Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Sąrašai, sąrašai

Gintaras Šidlauskas,

LGGRTC vyr. specialistas

Panerių memoriale

Pastaruoju metu įvairiuose lygmenyse vyksta intensyvi diskusija dėl žydų genocide tikrai (nustatyti teisinių institucijų), galimai (įtariami pagal fragmentinius archyvinius duomenis ar įrašus) ar tariamai (teisinių institucijų reabilituoti) dalyvavusių asmenų. Kalbama apie sąrašo sudarymą, jo paskelbimą.

Esama įvairių sąrašų: Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Josepho A. Melamedo be jokių įrodomųjų šaltinių paskelbtas, LGGRTC sudaromas.

Teisingumui nėra itin svarbu, kas genocide dalyvavęs asmuo buvo iki jo padaryto nusikaltimo ar kur atsidūrė po to (pasitraukė į Vakarus, įsitraukė į pasipriešinimą sovietų okupacijai ar tiesiog slapstėsi iki suėmimo). Nepalyginamai svarbiau, kad sąraše liktų tik to „nusipelnę“ asmenys. Tam reikia, kad juos kaltinantys archyviniai duomenys būtų pripažinti neginčytinais įrodymais. 90 proc. tokių duomenų užfiksuota Lietuvos ypatingojo (buvusio LSSR NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) archyve, t. y. represinio sovietų saugumo sudarytuose dokumentuose. Tai daug kam suponuoja abejojimą sudarytojo informacija, pagrįstą įtarumą. Lietuvos Respublikoje KGB pripažinta nusikalstama ir represine okupavusios valstybės organizacija. Yra gal ir pagrįstai manančių, kad ji tam tikru mastu vykdė ir dalinį teisingumą – persekiojo, rengė kaltinamąją medžiagą žydų naikinime dalyvavusių asmenų atžvilgiu. Ar pagrįstai kaltino, kitas klausimas. KGB vykdytas pasipriešinimo okupacijoms dalyvių persekiojimas laikomas neteisėtu ir nusikalstamu.


Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Pamirštas 1947 metų partizanų žygdarbis

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“
kūrybinė grupė (iš dešinės):
Antanas Zinkevičius, Aleksandras
Vitkus, Gintautas Tamulaitis
ir Vytautas Žymančius

Kauno Karininkų ramovėje pamačius Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Kauno skyriaus kūrybinės grupės (Aleksandras Vitkus, Antanas Zinkevičius, Gintaras Zinkevičius, Gintautas Tamulaitis, Vytautas Žymančius) pagal projektą „Lietuvos laisvės šauklio Antano Lukšos gyvenimo credo: „Laikom frontą!“ sukurtą dokumentinį videofilmą, norisi sušukti: „Stabtelėk, akimirka!“

Kuo svarbus šis videofilmas visuomenei, jaunimui, istorijai? Jame po trupinėlį dėliojamas bendravimas dviejų žmonių, kuriems teko susitikti lemtingą akimirką, kai sprendėsi ne tiek jų, kiek viso partizaninio judėjimo likimas. Partizanas Antanas Lukša įtikimai demaskuoja MGB agentą Juozą Markulį.

1944–1945 metais Lietuvoje su „Tėvynės išdavikais“ kovojo dvi reguliarios NKVD divizijos, 9 pasienio pulkai ir 1 pasienio apygarda – ne mažiau kaip 50 tūkstančių ginkluotų ir išmuštruotų kareivių bei karininkų, neįskaitant Berijos organizuotų vietinių naikintojų – „istrebitelių“, žmonių vadinamų stribais. Nors NKVD turėjo pakankamai transporto priemonių pervežti kareivius, ginklų ir šovinių, radijo ryšį, dresuotus šunis ieškoti žmones, vis dėlto gana sunkiai sekėsi slopinti partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. Visa tai vertė partizanus keisti kovos taktiką, gerinti tarpusavio ryšius, vienyti jėgas. 1946 metų pavasarį baigėsi įprastinis ofenzyvinis partizanų karas, užleisdamas vietą manevriniam, neturinčiam analogų pasaulyje. Per dvejus kovos metus buvo išbandyta nauja slapstymosi bunkeriuose taktika, suformuotas ilgalaikis rėmėjų bei ryšių tinklas, o bendroji Pasipriešinimo organizacija tapo de facto. Okupantai ėmėsi naujų metodų slopinti partizaninį judėjimą, pradėjo infiltruoti savuosius (agentus, išdavikus) į partizanų gretas bei vadovybę.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija