2016 m. gegužės 6 d.    
Nr. 18
(2186)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Laukiant didžiosios Sekminių iškilmės

Dvasia nėra bažnytinės hierarchijos „nuosavybė“ Popiežius Pranciškus apie pasauliečių veiklą Bažnyčioje ir pasaulyje

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas visada draugiškai
bendrauja su pasauliečiais

Popiežius Pranciškus ir kiti Bažnyčios
hierarchai su grupe pasauliečių,
dalyvavusių 2015 metais vykusiame
šeimai skirtame Vyskupų Sinode

Vėl plataus susidomėjimo susilaukė popiežiaus Pranciškaus mintys, šį kartą dėl katalikų pasauliečių statuso ir veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje stiprinimo ir griežta vadinamojo klerikalizmo kritika. Apie tai kalbama jo laiške, adresuotame Vyskupų kongregacijos prefektui kanadiečiui kardinolui Markui Uele (Marc Ouellet), kuris yra Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininkas. Popiežius atsiliepia į šios komisijos svarstytą temą „Privalomas pasauliečių tikinčiųjų vaidmuo viešajame gyvenime“. Laiške, kuris buvo parašytas kovo 19-ąją, šv. Juozapo minėjimo dieną, ir Vatikane viešai paskelbtas balandžio pabaigoje, toliau vystomos Šventojo Tėvo pastabos, išsakytos dar 2015 metų rudenį, kai buvo minimos 50-osios Vatikano II Susirinkimo dekreto apie pasauliečių apaštalavimą „Apostolicam Actuositatem“ metinės.

Tuomet Popiežiškajai pasauliečių tarybai pasiųstoje žinioje popiežius Pranciškus pabrėžė, kad pasauliečiai tikintieji greta šventimus gavusių kunigų ir vyskupų bei pasišventusių vienuolių savuoju būdu dalyvauja Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje tarnystėje. Todėl į juos negalima žiūrėti, kaip į antraeilius Bažnyčios narius, kurie būtų tik pavaldūs hierarchijai. Jie nėra tik iš aukščiau nuleistų nutarimų vykdytojai, bet Kristaus mokiniai, pašaukti savo aplinką nušviesti Evangelijos dvasia. Tai patvirtindamas naujame laiške Šventasis Tėvas vėlgi nurodo, kad negalima trukdyti drąsioms pasauliečių iniciatyvoms, kuriomis siekiama Gerąją Naujieną paskleisti visose visuomenės gyvenimo srityse.

Perdėto klerikalizmo pavojai

Laiške popiežius Pranciškus su apgailestavimu pastebi, kad nors dėl pasauliečių veiklos dažnai išsakoma daug gražių frazių, tačiau viskas tuo teorizavimu ir baigiasi, kai reikia pereiti prie praktinio įgyvendinimo. Visi žinome garsųjį teiginį, kad dabar – pasauliečių laikas, tačiau atrodo, kad laikrodis yra tarsi sustojęs. Todėl, sergėdami Šventąją Dievo tautą ir tarnaudami jai, ganytojai visų pirma turi atsiminti visiems fundamentalią krikšto svarbą.

Juk visi mes įsijungėme į Bažnyčią, kaip pasauliečiai priimdami Krikšto sakramentą, kuris visam laikui įspaudė mumyse krikščionišką tapatumą. Šventasis Tėvas priminė dogminės Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Lumen gentium“ patvirtinimą, kad visi pakrikštytieji „Šventosios Dvasios patepimu yra pašventinami, kad būtų dvasinė terpė ir šventa kunigystė“ (LG, 10). Taigi, nė vienas Šventosios Dvasios tautos narys iš karto nebuvo pakrikštytas kunigu, vyskupu ar vienuoliu ir Bažnyčia nėra koks nors „aukščiau stovinčiųjų“ elitas. Užmiršimas, kad visi pakrikštytieji kartu sudaro vieną šventą Dievo tautą, gali sąlygoti įvairius pavojus bei deformacijas tiek asmeniniame, tiek ir bendruomeniniame visiems mums patikėtos tarnystės Bažnyčiai lygmenyje, aiškina popiežius Pranciškus. Jis pastarajame laiške vėlgi nurodo konstitucijos „Lumen Gentium“ mokymą, kad visi Bažnyčios nariai „turi Dievo vaikų garbę ir laisvę, ir jų širdyse gyvena Šventoji Dvasia kaip šventovėje“ (LG, 9).

Konstitucijos „Lumen Gentium“ mokymo ignoravimas būtent pasauliečių vaidmens atžvilgiu iškelia perdėtą klerikalizmą, kuris paneigia krikščionio asmeniškumą, sumenkina Krikšto sakramento malonės, kurią Šventoji Dvasia įskiepija į žmonių širdis, vertę. Klerikalizmas, anot Šventojo Tėvo, veda į pasauliečių priėmimą tik funkciniu požiūriu, jie laikomi klusniais vykdytojais ar „atstovais“, suvaržant jų iniciatyvas, pakertant kūrybingumą bei būtiną drąsą skleidžiant didžiąją Evangelijos žinią visose viešojo gyvenimo sferose, įskaitant politiką. „Užuot skatinęs įvairiopą krikščionišką veiklą, klerikalizmas gesina pranašišką Bažnyčios ugnį, kuri pašaukta liepsnoti visų jos narių širdyse“, – rašo popiežius Pranciškus. Taigi, perdėtas klerikalizmas tiesiog užmiršta, kad Bažnyčios regimybė ir sakramentiškumas priklauso visiems Dievo žmonėms, o ne tik nedaugeliui išrinktųjų ir pašvęstųjų, vadinamam bažnytiniam elitui. Specifinė sritis, nepaliesta neigiamo klerikalizmo poveikio tiek Lotynų Amerikoje, tiek ir kituose regionuose, yra liaudiškoji pastoracija, arba pamaldumas. Šventasis Tėvas laiške priminė palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI apaštalinio paraginimo „Evangelii Nuntiandi“ mokymą, kad liaudiškasis pamaldumas turi savo rinkas ir gali vesti į tikėjimo iškraipymą, tačiau, jeigu jis gerai suorientuotas per evangelizacijos pedagogiką, turi didelę vertę katalikiškai veiklai. Jis įgalina krikščioniškojo darnumo ir pasiaukojimo saviraišką net iki heroizmo, ypač kada reikia apginti tikėjimą. Tai patvirtino įvairių šalių ir regionų, pavyzdžiui, dramatiška Rytų Europos praėjusio šimtmečio istorija, kai paprasti žmonės liaudiškojo pamaldumo pastangomis efektyviai priešinosi komunistinio režimo primestai ateistinei ideologijai ir apgynė savo tikėjimą.

Lydėti ir skatinti kūrybingumą

Liaudiškajam pamaldumui būdinga gyva Dievo buvimo pajauta, Jo tėviškumo ir gailestingumo bei ištikimybės bruožai skatina tikinčiųjų atkaklumą, kantrumą, kasdienio gyvenimo kryžiaus suvokimą, savęs atsisakymą, kitų priėmimą, atsidavimą teisingam reikalui. Tinkamai orientuotas liaudiškasis pamaldumas skatina masių susitikimą su Jėzumi Kristumi, tai – tikroji Šventosios Dvasios veikimo raiška. „Pasitikėkime savo tikinčiaisiais, jų atmintimi ir „intuicija“, būdami tikri, kad Šventoji Dvasia veikia juose ir per juos, – ragino popiežius Pranciškus ganytojus. – Dvasia nėra tik bažnytinės hierarchijos „nuosavybė“. Reikia suprasti, jog kada Šventoji Dievo tauta meldžiasi ir su tikėjimu veikia, tai neapsiriboja asmenine ir privačia sfera, bet transformuojasi į kultūrą. Tokiu būdu evangelizuotoje liaudies kultūroje įsišaknija krikščioniškos vertybės, kurios skatina ne tik labiau tikinčios, bet ir solidarios bei teisingos visuomenės vystymąsi. Taip formuojasi ypatinga krikščioniškos bendruomenės išmintis, kurią reikia pripažinti ir už kurią reikia būti dėkingiems. Aptardamas katalikų pasauliečių veikimo viešajame gyvenime aktualijas, Šventasis Tėvas nurodė apgailėtiną tikėjimo padėtį sekuliarizuotuose valstybėse, dėl to sustabarėjusi kultūra nepalieka erdvės vilčiai. Dėl to daug miesto šeimų ne tik kovoja dėl savojo išlikimo, toje didelių prieštaringumų ir neteisingumų terpėje, bet ir ieško Viešpaties, nori Jo buvimo liudijimo ir patys liudyti savąją patirtį. Ganytojai turi lydėti ir skatinti šias vilties ir tikėjimo gaivinimo pastangas kontroversijų ir netikrumo kupiname pasaulyje, ypač rūpindamiesi vargšais ir būdami su jais, tvirtino popiežius Pranciškus. Ganytojai turi būti įsipareigoję paremti savo žmonių tikėjimą ir viltį, darbuodamiesi, svajodami, kontempliuodami ir melsdamiesi su jais. Taip Dievo buvimas iš naujo bus atpažintas miesto gyventojų darbo vietose ir namuose, gatvėse ir aikštėse. „Dievas gyvena tarp miestiečių, skatindamas gailestingąją meilę, brolybę, gėrio, tiesos ir teisingumo troškimą, – teigė Šventasis Tėvas. – Bet Jo buvimas neturi būti dirbtinai sufabrikuotas, o atpažintas ir apreikštas. Dievas juk nesislepia nuo tų, kurie Jo ieško su trokštančia širdimi“. Todėl ganytojas niekada neturi tikinčiajam pasauliečiui smulkmeniškai nurodinėti, ką jis turi daryti ir kalbėti konkrečiomis aplinkybėmis, nes jis tai žino geriau dėl savojo patyrimo. Ganytojai, būdami vienybėje su savo žmonėmis, gali tik klausti, kokiu būdu ir kiek jie skatina gailestingąją meilę ir broliškumą, gėrio, tiesos ir teisingumo troškimą, ką jie turi daryti, kad sugedimas, korupcija neįsišaknytų žmonių širdyse. Popiežius Pranciškus nurodė dar vieną klaidingą suvokimą, kai galvojama, jog Bažnyčiai labiausiai ištikimas pasaulietis, kuris dirba parapijos ir vyskupijos struktūrose bei organizacijose ir jam skiriamas didžiausias dėmesys ir mažiau galvojama apie tuos krikštytus asmenis, kurie veikia kitoje viešojoje erdvėje su kitokia atsakomybe, tačiau su tvirtu krikščionišku nusistatymu. Esant tokiam klaidingam suvokimui, formuojamas pasauliečių elitas iš tų tikinčiųjų, kurie atlieka „kunigų darbą“ ir jiems artimi, o užmirštami tie tikintieji, kurie savo veikimo erdvėje gal tiesiog liepsnoja viltimi, stengdamiesi gyventi pagal tikėjimą. Tai – situacijos, kuriose klerikalizmas susitelkia į savo dominavimo sritis užuot generavęs evangelizacijos procesus platesnėje visuomeninio gyvenimo erdvėje. Kad išvengtų tokio pavojaus, ganytojai turi pripažinti, kad pasauliečiams, dėl jų išgyvenamos tikrovės tapatumo, buvimo socialinio ir politinio gyvenimo aplinkoje, nuolatinio naujų kultūros formų išlaikymo yra reikalingos ir naujos tikėjimo raiškos organizavimo bei šventimo formos, – daro išvadą Šventasis Tėvas. Kadangi per pastaruosius 30 metų labai pasikeitė kasdienio gyvenimo ritmas, reikalingas maldos ir bendruomenės bažnytinio gyvenimo atnaujinimas su patrauklesniais bruožais ypač miestų gyventojams. Ganytojai neturi galvoti, kad jų rankose yra monopoliniai daugybės įvairių šiuolaikinių gyvenimo iššūkių sprendimai. „Priešingai, mes turime būti savo žmonių pusėje, lydėdami juos visose jų paieškose, skatindami kūrybingumą, gebantį atsiliepti į dabarties problemas“, – aiškino popiežius Pranciškus. Įžvalgiai veikdami ganytojai visada turi būti su savo žmonėmis ir niekada be jų ar už jų.

Jėzaus ir protėvių atminimas

Popiežius Pranciškus, kuris pats yra jėzuitas, priminė Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco įžvalgą, kad pastoracijoje ir evangelizacijoje reikia veikti pagal laiko, vietos ir ten gyvenančių asmenų specifiką, be kokio nors suvienodinimo ir bendrų standartų. Apibendrintos direktyvos ne visada vienodai taikytinos Dievo tautos viešajam gyvenimui, todėl reikalinga inkultūracija. Šį procesą ganytojai yra pašaukti stimuliuoti, padrąsindami kūrybingą savo žmonių tikėjimo raišką. Inkultūracijoje yra išmokstama, kaip „čia ir dabar“ aplinkybėmis skelbti ir švęsti savo tikėjimą pagal visas gyvenamojo meto ypatybes bei regione išlikusias viešojo gyvenimo problemas. Taigi, tikėjimo inkultūracija yra labiau panaši į kūrybingą amatininko triūsą, o ne į gamyklos konvejerį su dirbtinai „fabrikuojamais krikščioniškais pasauliais ir sritimis“, nieko bendro neturinčiais su konkrečia kultūrine ir tautine gyvenimo tikrove. Ganytojai yra pašaukti rūpintis dvejopa savo žmonių patirtimi: Jėzaus Kristaus gyvenimo, veikimo ir mokymo bei savo protėvių, pirmtakų atminimu. Juk mes visi priėmėme tikėjimą, kaip dovaną, iš savo motinų bei senelių rankų. Kaip tik jos gyveno Jėzaus Kristaus atminimu, puoselėdamos tai savo namų širdyje kartais nelengvų išbandymų sąlygomis. „Kaip tik šeimos gyvenimo tyloje dauguma mūsų išmoko melstis, mylėti tikėjimą ir jį išgyventi, – rašo Šventasis Tėvas. – Tai, kas buvo suformuota šeimos gyvenime, vėliau buvo tęsiama parapijoje, mokykloje, bendruomenėse. Ten tikėjimas pilnai įėjo į mūsų gyvenimą, tapdamas kūnu“.

Kaip tik taip išugdytas tikėjimas lydi mus visame gyvenimo kelyje su jo posūkiais, pakilimais ir pakalnėmis. Prarasti jo formacijos atmintį reiškia atkirsti šaknis ir nežinoti, iš kur mes atėjome, kur ir kaip dabar einame. Tai kartu yra pasauliečio atplėšimas nuo jo tikėjimo šaknų, nuo antgamtinės prigimties, nuo Šventosios Dievo tautos. Praradęs šią su Krikštu gautą tapatybę, jis atskiriamas nuo Šventosios Dvasios malonių. „Tai būtų tas pats, jeigu mes, ganytojai, atsiskirtume nuo savo žmonių ir prarastume save“, – aiškino popiežius Pranciškus. Juk ganytojas yra kaip šeimos tėvas, kuris negali būti suprastas be savo vaikų. Jis gali būti labai geras darbininkas, profesionalas, draugas, žmonos vyras, tačiau jo, kaip tėvo, įvaizdį atskleidžia tik vaikai. Panašiai yra ir su ganytojais: jie viešumoje negali būti priimti be savo tautos, kuriai yra pašaukti tarnauti. „Taigi, mūsų, kaip ganytojų, vaidmuo ir džiaugsmas yra parama tikintiesiems ir jų skatinimas tam, ką prieš mus darė jų motinos, tėvai ir seneliai – būti realiais ir svarbiais istorijos veikėjais“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Ir tai nėra ganytojų geros valios reikalas, bet tikra teisė ir pareiga. Juk pasauliečiai yra didžiausia, pagrindinė Šventosios Dievo tautos dalis, todėl jie turi būti svarbiausi veikėjai tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje, ir ganytojai yra pašaukti jiems tarnauti, o ne jais naudotis.

Baigdamas laišką popiežius Pranciškus priminė savo vizitą į Meksiką, kai ganytojų apsuptyje aplankė didžiausią Lotynų Amerikos Gvadelupės Dievo Motinos šventovę. „Ten maldoje aš prašiau Marijos be perstojo palaikyti mūsų žmonių tikėjimą, kaip ji tai darė pirmojoje tikinčiųjų bendruomenėje“, – patvirtino Šventasis Tėvas, melsdamas Švenčiausios Mergelės užtarimo bei rūpestingo palydėjimo ganytojams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija