2016 m. rugpjūčio 26 d.    
Nr. 31
(2199)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kartu prieš terorizmo grėsmę

Popiežiaus ir Prancūzijos prezidento susitikimas kunigo Žako Amelio žūties kontekste

Mindaugas Buika

Teroristų nužudytas
kunigas Žakas Amelis

Popiežius Pranciškus ir prezidentas
Fransua Olandas apsikeičia dovanomis

Kunigo kankinio Žako Amelio
laidotuvės. Šalia karsto (priekyje)
eina Prancūzijos vidaus reikalų
ministras Bernaras Kazniovas

Kardinolas Žanas Lui Toranas
ir Bangladešo vyskupai bendrauja
su musulmonų dvasininkais per
apsilankymą sostinės Dakos mečetėje

Praėjusią savaitę įvykęs Prancūzijos prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) vizitas į Vatikaną ir susitikimas su popiežiumi Pranciškumi buvo svarbus pastarųjų tragiškų teroristinių išpuolių toje šalyje akivaizdoje, pabrėžiant Katalikų Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios vienybę vertinant tą blogį ir siekiant jį įveikti. Ypač atkreiptas dėmesys į žiaurų 85 metų prancūzo kunigo Žako Amelio (Jasque Hamel) nužudymą liepos 26 dieną, jam aukojant šv. Mišias nedidelėje provincijos bažnyčioje Normandijos regione. Dabar Prancūzija ir kitos Europos šalys jau yra patyrusios daug radikalių islamo teroristų išpuolių ir daugybę aukų, bet minėtas pasikėsinimas į senyvą  dvasininką jubiliatą Sen Etjen diu Ruvre miestelyje (Ruano arkivyskupija) faktiškai buvo pirmasis nusikalstamas Islamo valstybės (ISIL) organizacijos narių smurto aktas, nukreiptas tiesiogiai prieš Katalikų Bažnyčią Vakarų pasaulyje. Iki šiol islamo ekstremistų terorizmo aktus ir šventovių niokojimą krikščionys ir jų ganytojai daugiausia patyrė Artimuosiuose Rytuose bei kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse. Iškilo realus pavojus, jog atskirų politinių bei ideologinių jėgų provokuojamas tariamas „religijų karas“ gali persikelti ir į Europą.

Smurtas pribloškė visus

Šventasis Tėvas, tik gavęs žinią apie baisią kunigo Ž. Amelio žūtį (į bažnyčią pamaldų metu įsiveržę du iš Šiaurės Afrikos kilę teroristai, kurie vėliau policijos buvo nukauti, paklupdė prie altoriaus dvasininką ir perpjovė jam gerklę), griežtai pasmerkė tą absurdišką smurtą ir pabrėžė, jog tai – ne religijų kova, nes visos tikybos nori taikos. „Esame priblokšti dėl to, kad šis baisus susidorojimas įvyko bažnyčioje, šventoje vietoje, kurioje skelbiama Dievo meilė. Buvo barbariškai nužudytas kunigas, sužeisti kiti tikintieji“, – teigiama liepos 26 dieną paskelbtame Vatikano informacijos centro pranešime apie popiežiaus Pranciškaus reakciją į nusikaltimą. Ruano arkivyskupui Dominykui Lebronui (Dominique Lebron) pasiųstoje užuojautos telegramoje nurodoma, kad Popiežius meldžia Dievą, Gailestingąjį Tėvą, priimti kunigą kankinį Ž. Amelį į savo amžinosios šviesos ramybę, kad suteiktų paguodą sužeistiesiems, visiems diecezijos ir šalies katalikams. Šventajam Tėvui tuojau pat telefonu paskambino prezidentas F. Olandas ir, reikšdamas užuojautą Bažnyčiai, tvirtino, jog „kada kėsinamasi į kunigą, yra sužeidžiama visa Prancūzija“, nes gyventojų dauguma yra katalikai. Jis pažadėjo viską daryti, kad šalies šventovės ir kitos maldos vietos būtų apsaugotos nuo panašių išpuolių. Tokį pat patikinimą valstybės vadovas išreiškė ir telefonu susisiekęs su Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininku, Marselio arkivyskupu Žoržu Pontjė (Georges Pontier) ir pabrėžė savo solidarumą nelaimės akivaizdoje.

Rugpjūčio 17 dieną atvykęs į Romą susitikti su popiežiumi Pranciškumi prezidentas F. Olandas pirmiausia apsilankė Italijos centre esančioje prancūzų nacionalinėje Šv. Liudviko bažnyčioje, kurioje neseniai įrengta koplyčia terorizmo ir smurto atminimui, ir čia tyloje pasimeldė prie jau išstatyto kunigo Ž. Amelio atvaizdo. Išėjęs iš šventovės valstybės vadovas žurnalistams kalbėjo, kad vizitu į Vatikaną pirmiausia norėjo pareikšti padėką Šventajam Tėvui už jo parodytą artumą prancūzų tautai dėl pastarųjų teroristinių išpuolių. Tiek po kunigo Ž. Amelio žūties, tiek po kiek anksčiau, liepos 14 dieną, Prancūzijos valstybinėje Bastilijos paėmimo šventėje Nicos kurorte įvykdyto teroro akto, pareikalavusio 84 žmonių gyvybių, popiežius Pranciškus prancūzams išsakė daug paguodžiančių ir padrąsinančių žodžių.

„Jis leido mums suprasti, kad jaučiasi kaip brolis, stovintis kartu su kenčiančia tauta, – sakė F. Olandas. – Tie jo bei Prancūzijos Bažnyčios vadovų užuojautos ir padrąsinimo žodžiai mums šiuo metu yra labai svarbūs, nes padeda suvokti visų Prancūzijos žmonių vienybės reikšmę“. Tai yra svarbu kaip ir viso pasaulio parodytas solidarumas Prancūzijai, tapusiai teroristinių išpuolių auka, nors priėmė daugybę musulmonų migrantų, kurie dabar sudaro 10–15 proc. iš 66 milijonų šalies gyventojų.

Gerbti tikėjimo išpažinimą

Terorizmo banga dabar suvienijo visus Prancūzijos žmones, nepriklausomai nuo tikėjimo ar netikėjimo, besilaikančius skirtingų politinių pažiūrų. „Kai užpuolama bažnyčia, kai nužudomas kunigas, išniekinama visa Respublika“, – pakartojo savo mintį prezidentas F. Olandas, priklausantis kairiajai socialistų partijai. Jis priminė, kad pagal valstybės pilietiškumo apibrėžimą ji turi apsaugoti visas religijas ir užtikrinti kiekvienam netrukdomą tikėjimo laisvę. Turi būti gerbiama kiekvieno šalies gyventojo galimybė gyventi pagal savo pasirinktą religiją, kartu gerbiant ir kitų pasirinkimus. Tai – svarbus pareiškimas, žinant, jog, iškilus islamistinio terorizmo pavojams, dabar Europoje ir Prancūzijoje tuo pretekstu yra teisinė antidemokratinė pagunda suvaržyti kai kurias musulmonų teises, pavyzdžiui, uždrausti specifinių rūbų, galvos apdangalų nešiojimą ar pamaldumo saviraišką, provokuojant naujus konfliktus. Galima priminti, kad sekuliarizmas Prancūzijoje turi ir kai kurių kraštutinumų, dėl kurių kenčia ne tik musulmonai, bet ir krikščionys, kai atmetama vieša jų tradicijų raiška, draudžiama viešai dėvėti religinius rūbus (vienuoliams ir kunigams), vykdomi kiti laicistiniai perlenkimai.

Prancūzijos socialistų vyriausybė, prieš kelerius metus įteisinusi tos pačios lyties asmenų „santuoką“, nepaisydama aktyvaus katalikų ganytojų ir tikinčiųjų protestų, bandė ir Vatikanui įsiūlyti savo homoseksualų ambasadorių, bet buvo atsisakyta jį priimti ir teko pakeisti kitu. Dabar, po 40 minučių trukusio privataus pokalbio su prezidentu F. Olandu ir jį lydėjusiu vidaus reikalų ministru Bernardu Kazniovu (Bernard Cazeneuve), popiežiaus Pranciškaus įteikta dovana, dailininkės Danielos Fusko (Daniela Fusco) pagaminta bronzinė skulptūrėlė, vizualiai išreiškianti Izaijo pranašystę, kad vieną dieną „dykuma taps sodu“, yra labai prasminga. Tai reiškė Šventojo Tėvo viltį, jog, kaip nudžiuvusi šakelė gali pasidengti lapais ir vaisiais, taip bus pereita „nuo karo prie taikos“, nuo savanaudiškumo prie bendradarbiavimo ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir Prancūzijos valdančios klasės ryšiuose su Bažnyčia. Vertindamas rugpjūčio 17 dienos vizitą Prancūzijos primas, Liono arkivyskupas kardinolas Filipas Barbarenas (Fhilippe Barbarin) duotame interviu „Vatikano radijui“ pasidžiaugė, kad „tai buvo geras, broliškas ir jautrus prezidento ir Popiežiaus susitikimas“. Ganytojas atkreipė dėmesį į apsilankymo programos paprastumą, jokių oficialių iškilmių nebuvimą. Tai užtikrino tinkamas sąlygas nuoširdžiam pokalbiui apie skausmingus įvykius ir susitaikymo svarbą.

Malda už taiką Krokuvoje

Popiežius Pranciškus susitikimo su F. Olandu metu viešo pareiškimo nepadarė, kadangi pokalbis buvo privatus, tačiau kitą dieną po tragiškų įvykių Normandijos parapijoje, jau keliaudamas į Lenkiją, išreiškė padėką jam už tai, kad paskambino „kaip brolis“, pabrėždamas artumą skausme dėl kunigo Ž. Amelio žūties. Liepos 27-ąją lėktuve, skrydyje į Krokuvą, kalbėdamas su žurnalistais Šventasis Tėvas teroristų nužudytą kunigą pavadino šventu kankiniu ir priminė, kad konfliktuose žūsta daugybė nekaltų žmonių, ypač krikščionių. Anot Popiežiaus, nors dabar daug kalbama apie saugumo stoką, tačiau reikia nebijoti sakyti tiesos, kad dabar vyksta naujas globalinis karas atskiromis dalimis, kad pasaulis visiškai prarado ramybę. Kiekvienas didelis karas turi savo bruožus, labai skirtingi buvo 1914–1918 metų ir 1939–1945 metų pasauliniai karai. Toks yra ir dabartinis karas, bet jis organizuotas ir realus. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad nors dabar kai kas kalba apie islamo ir krikščioniškos civilizacijos sankirtą, bet tai tikrai nėra „religijų karas“. Visos religijos trokšta taikos, bet kai kurie žmonės ar jų grupės nori karo ir vadovaujasi panašiomis užmačiomis – didesnės galios, pinigų, ekonominių interesų patenkinimo, gamtinių resursų ir ištisų tautų užvaldymo.

Viešėdamas Lenkijoje, liepos 30 dieną popiežius Pranciškus aplankė Krokuvos Šv. Pranciškaus bažnyčią, sukalbėjo jo paties sukurtą įsimintiną „Maldą už taiką ir apgynimą nuo smurto ir terorizmo“. Toje šventovėje saugomos dviejų neseniai, 2015metų gruodžio 5 dieną, palaimintaisiais paskelbtų žymių lenkų pranciškonų misionierių – Zbignievo Stržalkovskio (Zbignew Strzalkovuski) ir Michalo Tomašeko (Michal Tomaszek) – relikvijos. Prieš 25 metus jie Lotynų Amerikoje, Peru, kartu su beatifikuotu italu kunigu Alesandru Dordžiu (Alesandro Dordi) buvo nužudyti komunistinių teroristų iš „Sendero Luminoso“ partizaninio sąjūdžio. Šventasis Tėvas, maldoje kreipdamasis į Visagalį ir Gailestingąjį Dievą, visatos ir istorijos Viešpatį, prašė Jį palaikyti pasaulyje ir tautose taiką, atitolinti niokojančio terorizmo bangą, atstatyti visų draugystę ir savo kūrinių širdims suteikti pasitikėjimo ir pasirengimo atleisti dovaną. „Gyvybės davėjau, mes meldžiame Tave už visus tuos, kurie žuvo kaip brutalių teroristinių išpuolių aukos: suteik jiems amžinąjį atlygį. Tegul jie užtaria pasaulį, kuris yra draskomas konfliktų ir nesutarimų“, – meldė popiežius Pranciškus.

Kreipdamasis į Jėzų, Taikos Kunigaikštį, jis meldėsi už nežmoniškų smurto aktų metu sužeistus vaikus, senelius, atsitiktinai į tą pasikėsinimų sūkurį pakliuvusius nekaltuosius, prašydamas išgydyti jų kūnus ir širdis, suteikti stiprybės, kad jie atsispirtų neapykantos ir keršto pagundai. Šventasis Tėvas meldė Šventąją Dvasią Guodėją, kad Ji aplankytų kenčiančias terorizmo aukų šeimas ir apgaubtų jas dieviškojo gailestingumo apsiaustu, kad jos rastų stiprybės ir drąsos kitiems, ypač migrantams, broliais ir seserimis, savuoju gyvenimu liudyti Dievo meilę. „Paliesk ir teroristų širdis, kad jie pripažintų savo veiksmų blogį ir grįžtų į taikos ir gerumo kelią, rodytų pagarbą kiekvieno žmogiškojo asmens gyvybei ir orumui, nepriklausomai nuo religijos, kilmės ir turtinės padėties“, – maldoje prašė popiežius Pranciškus. Jis kreipėsi į Dievą, Amžinąjį Tėvą, melsdamas išklausyti tikinčiųjų maldų, kurios kyla šiame triukšmo apkurtintame ir desperacijos kupiname pasaulyje su didele viltimi, pasitikėjimu ir Jo dieviškuoju gailestingumu. „Sustiprinti palaimintųjų kankinių pavyzdžiu, kurie liudijo Evangeliją iki kraujo praliejimo, mes save patikime Švč. Dievo Motinos užtarimui, – baigdamas maldą kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes prašome taikos dovanos ir kad būtų pašalintas terorizmo skaudulys“.

Dialogui nėra alternatyvos

Norisi dar kartą grįžti prie krikščionių ir musulmonų religinio dialogo ir bendradarbiavimo svarbos įveikiant terorizmą. Kaip tik apie tai rašo Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas prancūzas kardinolas Žanas Lui Toranas (Jean Lui Tauran), kuris kaip tik viešėjo savo tėvynėje Prancūzijoje, vykstant dramatiškiems įvykiams Ruano arkivyskupijoje. Rugpjūčio 12 dieną Vatikano laikraštyje „L. Osservatore Romano“ paskelbtame straipsnyje jis pabrėžė, kad kunigo kankinio Žako Amelio laidotuvėse dalyvavo faktiškai visa šalis, dalijosi liūdesiu su šeima, parapija ir diecezija, prisiminė krikščioniškąsias savo tautos šaknis. Beje, nužudyto kunigo laidotuvių dieną, rugpjūčio 2-ąją, pilnutėlėje Ruano katedroje kartu su katalikais buvo ir musulmonų bendruomenių atstovų, norėjusių pagerbti ne tik nuo teroristų rankų žuvusio dvasininko atminimą, bet ir paliudyti, kad jie smerkia smurtą. Paryžiaus didžiosios mečetės rektorius, imamas Dalilis Bubakieras (Dalil Boubakeur) visų Prancūzijos musulmonų vardu pareiškė gilią užuojautą ir sakė, kad islamo išpažinėjai yra sukrėsti ir sutrikę dėl tos šventvagystės, kad su šaknimis reikia išrauti terorizmą skatinantį radikalizmą.

Kardinolas Ž. Toranas straipsnyje rašo, kad niekas negali ginčyti, jog visos religijos yra pagrindiniai taikos faktoriai. Nors po to nusikaltimo, kurį Normandijoje įvykdė teroristinės Islamo valstybės šalininkai, tarpreliginio dialogo patikimumas, atrodytų, galėjo sumažėti, tačiau yra privalu kalbėtis ir darbuotis kartu, kad neapykanta neturėtų viršaus. Kitų nepaisymas, nepažinimas ir atmetimas skatina baimę, nepasitikėjimą, pyktį ir abipusius kaltinimus. Reikia vertinti visas praeities ir dabarties pamokas dėl ignoravimo pasekmių ir kantriai bei nuosekliai ieškoti bendravimo būdų. Straipsnyje primintas turtingas Bažnyčios magisteriumo paveldas, ypač popiežiaus Benedikto XVI mokymas apie krikščionių ir musulmonų dialogo poreikį ir būtinybę. „Kartais sakoma, kad religijų dialogas neša sinkretizmo (tikybų painiavos) pavojų. Aš esu priešingos nuomonės, – teigia kardinolas Ž. Toranas. – Netgi sakyčiau, tarpreliginis dialogas yra veiksmingiausiais priešnuodis reliatyvizmui. Juk pirmas dalykas, kad vyktų dialogas, yra tvirtas savo tikėjimo išpažinimas. Dialogas negali būti vystomas kartu su dvejonėmis ir dviprasmybėmis požiūryje į savąjį tikėjimą“.

Liepos 26 dieną įvykusi tragedija mus turi skatinti stiprinti dvasinį gyvenimą, jį palaikyti malda ir studijomis, geriau pažinti islamą, kuris daugeliu atžvilgių yra mums artimas. Kardinolas priminė, kaip apie tai kalbėjo šventasis Jonas Paulius II 1982 metų vasarį lankydamasis Nigerijoje, didžiausioje Afrikos šalyje, kurios gyventojai priklauso abiems religijoms ir dabar labai kenčia nuo terorizmo. Tuomet Šventasis Tėvas nigeriečiams sakė: „Visi mes, krikščionys ir musulmonai, gyvename po to paties vieno gailestingojo Dievo saule, šloviname tą patį Dievą, pirmenybę teikdami maldai, teisingumo pareigai, užuojautai, šalpai stokojantiems. Ir labiau už viską vertiname sakralią pagarbą žmogiškajam orumui, jo fundamentalių teisių gynimui, įskaitant negimusio kūdikio teisę gyventi“. Sekuliarizmo plėtros sąlygomis tiesiog privalu darbuotis kartu, skatinant religijų pažinimą, kai visuomenėje yra stiprios jėgos, kurios stengiasi, kad dvasiniai žmonių gyvenimo bruožai būtų užmiršti ar net sunaikinti. Kai po žiauraus susidorojimo su kunigu Ž. Ameliu yra tokių, kurie bando parodyti, kad musulmonų ir krikščionių santarvė neįmanoma, reikia suvienyti jėgas ir Dievo vardu kartu dirbti vardan taikos ir vienybės, nuoširdumo ir abipusio pasitikėjimo. Kardinolas Ž. Toranas straipsnyje nurodė gerai žinomą popiežiaus Pranciškaus mokymo pavyzdį, kuriame įtikinamai pabrėžiama, jog broliškai krikščionių ir musulmonų santarvei nėra alternatyvos, kad ji ne tik įmanoma, bet ir būtina, suteikia jėgų konfrontuoti bendrų iššūkių (įskaitant terorizmą ir radikalizmą) akivaizdoje, siekiant susitaikymo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija