2016 m. rugsėjo 9 d.    
Nr. 33
(2201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...



Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

„Nesulaikysi
upės bėgimo...“

Mirė „Lietuvos aido“
vyr. redaktorius
ir leidėjas

Šv. Kazimiero,
Lietuvos ir lietuvių
jaunimo globėjo,
relikvijų
perkėlimo atlaidai

Viena sostinės
gatvių pavadinta
karininko Vytauto
Pociūno vardu

Žmogus legenda –
partizanas, poetas,
filosofas, politikas

Politinis
kalinys, signataras,
žurnalistas, poetas

Zanavykė nuo Nenupės

Dviejų šventųjų bendrystė

Apie Jono Pauliaus II susitikimą su Kalkutos Motina Terese

Mindaugas Buika

Šventieji Jonas Paulius II
ir Motina Teresė

Tarp popiežiaus Pranciškaus jau vadovautų kanonizacijos iškilmių didžiausio dėmesio susilaukė paskelbimas šventaisiais Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės iš Kalkutos dėl jų didelės įtakos XX amžiaus paskutinių dešimtmečių bažnytiniam ir socialiniam gyvenimui visame pasaulyje. Nors jų kanonizacijos vyko skirtingu laiku (Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja šventąja paskelbta 2016 metų rugsėjo 4 dieną, o popiežius Jonas Paulius II kiek anksčiau, 2014-ųjų gegužę), tačiau dėl jų draugystės ir tarnystės bendrumo, skleidžiant gailestingąją Dievo meilę, daugelis apžvalgininkų kalba apie „šventųjų poros“ darbus. Kai kas juos lygina su tokiomis didžiųjų šventųjų poromis kaip apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros ar netgi šventųjų sutuoktinių Liudviko ir Zelijos Martenų, žinoma, dvasine prasme. Todėl džiaugiantis Motinos Teresės kanonizacija ir prisimenant jos bendravimą su Jonu Pauliumi II, verta aptarti šių dviejų katalikiškojo tikėjimo gigantų pirmąjį susitikimą, kurį artimo meilės apaštalė vėliau įvardijo kaip laimingiausią savo gyvenimo dieną. Tai įvyko prieš 30 metų, 1986 m. vasario 3 d., kai vizito Indijoje metu Šventasis Tėvas aplankė Kalkutoje Motinos Teresės atidarytą priimamąjį sunkių ir nepagydomų ligonių slaugymo centrą, pavadintą „Nirmal Hriday Ashram“ (skaisčios širdies namai). Tuomet jaudinančių akimirkų poveikyje Jono Pauliaus II išsakytos mintys labai tiksliai sutampa su dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus nuostatomis.


Sibiro lietuviams katalikams galima patikėti bet kokius darbus

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
su vyskupu Kirilu Klimovičiumi
ir Irkutsko lietuviais

Tolimajame Sibire šią vasarą pabuvojo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas TAMKEVIČIUS. Jis aplankė savo tremties sovietiniais metais vietas, susitiko su vietos katalikais lietuviais, aptarė jų sielovados reikalus. Apie tai jau pranešta kai kuriose žiniasklaidos priemonėse. Kelionės metu arkivyskupas dalyvavo Novosibirsko vyskupo Juozapo Verto SJ vyskupystės 25 metų minėjime, kartu paminėtas Novosibirsko katalikų Viešpaties Atsimainymo vyskupijos 25-metis. Prisiminta, kad prieš 25 metus 1991 m. balandžio 13 d. dekretu atnaujindamas visos Rusijos Katalikų Bažnyčios struktūras, šv. popiežius Jonas Paulius II įkūrė keturias (Maskvos, Saratovo, Novosibirsko ir Irkutsko) vyskupijas. Taigi yra puiki galimybė paklausti arkivyskupo S. Tamkevičiaus apie kelionės įspūdžius, apie per ketvirtį amžiaus įvykusias permainas Rusijos katalikų gyvenime.


Leiskime suklysti

Kun. Vytenis Vaškelis

Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11–12).

Daugelis tėvų šioje situacijoje elgtųsi kitaip: jei jų suaugę vaikai nemotyvuotai prašytų, pavyzdžiui, pinigų vien savo užgaidoms patenkinti, tėvai, įsitikinę savo teisumu, logiškai paaiškintų, kad sunkiu darbu sukauptos lėšos yra skirtos „juodai dienai“ – netikėtos ligos gydymo išlaidoms padengti ar kitiems būtiniems atvejams, – jie būtų teisūs, nes pinigai yra skirti taupymui ir racionaliam jų panaudojimui, bet ne neprotingam išlaidavimui. Tačiau jei šeimos atžala imtų maldauti, kad tėvai leistų iš bendros banko sąskaitos pasiimti tą pinigų dalį, kuri teisėtai priklauso jai, tada, laikydamiesi teisingumo, jie turėtų sutikti, kad greitai jų vaiko kišenėse pradės švilpauti vėjai...


Šiaulių vyskupijoje

Kelmės dekanate

Popietėje paminėjo kunigus poetus

Grupė popietės dalyvių su klebonu
kun. Rimantu Žaromskiu

TYTUVĖNAI. Moterų klubas „Raskila“ Žolinės išvakarėse sukvietė į popietę, kurioje minėjo du XIX amžiaus šviesuolius, kunigus poetus Antaną Strazdą ir Antaną Vienažindį. Į programą raskiliečių vadovė Teresė Rimulaitytė įtraukė ir bibliotekininkę Dalią Galbuogienę, regioninio parko kultūrologę Agnę Buchaitę, kultūros centro muzikos kolektyvų vadovą Regimantą Zenauską bei Tytuvėnų parapijos kleboną kun. Rimantą Žaromskį.

Popietę Tytuvėnų bažnyčioje pradėjo klebonas Rimantas ir publikai uždavė klausimą apie giesmės „Pulkim ant kelių“, giedamos prieš šv. Mišias, autorių. Nuskambėjo teisingas atsakymas. Tai – Antanas Strazdas. Klebonas pristatė ne tik jo biografiją, bet ir jo asmenybę bei kūrybos ypatumus.

Antanas Strazdas, liaudyje vadintas Strazdeliu, gimė 1760 metais dabartinio Rokiškio rajono Astravo kaime. Tėvai buvo valstiečiai baudžiauninkai, todėl vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Kažkas pastebėjo smalsų jaunuolį, jį globojo ir, tikriausiai, padedamas geradarių, jis baigė mokslus, tapo kunigu. Šis žmogus tuo laiku buvo neeilinė asmenybė, pasak klebono Rimanto, poetas buvo gimęs porą šimtų metų per anksti, nes luominėje to meto visuomenėje jo, iš baudžiauninkų perėjusio į dvasininkų, prilygstančių bajorams, luomą, pažiūros netiko ir nepritiko. Jam simpatizavo paprasti žmonės, mat kunigas ir poetas buvo drąsus, laisvas, turėjo humoro jausmą, buvo puikus oratorius, nesilankstė, nepadlaižiavo, nekovojo dėl sotesnio duonos kąsnio. Savo pamokslais galėjo ir pravirkdyti, ir prajuokinti. Netgi apie mirusiuosius, nepaisydamas jų luomo, rėždavęs teisybę, nenorėjęs apsimetinėti, meluoti. Buvo nusistatęs, kad prieš Dievą visi lygūs, o nepakančiai bažnytinei vyresnybei aiškino, kad „tokiu gyvenimu jis siekiąs biblinio idealo – gyventi neturte iš savo „veido prakaitu“ uždirbtos duonos, neimti mokesčio už dvasinius patarnavimus, ieškoti gyvenimo išminties ir tiesos – taip pat ir rašant poeziją“.


Vilkaviškio vyskupijoje

Vilkaviškio dekanate

Katedros pamatų pašventinimo sukaktis

Istorinį faktą liudijanti lenta
Katedros išorinėje sienoje, už didžiojo
altoriaus, ne dažnai pastebima

VILKAVIŠKIS. Vėlyvą rugpjūčio 25-osios vakarą į Švč. Mergelės Apsilankymo Katedrą plūdo žmonės. Čia vyko koncertas, skirtas katedros pamatų pašventinimo 25-mečiui paminėti (1991 m. rugpjūčio 25 d. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis į šios šventovės pamatus įmūrijo kapsulę su jos istorija, projektu ir statytojų vardais, kartu su ganytojais Sigitu Tamkevičiumi ir Juozu Preikšu pamatus pašventino). Gausiai susirinkusius vilkaviškiečius ir rajono gyventojus pasveikino rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Mintimis apie atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės pradžioje kilusią idėją atstatyti karo metais apgriautą ir pokariu sunaikintą vyskupijos Katedrą dalijosi vilkaviškietis Albinas Kurtinaitis. Jis akcentavo šios šventovės statybose ypatingai didelį darbą atlikusio Vilkaviškio dekanato dekano, parapijos klebono prel. Vytauto Gustaičio vaidmenį ir pakvietė susirinkusius sutartinai triskart tarti „Ačiū“. Renginio vedėja, mokytoja, dekanato šeimos centro savanorė Lina Skaisgirienė vardijo faktus apie Katedros atstatymo istoriją ir kvietė pasivaikščioti po baltais jos skliautais su muzikos garsais.


Vilniaus arkivyskupijoje

Varėnos dekanate

Gailestingumas ir kiti dalykai

Grupė sutvirtintųjų su Vilniaus
arkivyskupu Gintaru Grušu

RATNYČIA. Rugpjūčio 27–28 dienomis Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapija Ratnyčios bažnyčioje šventė titulinius Šv. apaštalo Baltramiejaus atlaidus. Jie buvo skirti Gailestingumo Jubiliejui paminėti „Palaiminti gailestingieji“ (Mt 5, 7). Atlaidų iškilmės prasidėjo rugpjūčio 27-osios popietę, kai bažnyčioje pristatyta kun. Stepono Tunaičio knyga „Gerasis vyskupas“ (išsamiau apie tai – laikraštyje „Katalikas“). Paskui vyko Susitaikymo pamaldos ir adoracija. Į bažnyčią sugužėjo gražus būrys jaunimo, besiruošiančio priimti Sutvirtinimo sakramentą, jų tėvelių, senelių, kitų maldininkų. Pamaldų metu išpažinčių klausė Druskininkų parapijų kunigai. Šlovinimo giesmes giedojo parapijos jaunimo grupė, vadovaujama Ievos Dovidauskienės. Jaunimas skaitė ir tikinčiųjų intencijas, prašė Viešpaties gailestingumo ir šv. Baltramiejaus užtarimo. Pagrindinė atlaidų diena sekmadienį prasidėjo Rožinio malda, paskui vyko Gailestingojo Jėzaus paveikslo adoracija, kalbėtas Gailestingumo vainikėlis. Šiomis maldomis meldėsi įvairios parapijos maldos grupės, giedojo jaunimas. Jis ir kitomis giesmėmis garbino ir šlovino Jėzų.


Susitiko motinos, besimeldžiančios už vaikus

Maldos grupelės susitikimas
Druskininkų Švč. Mergelės Marijos
Škaplierinės parapijos namuose

Druskininkų maldos grupelė „Motinos maldoje už vaikus“ šventė šeštąjį savo veiklos gimtadienį.

Šį judėjimą 1995 metais Anglijoje įkūrė dvi katalikės motinos – Veronika Viljams su svaine Sandra. Po ilgų maldų jos suprato, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu Viešpats kviečia jas burti motinas į grupeles melstis už savo ir viso pasaulio vaikus. Labai greitai judėjimas kirto šalių ir tikėjimo konfesijų ribas. Lietuvoje jis prasidėjo prieš 16 metų. „Motinos maldoje“ nėra organizacija ar bendrija – juk visame pasaulyje daug moterų, motinų kenčia. Jos susirenka po dvi ar tris savo namuose ir dalijasi skausmu. Grupelėje skaitomos maldos. Tai – motinos širdis, kalbanti Jėzui. Įdomu, kad visame pasaulyje meldžiamasi ta pačia malda už mūsų vaikus. Ji niekada nesustoja lygiai kaip ir laikas. Popieriaus apskritimas, ant kurio besimelsdamos moterys užrašo savo vaikų vardus, simbolizuoja motinos meilę, kuri neturi pradžios ir pabaigos. Dažnai motinos nerimą dėl vaikų laiko širdyje, nes apie tai kalbėti sunku. Šie susitikimai – saugi vieta, kur galima išsipasakoti ir savo skausmą paaukoti Jėzui (susitarta, kad nė vienas pasakojimas nepasklis toliau), žinant, kad motinos viena kitą supras ir palaikys maldoje.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija