2016 m. rugsėjo 9 d.    
Nr. 33
(2201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Šiaulių vyskupijoje

Kelmės dekanate

Popietėje paminėjo kunigus poetus

Grupė popietės dalyvių su klebonu
kun. Rimantu Žaromskiu

TYTUVĖNAI. Moterų klubas „Raskila“ Žolinės išvakarėse sukvietė į popietę, kurioje minėjo du XIX amžiaus šviesuolius, kunigus poetus Antaną Strazdą ir Antaną Vienažindį. Į programą raskiliečių vadovė Teresė Rimulaitytė įtraukė ir bibliotekininkę Dalią Galbuogienę, regioninio parko kultūrologę Agnę Buchaitę, kultūros centro muzikos kolektyvų vadovą Regimantą Zenauską bei Tytuvėnų parapijos kleboną kun. Rimantą Žaromskį.

Popietę Tytuvėnų bažnyčioje pradėjo klebonas Rimantas ir publikai uždavė klausimą apie giesmės „Pulkim ant kelių“, giedamos prieš šv. Mišias, autorių. Nuskambėjo teisingas atsakymas. Tai – Antanas Strazdas. Klebonas pristatė ne tik jo biografiją, bet ir jo asmenybę bei kūrybos ypatumus.

Antanas Strazdas, liaudyje vadintas Strazdeliu, gimė 1760 metais dabartinio Rokiškio rajono Astravo kaime. Tėvai buvo valstiečiai baudžiauninkai, todėl vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Kažkas pastebėjo smalsų jaunuolį, jį globojo ir, tikriausiai, padedamas geradarių, jis baigė mokslus, tapo kunigu. Šis žmogus tuo laiku buvo neeilinė asmenybė, pasak klebono Rimanto, poetas buvo gimęs porą šimtų metų per anksti, nes luominėje to meto visuomenėje jo, iš baudžiauninkų perėjusio į dvasininkų, prilygstančių bajorams, luomą, pažiūros netiko ir nepritiko. Jam simpatizavo paprasti žmonės, mat kunigas ir poetas buvo drąsus, laisvas, turėjo humoro jausmą, buvo puikus oratorius, nesilankstė, nepadlaižiavo, nekovojo dėl sotesnio duonos kąsnio. Savo pamokslais galėjo ir pravirkdyti, ir prajuokinti. Netgi apie mirusiuosius, nepaisydamas jų luomo, rėždavęs teisybę, nenorėjęs apsimetinėti, meluoti. Buvo nusistatęs, kad prieš Dievą visi lygūs, o nepakančiai bažnytinei vyresnybei aiškino, kad „tokiu gyvenimu jis siekiąs biblinio idealo – gyventi neturte iš savo „veido prakaitu“ uždirbtos duonos, neimti mokesčio už dvasinius patarnavimus, ieškoti gyvenimo išminties ir tiesos – taip pat ir rašant poeziją“.

Laisvalaikiu lietuvių lyrikos pradininkas skaitė (mokėjo keletą kalbų), mėgo būti gamtoje. Buvo ištikimas prigimtinei tapatybei – nuoširdumui, paprastumui, laisvei. Jį skaudino socialinė nelygybė, buvo svarbi kiekvieno žmogaus vertė, todėl visus kvietė būti atlaidžius ir mielaširdingus. Teisingas, gabus, bet savaip suprantantis savo priedermę kunigas ir poetas mirė 1833 metais skurde ir buvo palaidotas nešventintoje Kamajų kapinių pusėje. Tiesa, vėliau ir ta dalis buvo pašventinta, o dabar kunigo ir poeto kapas yra kone kapinių viduryje. Ant paminklo lenkiškai įrašyti žodžiai, jog čia ilsisi giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius.

Kitas poetas, katalikų dvasininkijos luomo atstovas, kurio, kaip priminė Dalia Galbuogienė, 175 metų gimimo jubiliejus šiais metais, – Antanas Vienažindys. Šis kūrėjas irgi gimė Aukštaitijoje, Gipėnų kaime, Zarasų rajone, tik gerokai vėliau už Antaną Strazdą, 1841 metais. Šį kraštą jis paliko anksti – išvyko mokytis, 1864 metais baigė Varnių kunigų seminariją. Tarnavo Panevėžyje, Šiaulėnuose, Krinčine, Vainute, Breslaujoje, nuo 1876 metų iki pat mirties 1892 metais klebonavo Laižuvoje. Visą laiką dėl gyvo, paprasto bendravimo, įkvepiančių pamokslų buvo labai mėgstamas parapijiečių, kunigavimo metais draugavo su paprastais žmonėmis, skatindavo juos dainuoti, kurti, džiaugtis jaunyste.

Antanas Vienažindys yra vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, intymiosios meilės poezijos pradininkų. Išgyveno įvairias represijas po 1863 metų sukilimo bei asmeninę meilės dramą, ypač daug eilių sukūrė būdamas jaunas. Kūrybos nespausdino (po mirties eilėraščiai surinkti į knygą „Dainos“), eiles vadino dainomis, pritaikydavo arba sukurdavo melodijas. Jos buvo dainuojamos giminėje, o vėliau pasklido ir po visą Lietuvą. Dažnas moka arba yra girdėjęs liaudies dainomis tapusias „Kaipgi gražus gražus“, „Ilgu, ilgu man ant svieto“, „Sudieu, kvietkeli tu brangiausias!“, „Linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma“...

Pasakojimus apie iškilias XIX amžiaus asmenybes lydėjo „Raskilos“ atliekamos minėtų poetų giesmės ir dainos, jų kūrybą skaitė raskilietės Danutė Molotokienė, Justina Viržintienė, Elena Aksamatauskienė, Teresė Rimulaitytė bei jų pagalbininkai Dalia Galbuogienė, Agnė Buchaitė ir kun. Rimantas Žaromskis. Kad dainos ir giesmės tvirčiau skambėtų, labai gelbėjo profesionali muzikanto Regimanto Zenausko parama.

Maloniais padėkos žodžiais visus dalyvavusius ir susirinkusius paklausyti apdalino šventovės, kurioje vyko renginys, šeimininkas klebonas kun. Rimantas Žaromskis. Popietėje dalyvavo ir Seimo narė Alma Monkauskaitė. Ji sakė, kad tikinčiam žmogui gražesnės dovanos kaip šita popietė Žolinės išvakarėse ir sugalvoti negalima. Ponia Alma prisiminė, kad apie šiuos poetus prieš keliasdešimt metų nelabai daug galėjai sužinoti, o dabar esame turtingi, nes galime plačiau pažinti savo krašto šviesuolius, išgirsti apie tai, kuo jie nusipelnė mūsų žmonių dvasiniam gyvenimui. Ji kvietė tytuvėniškius dėl prastos vasaros neprarasti vilties ir geros nuotaikos, neužmiršti kelio į bažnyčią, nes tai – gyvoji Bažnyčia, kurioje ypatingas kunigas, mokantis pritraukti žmones, skleidžiančius šviesą visiems, dėkojo „Raskilai“ ir jos vadovei, kad savo gerais darbais rodo pavyzdį jauniems ir seniems.

Bronislava Buchienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija