Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Dviejų šventųjų bendrystė

Apie Jono Pauliaus II susitikimą su Kalkutos Motina Terese

Mindaugas Buika

Šventieji Jonas Paulius II ir Motina Teresė

Tarp popiežiaus Pranciškaus jau vadovautų kanonizacijos iškilmių didžiausio dėmesio susilaukė paskelbimas šventaisiais Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės iš Kalkutos dėl jų didelės įtakos XX amžiaus paskutinių dešimtmečių bažnytiniam ir socialiniam gyvenimui visame pasaulyje. Nors jų kanonizacijos vyko skirtingu laiku (Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja šventąja paskelbta 2016 metų rugsėjo 4 dieną, o popiežius Jonas Paulius II kiek anksčiau, 2014-ųjų gegužę), tačiau dėl jų draugystės ir tarnystės bendrumo, skleidžiant gailestingąją Dievo meilę, daugelis apžvalgininkų kalba apie „šventųjų poros“ darbus. Kai kas juos lygina su tokiomis didžiųjų šventųjų poromis kaip apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros ar netgi šventųjų sutuoktinių Liudviko ir Zelijos Martenų, žinoma, dvasine prasme. Todėl džiaugiantis Motinos Teresės kanonizacija ir prisimenant jos bendravimą su Jonu Pauliumi II, verta aptarti šių dviejų katalikiškojo tikėjimo gigantų pirmąjį susitikimą, kurį artimo meilės apaštalė vėliau įvardijo kaip laimingiausią savo gyvenimo dieną. Tai įvyko prieš 30 metų, 1986 m. vasario 3 d., kai vizito Indijoje metu Šventasis Tėvas aplankė Kalkutoje Motinos Teresės atidarytą priimamąjį sunkių ir nepagydomų ligonių slaugymo centrą, pavadintą „Nirmal Hriday Ashram“ (skaisčios širdies namai). Tuomet jaudinančių akimirkų poveikyje Jono Pauliaus II išsakytos mintys labai tiksliai sutampa su dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus nuostatomis.

Leiskime suklysti

Kun. Vytenis Vaškelis

Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11–12).

Daugelis tėvų šioje situacijoje elgtųsi kitaip: jei jų suaugę vaikai nemotyvuotai prašytų, pavyzdžiui, pinigų vien savo užgaidoms patenkinti, tėvai, įsitikinę savo teisumu, logiškai paaiškintų, kad sunkiu darbu sukauptos lėšos yra skirtos „juodai dienai“ – netikėtos ligos gydymo išlaidoms padengti ar kitiems būtiniems atvejams, – jie būtų teisūs, nes pinigai yra skirti taupymui ir racionaliam jų panaudojimui, bet ne neprotingam išlaidavimui. Tačiau jei šeimos atžala imtų maldauti, kad tėvai leistų iš bendros banko sąskaitos pasiimti tą pinigų dalį, kuri teisėtai priklauso jai, tada, laikydamiesi teisingumo, jie turėtų sutikti, kad greitai jų vaiko kišenėse pradės švilpauti vėjai...