Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogus legenda – partizanas, poetas, filosofas, politikas

Rugpjūčio 25 dieną mirė medikas, filosofas, laisvės kovotojas, disidentas, politinis kalinys Algirdas Statkevičius. Jis gimė 1923 m. balandžio 1 d. Pusdešriuose, Šakių apskr. Eksternu baigė Šakių Žiburio gimnazijos 4 klases, mokėsi Kauno „Saulės“, vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos. Jo vardas minėtinas šalia Vinco Kudirkos. Šiam žmogui dar gyvam esant buvo būtina paminklą pastatyti. Jis buvo ne tik Žmogaus kūno, bet ir dvasios gydytojas, be to, ir sergančios Lietuvos pranašas. Tokios mintys kyla, kai atidžiai susipažįsti su 26 A. Statkevičiaus rašytomis monografijomis, įsigilini į jas ir išaiškėja jo neįkainojamas indėlis siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tai – žmogus legenda – partizanas, poetas, filosofas, politikas. Niekas kitas taip atsidavęs nekovojo visa žmogiškąja esme už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę kaip A. Statkevičius. Jis atidavė visą gyvenimą Tėvynės labui visa savo būtimi, kankinio egzistencija ir meile. Tai jam atsiėjo gana skaudžiai. Gražiausias jaunystės dienas jis praleido ne profesoriaudamas, o KGB rūsiuose ir konclageriuose. Algirdas, apmokytas užsienyje veiklos būdų okupuotoje Lietuvoje, 1944 metais su parašiutu ir radijo siųstuvu buvo nuleistas į Rytų fronto užnugarį – taip tapo partizanu. Antitarybinę veiklą jis vystė svetima pavarde. 1951 metais Algirdas, niekšų išduotas, KGB tribunolo nuteisiamas kalėti 25 metus ir dar 5 metus gyventi tremtyje Sibire, kalintas Kemerovo srities Olžoro politinių kalinių lageryje, ant Lenos kranto, Altajuje. Tenai ant skiaučių ir tošių parašė eilių knygą „Balsas iš laisvės kapo“, kuri, slaptai pasiekusi Čikagą, 1984 metais ten išspausdinta. Dauguma eilėraščių, kurie datuoti 1952–1956 metais, yra parašyti Irkutsko srityje arba į šiaurę nuo jos. Daug jo bendražygių žuvo nešdami ant savo pečių rąstus, lentas, spygliuotų vielų ritinius ir kitas statybos priemones. 1956 metais, pritaikius amnestiją, bausmė jam sutrumpinama. Paleistas Algirdas baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, nuo 1958 metų dirbo Rumšiškių ambulatorijos vedėju, vėliau Vyriausioje valstybinio draudimo valdyboje vyr. gydytoju. Laisvą laiką skyrė pogrindžio spaudai, rašydamas jai, gilinosi į filosofiją. Įsidarbinęs greitosios pagalbos stotyje vėl atnaujino ryšius su disidentais, 1976 metais įsijungė į Lietuvos laisvės lygą (LLL), suburtą Antano Terlecko, bei Lietuvos Helsinkio grupę. Nesitaikstė su esama santvarka, leido savo žurnalą „Šalin vergiją“, parašė „Bendražmogiškumo manifestą“. Nustačius autorystę, 1970 metais vėl suimtas už antitarybinę veiklą, KGB priežiūroje „ilsėjosi“ už grotų 9 mėnesius, intensyviai kovojo prieš lietuvių girtavimą. Žadindamas Lietuvos nepriklausomybės siekį vėl rašė knygas ir atsišaukimus. Dalis jo veikalų slapta pateko į užsienį. KGB specialistai tai išsiaiškino. Algirdas LTSR Aukščiausiojo teismo pripažintas ypač pavojingu tarybinei valdžiai ir neribotam laikui vėl uždarytas už grotų. Dvejus metus „gydomas ir auklėjamas“ Černiachovske, priverstinai uždarytas į psichoneurologinę ligoninę, po trijų kankinimo metų perkeltas į „gydyklą“ Taškente, kad jo negalėtų lankyti disidentai, žmona ir dukros. Pagaliau KGB nutarė, jog jis – nepataisomas kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, todėl jo privalomai atsikratė, „leido“ išvykti į JAV. Reikia didelių pastangų patikėti, suvokti, kaip žmogus, nuolat ir ilgai kankintas NKVD kalėjimuose, apskritai išliko gyvas ir dar sugebėjo tiek nuveikti ne tik gyvendamas Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Australijoje. Tai – fenomenalus, išskirtinis stebuklas. Kokios jėgos jam padėjo išlikti gyvam? Atsakymas elementarus – individuali dora ir atsidavimas Tėvynės gerovei. Užsienyje A. Statkevičius vėl pasireiškė kaip aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę. Jis visomis galimomis priemonėmis nuolat skelbė pasaulio visuomenei protestą apie neteisėtą Pabaltijo tautų okupaciją. Būdamas LLL tautinės tarybos lietuviškajai išeivijai atstovu Vakaruose, paskelbė pareiškimą ir 1988 metais organizavo parašų pasaulyje už Lietuvos nepriklausomybę rinkimo akciją. Iš viso per 4 mėnesius 26 pasaulio valstybėse surinkta 5,2 milijono parašų. Ši akcija registruota Gineso rekordų knygoje. Šią „dovaną“ parašų rinkėjų atstovai įteikė TSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir tuometiniams LR Aukščiausiosios Tarybos atstovams. 1989 metais A. Statkevičius grįžo į Lietuvą, LSSR Aukščiausiasis teismas jį reabilitavo. Atkovojus nepriklausomybę, 1999 metais apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. A. Statkevičius knygoje „Balsas iš laisvės kapo“ rašė: „Beveik visą mano jaunystės dienų „romantiką“ nulėmė Stalinas su Hitleriu. Mat aš negalėjau nesipriešinti. (...) Štai kodėl nuėjau su tais, kurie siekė pirmiausia likviduoti Hitlerį bei hitlerizmą, kad po to jau jungtinėmis visų Vakarų jėgomis suvestų sąskaitas su Stalinu ir stalinizmu“. A. Statkevičius palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

© 2016 „XXI amžius“