|
Šv. Kazimiero, Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjo, relikvijų perkėlimo atlaidai
Rugpjūčio 26 dieną Vėžaičiuose, seniausioje diecezinėje Telšių vyskupijos Šv. Kazimiero šventovėje, vyko tradiciniai Šv. Kazimiero, Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjo, relikvijų perkėlimo atlaidai. Šis minėjimas lietuvių jaunimui buvo įvestas popiežiaus Pijaus XII 1948 metais.
Nuo ryto į Vėžaičius rinkosi jaunimas iš visos Telšių vyskupijos, o jaunimo grupes lydėjo parapijų kunigai bei tikybos mokytojai ir katechetai, vyko sutikimas ir dalyvių registracija. Nuo 10 val. Vėžaičių kultūros centre apie šimtas jaunų žmonių susibūrė į konferenciją susitikimą su žurnalistu, knygų autoriumi, mąstytoju ir katalikybės apologetu Tomu Vilucku iš Palangos. Čia vyko interaktyvus bendravimas, gvildenant temą Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. Jaunimas analizavo klausimą, kas yra meilė, kaip ir kokiais būdais reikia mylėti. Jauni žmonės turėjo puikią progą patys išsakyti savo mintis minėtais klausimais, klausti prelegento ir išgirsti atsakymus. Konferencijos dalyviai klausėsi gyvos muzikos. Ją profesionaliai atliko dvi muzikantės iš Klaipėdos, kurios, grodamos arfa, gitara ir smuiku, padėjo klausytojams įsijausti į klasikinę muziką bei tradicinių giesmių melodijas.
Prieš 12 val. šv. Mišias jaunimas meldėsi kalbėdamas Rožinį. 12 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje iškilmingai aukotos atlaidų šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius. Koncelebravo daugiau nei dvidešimt kunigų Telšių vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, Gargždų dekanato dekanas kan. Jonas Paulauskas ir kiti. Liturgijoje patarnavo Telšių vyskupijos kurijos sekretorius diak. Donatas Litvinas. Jis perskaitė Evangeliją ir pasakė pamokslą. Giedojo Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos jaunimo choras, vadovaujamas vargonininko Petro Katauskio.
Šv. Mišių pradžioje kan. R. Saunorius tikinčiuosius pasveikino, perduodamas žinią nuo į atlaidus dėl objektyvių priežasčių negalėjusio atvykti Telšių vyskupo Jono Borutos SJ. Generalvikaras pakvietė jungtis į bendrą maldą ir priminė, jog savo malda, širdimi ir mintimis kartu su atlaidų dalyviais yra ir Telšių vyskupijos ganytojas. Pamoksle diak. D. Litvinas kalbėjo: Kalendorinei vasarai skaičiuojant paskutines dienas, besibaigiant atostogų metui, po kurio jaunimas sugrįš į mokyklas, suaugusieji į darbus, esame vėl Viešpaties Jėzaus pakviesti į kelionę, kurioje nestinga daug išbandymų ir iššūkių, kurioje apstu nuotykių. Mūsų išpažįstamas tikėjimas ir yra kelionė, į kurią leidosi šv. Kazimieras, kurio palaikų perkėlimo šventę šiandien mes susirinkę čia minime. Evangelijos ištrauka, kurią girdėjome, yra paimta iš Paskutinės mokinių vakarienės su Jėzumi scenos. Tai ypatingas laikas, kuomet numazgojęs mokiniams kojas Jėzus duoda paskutinius pamokymus. Jis žino, jog netrukus visi jo išsirinkti bičiuliai pabėgs ir paliks Jį vieną, bet jis vis tiek ragina savo mokinius ir šiandien mus visus čia susirinkusius džiaugtis ir mylėti. Svarbu nepamiršti, jog gyvenimo džiaugsmo ir tikros meilės iniciatorius visuomet yra Dievas. Jis visuomet pirmas eina ieškoti mūsų, kad apdovanotų meile ir viltimi, džiaugsmu ir laisve: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau. Šv. Kazimieras, gyvenęs XV amžiuje, pasižymėjo dideliu pamaldumu, šelpė vargšus, puoselėjo bei ugdė kitas dorybes. Neabejoju, jog tai jis darė patikėjęs Viešpaties žodžiais: Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Popiežius Jonas Paulius II teigia, jog visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia. Šv. Kazimieras nevertino ir netroško nieko labiau už Jėzų. Ir mums šiandien reikia Jėzaus, nieko daugiau, vien Jo gana. Juk, kalbėkime atvirai, gyvename pasaulyje, kupiname neramumų, sumaišties ir nežinios. Valstybės valdymą patikime žmonėms su abejotinu išsilavinimu ar reputacija, akivaizdžiai siekiantiems tik sau naudos ir asmeninių interesų patenkinimo. Žodžiu tolerancija pridengiame nuodėmę, kuri Katekizme įvardijama kaip ta, kuri šaukiasi dangaus keršto. Kunigas užpuolamas ir nužudomas ne kur kitur, bet bažnyčioje pamaldų metu. Tad dabar turbūt kaip niekada anksčiau mums vėl reikia gailestingo ir tikrai mus mylinčio Jėzaus, ramybės ir taikos Karaliaus, kurį sekdamas Kazimieras suprato, jog svarbiausia Kristaus mokinio savybė yra mokėjimas tarnauti, o ne karaliauti, aukoti savo gyvenimą dėl kitų, o ne ieškoti vien sau naudos ir patogumų. Kiekvienas žmogus, jaunas ar senas, nori būti mylimas. Šiandien žmogus yra dažnai gundomas tenkintis meilės pakaitalais abejotina draugyste, įvairiomis linksmybėmis, kurių pasekmės būna skaudžios. Šv. Kazimieras mums rodo tikros, autentiškos meilės pavyzdį, pats pirmiausia mylėdamas ir iš tos meilės aukodamas savo gyvenimą tarnavimui žmonėms ir Dievui. Būdamas karalaitis, nepaisydamas savo aukštos kilmės ir padėties, jis visu savo gyvenimu rodė, jog yra tik vienas tikrasis karalių Karalius Jėzus Kristus. Ir šioje vietoje išdrįskime paklausti savęs, o kas yra mūsų gyvenimo karalius? Labai dažnai savo gyvenimo karaliais žmonės padaro kitus asmenis, daiktus, pinigus ar principus, kuriais seka ir klauso mieliau nei Viešpačiu. Bažnyčią kaltina, jog užkrauna nepakeliamas įvairių įsakymų laikymosi naštas. Daug patrauklesnis žmonėms atrodo gyvenimas, kuomet gali svaigintis alkoholiu, gyventi palaidai, stovėjimas su pilnais prekių krepšiais per naujų prekybos centrų atidarymą atrodo prasmingesnis ir įdomesnis laiko praleidimo būdas nei buvimas su šeima ar dalyvavimas sekmadienio Mišiose. Visi šie dalykai žmones daro laisvus ir nepriklausomus, nei Jėzaus nepopuliarus siūlymas (ypač šiandien) būti jo draugu. Kita vertus, visa ši paminėta hedonistinė kartoteka padaro žmogų laimingą. Tik klausimas: kokia kaina? Ir kiek laiko ta laimė tęsis? Nesiremdamas jokia statistika, tik žvelgdamas retkarčiais į didžiąsias naujienų svetaines, drįstu teigti, kad kaina aiški: skyrybos, savižudybės, depresijos, priklausomybės. Pabrėžiu, kad tai mano asmeninė nuomonė apie laisvą ir nepriklausomą gyvenimą be Jėzaus. Kiekvieną kartą, kada ne Kristus yra svarbiausia mūsų gyvenimo figūra, jo vietą užima kažkoks stabas, kuris veda į nuodėmę, į mirtį. Katalikų Bažnyčia, įkurta mūsų Viešpaties, gyvuoja jau du tūkstančius metu. Tačiau per šį ilgą laikotarpį ji yra patyrusi ir vis dar patiria ne vieną sukrėtimą, ne vieną skaudžią pamoką. Ir galėtume klausti: kokia ji? Ko galima iš jos pasimokyti? Atsakymas labai paprastas. Kiekvieną kartą, kada Bažnyčia skelbė ar rodė ne į Jėzų Kristų, po to visuomet sekdavo sunkumai. Visuomet, kada nebežvelgiama į Viešpaties veidą, nebesiklausoma jo balso ir nebesekama juo, ateina skaudi išbandymų naktis. Šv. Kazimieras buvo gundomas išsižadėti savo idealų, garbingų ir aukštų tikslų, nors labiau už viską brangino širdies ir kūno tyrumą. Neretai nesuprastas ir apkalbinėjamas, pašiepiamas ir pajuokiamas, jis liko ištikimas Jėzui, tam, kuris suteikia tikrą gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Kazimieras liko ištikimas Viešpačiui, nes jis tapo Jėzaus draugu. Evagrijus, vienas iš dykumos tėvų, sakydavo: pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas. Mes esame nuolat gundomi ir išbandomi, dažnai patiriame sunkumų, jaučiamės vieniši ir apleisti. Tačiau tokius momentus reikėtų išnaudoti dar labiau save aukojant Dievui ir tarnaujant kitiems žmonėms, daugiau skiriant laiko maldai, kaip tai darė ir šv. Kazimieras. Bijome būti vieni ir likti nesuprasti, o kaip manote, kaip jautėsi ir ką kalbėdavo apie karalaitį Kazimierą, kuomet atrasdavo jį rytais miegantį prie bažnyčios durų? Jis nepaisė kitų žmonių kalbų ir nuomonių, nes labiau už viską brangino draugystę su Jėzumi. O jeigu Dievas su mumis, tada ko bijoti?! Jėzus paskutinės vakarienės metu sako mokiniams, kurie netrukus išsibėgios ir paliks jį: Mylėkite vieni kitus aš jus draugais vadinu. Tuo ir mums jis pasako, jog nepaisant mūsų žmogiško ribotumo ir silpnumo, mūsų nuodėmingumo ir neištikimybės jam, Viešpats mums lieka ištikimas ir visada mūsų laukia sugrįžtant, nes jis myli ir vadina mus savo draugais. Brangūs broliai ir seserys, mielas jaunime! Kad taptume Jėzaus draugais, nereikia baigti mokyklos ar universiteto, turėti mokslinį laipsnį, būti turtingam ar turėti pažinčių su galingais ir įtakingais asmenimis. Pasirodo, esminis draugystės su Jėzumi kriterijus yra meilė ir laisvė nuo mano minėtų atributų, kurie šiandien ypač vertinami žmonių akyse, karjera, pinigai, garbės troškimas, abejotinos draugystės. Tai žmogų įspraudžia į rėmus, paverčia vergu, o Jėzus su mumis nori tokio santykio, kuris vadinamas draugyste. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu. Didžiuokimės ir liudykime kitiems, jog turime nepaprastą draugą, tokį, kuris nepaisydamas visko, mus myli ir niekada nepalieka. Visi norime būti galingi ir įtakingi, turtingi ir gražūs, o ar norime būti šventi? Turtus galima greitai prarasti, jaunystės grožis praeina, kitaip sakant, visa tai laikina. O šventumas, į kurį esame Viešpaties kviečiami, yra amžinas. Maldos gyvenimas, sekmadienio šv. Mišių šventimas savo bendruomenėse, kasdienis Šventojo Rašto skaitymas, kuriame slypi visa tikroji gyvenimo išmintis, yra priemonės, keičiančios mus, priemonės, kuriomis pats Dievas formuoja mūsų gyvenimą, ir tokiu būdu užkertame kelią, kad mūsų gyvenimus formuotų viešoji nuomonė, pigios reklamos, įvairūs kiti dalykai, kurie mus griauna iš vidaus. Švč. Mergele Marija, užtark pas savo Sūnų Lietuvos jaunimą ir visus žmones, kad jie vis labiau vertintų ir brangintų tas dorybes, kuriomis gyveno šventasis karalaitis Kazimieras. Kad vis labiau puoselėtume kūno tyrumą, proto blaivumą, širdies gerumą ir dosnumą, kad mylėtume vieni kitus be išskaičiavimų ir naudos siekimo, kaip mus myli mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
Po šv. Mišių vyko Eucharistinė procesija, o po pamaldų jaunimui juos lydėjusiems vadovams, kunigams, konferenciją vedusiam rašytojui T. Viluckui, šv. Mišiose giedojusiam Gargždų parapijos jaunimo chorui ir šv. Mišioms vadovavusiam kan. R. Saunoriui padėkojo Telšių vyskupijos Jaunimo centro direktorius, Vėžaičių Šv. Kazimiero parapijos ir Telšių vyskupijos diecezinės šventovės rektorius kun. Viktoras Daujotis. Jis pasidžiaugė atlaidais, kvietė visus dėkoti Dievui už praėjusią vasarą ir visiems palinkėjo Dievo palaimos prieš pradedant naujuosius mokslo ir studijų metus.
Jaunimas gėlių puokštes įteikė T. Viluckui ir generalvikarui kan. R. Saunoriui, kuris buvo pasveikintas ir su gimtadieniu, jam sugiedota ir laiminimo giesmė.
Po iškilmių atlaidų dalyviams surengta agapė, kurioje jaunimas pabendravo ir pasidalino paruoštu maistu koše, kurią išvirė ir susirinkusiems dalino Vėžaičių parapijos tikintieji su Vėžaičių miestelio vaikų darželio bendruomenės pagalba.
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
© 2016 XXI amžius
|