Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Prancūziškosios Kauno inteligentų orientacijos sovietmečiu: žurnalas „Katakombos“

Inga Stepukonienė

Sovietų okupacija nutraukė natūralią lietuvių ir kitų tautų – latvių, estų – kultūros raidą. Kūrybinės pajėgos buvo išblaškytos – prieš rašytojus vykdytos represijos. Prasidėjo mechaniškas, administracinis kultūros pakeitimas – kišimasis į meno reikalus iš šono, literatūra patiria ideologinį terorą. Laisvos Vakarų pasaulio literatūros pažinimas lieka už įstatymo ribų; daugelio užsienio autorių, neatitinkančių sovietinės ideologijos reikalavimų, kūriniai eliminuojami iš literatūros studijų, mokslinių tyrinėjimų, bibliotekų. Nepaisant to, ir lietuvių, ir latvių visuomenėje tebeišlieka gyvas susidomėjimas Vakarų, o ypač – prancūzų kultūra ir literatūra. Tai ženklina laisvos dvasinės erdvės ir kultūrinės autonomijos savisaugą, demonstruojamą priklausymą ne Rytų, o Vakarų civilizaciniam kontekstui. Ilgainiui prancūzų kultūros ir literatūros propagavimas, itin sustiprėjęs Kaune, virsta viena iš inteligentijos pogrindinės kultūrinės veiklos ašių. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti tokios vakarietiškos sąmonės pasireiškimą sovietmečio Kaune.

Likimai

Eiliuoti pradėjęs tremties vagone

Poeto, katalikiškos pogrindinės literatūros spausdintojo ir platintojo Jono Stašaičio pėdsakai

Daiva Červokienė

Jonas Stašaitis

Gruodžio viduryje Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, paminėtas poeto, buvusio tremtinio, krikščionio pasauliečio, katalikiškos pogrindinės literatūros spausdintojo ir platintojo Jono Stašaičio (1921–2012), žmogaus, ištikimo Dievui, šeimai ir tėvynei, teisybės ir teisingumo principams, 95-osios gimimo metinės.

Biografijos štrichai

Jonas Stašaitis gimė Patolupyje, Raseinių r., ūkininkų šeimoje. Tėvai daug dainavo ir vaikus skatino, namuose kasdienio gyvenimo džiaugsmą ir skausmą lydėjo daina. 1940 metais Jonas baigė Raseinių gimnaziją, kurioje virė gana aktyvus gyvenimas, veikė įvairūs būreliai. Literatūros mėgėjų būrelyje J. Stašaitis buvo vienas veikliausių narių, redagavo šapirografu leidžiamą laikraštėlį „Jaunimo kelias“. Jo kūryba buvo spausdinama ir klasės leidžiamame pogrindiniame jumoristiniame laikraštyje „Kalatauka“. J. Stašaitis dar dalyvavo ir Raseinių ateitininkų kuopos veikloje. Gimnaziją baigė 1940 metais, kai sovietiniai tankai okupavo Lietuvą. „Viešpatie, žinau, kad Tavo planuose esu ne atsitiktinis, tu be prasmės juk nieko nedarai“, – tokiais žodžiais savo jaunystę apibūdino poetas tremtinys.

Likimai

Žymaus etnografo pėdsakai

Daiva Červokienė

Vacys Milius prie darbo stalo 1980 metais

Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko konferencija, skirta žymaus etnologo, profesoriaus, habilituoto daktaro Vacio Miliaus gimimo 90-mečio atminimui. Jis tyrinėjo materialiąją ir dvasinę Lietuvos kaimo kultūrą, etnologijos istoriją ir bibliografiją, daugiau nei 50 metų dalyvavo etnografijos ir kraštotyros ekspedicijose, buvo vienas Lietuvos liaudies buities muziejaus įkūrėjų, Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius. Straipsnių paskelbė ir Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos, Vokietijos, JAV ir Kanados moksliniuose leidiniuose. Redagavo daug Lietuvos istorijos etnologijos, kultūros tęstinių leidinių, parengė etnografijos šaltinių knygų. Jis rinko medžiagą ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1997 metais apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, Jono Basanavičiaus (1993), ir Lietuvos mokslo (2003) premijomis.

Eterio balsai iš anapus

Kai laisvas žodis skęsdavo ūžesy...

Kauno „Objekto Nr. 603“ siųstuvo pastatas jamming.info nuotraukos

Tie, kuriems teko gyventi sovietmečiu, be abejonės, prisimena nedidelį radijo imtuvą „VEF“, iš kurio prisiglaudus galima būdavo išgirsti per ūžesį sklindančius žodžius. Tie žodžiai ne vienai pokario kartai buvo vienintelė prošvaistė išgirsti ir sužinoti laisvą tautiečių žodį, ne vienam įkvėpusį vilties, kad blogio imperija kada nors bus sugriauta. 2008 m. gegužės 14 d. Genocido aukų muziejuje buvo pristatytas lietuviškas dokumentinis filmas apie sovietinę užsienio radijo stočių trukdymo praktiką. Pavadinimas „Triukšmo imperija“ – aliuzija į JAV prezidento Ronaldo Reigano įvardytą „blogio imperiją“. Pristatyme dalyvavo filmo kūrėjai – scenarijaus autorius ir temos tyrėjas Rimantas Pleikys, režisierius Domantas Vildžiūnas. Kūrinys atskleidė mažai žinomas propagandinio karo detales, pasakojo apie šaltojo karo metu komunistiniam Rytų Europos blokui priklausančiuose kraštuose vykdytą eterio cenzūrą – trukdžius. Juk ne veltui komunistinės valdžios, paklusdamos SSRS diktatui, nekentė laisvo žodžio ir laisvės troškimo, bijojo laisvo žodžio ir ne tik įvedė įstatymus „dėl šmeižimo“, bet ir pradėjo trukdyti Vakarų radijo stočių laidas.

Nelietuviai – Lietuvai

Garsus litvakas, 1 JAV cento autorius, gimė Šiauliuose

Atminimo ženklą Viktorui Deividui Breneriui sukūrė prof. Vaidotas Janulis

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje prisimintas žymus šiaulietis litvakas Viktoras Deividas Breneris (Victor David Brenner). Šiauliečiai turėjo galimybę ne tik sužinoti apie JAV išgarsėjusio skulptoriaus gyvenimą, bet ir išskirtinę galimybę pamatyti jo autorinius darbus, kuriuos į Šiaulius atvežė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Pasak šio muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio, už tai, kad V. D. Brenerio autoriniai darbai grįžo į Lietuvą, turėtume būti dėkingi kitam išeiviui iš Lietuvos – kolekcininkui Aleksandrui Mykolui Račkui. Garsaus JAV skulptoriaus ir medalininko kūryba susidomėjęs A. M. Račkus nuo 1910 metų surinko nemažai V. D. Brenerio darbų, kuriuos 1935 metais atvežė į Lietuvą ir kartu su savo surinkta numizmatikos kolekcija perdavė tuometiniam Kultūros departamentui. Dabar V. D. Brenerio kūriniai saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje.

Nelietuviai – Lietuvai

Ar man vis dar gyvas seniai miręs 120-metis Eretas?

Doc. dr. Asta Gustaitienė,

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros vedėja

Juozas Eretas

Spalio 18 dieną šveicarui Juozui Eretui būtų sukakę 120 metų. 1896 X 18–1984 III 13 – tokie Juozo Ereto gimimo ir mirties metai Bazelio kapinaitėse įspausti ant paminklinio akmens. Iškaltos datos ir mažas brūkšnelis tarp jų žymi gana ilgą šio žmogaus nugyventą amžių – 88 metus.

Iš nuotraukos žvelgia ryškių, taisyklingų veido bruožų, gilaus, skvarbaus žvilgsnio vyras. Čia jis žvelgia, yra gyvas, o jo veidas, net nepaisant nelietuviško gymio, kažkuo primena mūsų didžiuosius XX amžiaus pradžios lietuvius, – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Joną Biliūną, Vincą Mykolaitį-Putiną, o gal Vydūną? Atsispindi tokia pati asmenybės šviesa, valingas charakteris, mangnetizmas. Kas buvo jis? Truputį literatas, literatūros tyrinėtojas, istorikas, vertėjas, prancūzų, austrų, šveicarų literatūros profesorius, VDU Visuotinės literatūros katedros vedėjas ir mokytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, užburiantis oratorius, spaudos bendradarbis, muzikologas, diplomatas, blaivybės puoselėtojas, katalikiškų organizacijų kūrėjas ir stiprintojas, žmogus, ypač mylėjęs lietuvišką žodį. Jis domėjosi viskuo, jis barstė save viskam – kūrimui, vertimams, literatūros kūrinių analizei, bendravimui su studentais. Dar ir šiandien Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje galima rasti tarpukario Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studijų knygelių, kuriose pamatai dailiai suraitytą Ereto parašą su įvertinimu ir tam tikrą prierašą – komentarą.