Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Įpareigojančios globalinės problemos

Popiežiaus pastabos apsilankius JT Maisto ir žemės ūkio organizacijoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su jį priėmusiu FAO generaliniu direktoriumi Žozė Grasijanu da Silva, su kurio nusistovėjo artimi bendravimo santykiai

Vėlinės ir aukų atminimas

Dabar švenčiamoje Vėlinių oktavoje vėl ypatingu būdu prisimename ne tik mirusius brangius artimuosius, lankome jų kapus, bet ir įvairių karų, konfliktų, kitų nusikaltimų ir stichinių nelaimių aukas. Tikinčių mirusiųjų minėjimo dieną, lapkričio 2-ąją, popiežius Pranciškus aplankė amerikiečių karių kapines Netūno mieste, už kelių dešimčių kilometrų į pietus nuo Romos, ir aukojo gedulingas šv. Mišias už visuose karuose žuvusius žmones. Tose kapinėse palaidota beveik 10 tūkstančių amerikiečių karių, žuvusių įvairiuose Italijoje vykusiuose Antrojo pasaulinio karo mūšiuose nuo 1943 metų rudens iki 1945 metų pavasario. Su aukų minėjimo tema susijusi įspūdinga Šventojo Tėvo kalba apie badmiriavimo, migracijos ir klimato kaitos sukeltas netektis sakyta spalio 16 dieną apsilankius Romoje būstinę turinčioje Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO). To vizito metu popiežius Pranciškus įteikė prasmingą dovaną – tragiškai žuvusio trejų metų kurdų berniuko Ailano, pabėgėlio iš Sirijos, skulptūrą. Šio vaiko kūno, išplauto į Turkijos krantus 2015 metų rugsėjį, radimas po to, kai jis paskendo keldamasis per Viduržemio jūrą su tūkstančiais kitų prieglobsčio ieškančių migrantų, tuomet buvo labai svarbus įvykis pasaulio žiniasklaidoje. Šventojo Tėvo padovanotoje marmurinėje skulptūroje šalia mažojo berniuko kūno pavaizduotas verkiantis angelas simbolizuoja didįjį šiuolaikinės migracijos dramatiškumą, kurį sukėlė skausmingi konfliktai, badmiriavimas ir skurdas.

Mūsų mirusieji yra gyvi

Kun. Vytenis Vaškelis

Prieš Vėlines ir po jų dažniau lankomės kapinėse, tvarkome kapus, kuriuose ilsisi mūsų artimųjų palaikai, arba, tiksliau sakant, jie, veikiami Apvaizdos nubrėžtų gamtos dėsnių, dūla ir atliepia Biblijos tiesą: „Žmogau, dulkė esi ir į dulkę pavirsti“ (plg. Per 3, 19). Po biologinės mirties kūnai nyksta, bet sielos, atsiskyrusios nuo jų, įgyja naują gyvybingumo pagreitį ir tampa liudininkėmis, kad tai, kas yra nemaru, negali būti laidojama, nes ant gyvybe plazdenančių ir amžinybe alsuojančių substancijų niekas nepila smėlio, nededa vystančių vainikų.

Kas laukia kiekvieno asmens, kurio širdis, dar prieš keliolika sekundžių vykdė gyvybiškai svarbų laikiną žmogiškosios egzistencijos palaikymo vaidmenį, bet, net kartais taikant visus efektyviausius šiuolaikinės medicinos gaivinimo būdus, nustojo plakusi ir daugiau ji niekada nebekrustelės krūtinėje? Tada iš mirties sąstingiu – visų gyvybinių organizmo funkcijų sustojimu – paženklintų kūnų sielos kaip paukščiai, paleisti iš narvelių, skrieja į anapusybę, kad, įgijusios naują būvį, bematant susitiktų su Tuo, į kurį pažvelgus taptų absoliučiai aišku, kas yra ko vertas ir kokia laukia amžinoji lemtis...

Žaizdos

Ar semiamės stiprybės iš praeities?

Stasė Eitavičienė

Malda prie paminklo. Šventojo Rašto ištrauką skaito evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzieri, už jos – kun. Ernestas Želvys

NEMUNĖLIO RADVILIŠKIS. Spalio 15-ąją, sekmadienį, čia buvo atidengta Atminimo lenta 1919–1920 metų savanoriams, kilusiems iš šio valsčiaus. Tai – jau ketvirtasis atminimo ženklas šiems Tėvynės patriotams Biržų rajone. Neseniai Atminimo lentos buvo atidengtos Papilyje, Vabalninke ir Pabiržėje, dar viena savo eilės laukia Biržuose. Visose minėtose vietose renginiai vyko su dainomis, gražiomis, įkvepiančiomis politikų kalbomis, savanorių salvėmis. Bet Nemunėlio Radviliškyje šventės idilę sudrumstė Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje šv. Mišias aukojęs Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys, priversdamas visus susirinkusius pamąstyti apie savo santykį su Tėvyne, savo artimu ir su tais, kurių atminimui atidengdami paminklus skiriame dainas ir žodžius, dažnai mūsų gyvenimuose praradusius tikrąją savo prasmę. Kunigas kalbėjo apie patriotizmą ir patrioto ištikimybę, kuri pasireiškia ryžtu aukotis savo šaliai, palaikyti ir ginti ją. Patriotas yra ištikimas tėvynei, nes ji yra sava. Tėvynė išlieka, nors pasikeičia valdžios ir santvarkos. Ir tamsiausiomis valandomis patriotas gali tikėtis, kad Tėvynė atgims, jos žmonės apsivalys, išsigydys. Atsitiesimas gali užtrukti dešimtmetį, pusę amžiaus, net ilgiau, bet tikslas nėra nepasiekiamas, ypač jei tauta ir tėvynė praeityje turėjo kuo didžiuotis, iš ko „stiprybę semtis“. Tokie, anot kunigo, buvo tie žmonės, kuriems netrukus atidengsime Atminimo lentą. „Ne lenta svarbu, bet jų žygių išaukštinimas mūsų širdyse. Galima daug rašyti ir kalbėti apie patriotiškumą, bet ką jis reiškia man? Daug skundžiamės, kaltiname valdžią, bet savęs nepaklausiame, ką konkrečiai padarėme, kad šitame Dievo mums sukurtame pasaulyje būtų daugiau tiesos ir gėrio, daugiau meilės. Mes pripratome, kad valstybė turi duoti mums. O ką jai duodame mes? Patriotizmas pasireiškia tuo, kad žmogus turi duoti, o ne valstybė. Mes pasijaučiame dievais ir norime, kad viskas būtų taip, kaip mes norime. O juk patriotizmas nėra vien savo jausmų išraiška, tai – darbas, veikla, dažnai net be atlygio. Skelbiamės Marijos žeme, o tikėjimo nėra. Liko kelios dienos iki paminklinės lentos atidengimo, skelbimų nėra nei miestelyje, nei rajono laikraščiuose. Kultūros namai sau, mokykla sau, bendruomenė sau – bažnyčioje tos pačios septynios giedančios močiutės, šiandien renginyje – irgi tik gerokai pagyvenę žmonės. Jūs nemylite nei savęs, nei kitų, o be meilės nėra nei tikros laisvės, nei patriotizmo“, – skaudžiai kalbėjo kunigas Nemunėlio Radviliškio bendruomenės žmonėms, privertęs ne vieną nuleisti galvą.

Žaizdos

Generolo K. Skučo simboliškas sugrįžimas į tėviškę

Gen. Kazimiero Skučo tėviškę žyminti vieta

MAURUČIAI. Spalio 27-ąją, penktadienį, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo gimtinėje, įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo žūties vietos Pamaskvėje, vadinamosios „Komunarkos“. „Komunarka“ – specialus NKVD objektas, kuriame buvo užkasami Maskvoje sušaudyti represuoti asmenys, tarp jų ir aukšti Lietuvos pareigūnai. 1940 m. birželio14-ąją prieš vidurnaktį Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui sovietai įteikė ultimatumą, kuriame reikalavo sudaryti Maskvai priimtiną vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją Sovietų sąjungos armiją ir ją dislokuoti. Pirmasis ultimatumo punktas reikalavo išduoti sovietų teismui tuometį vidaus reikalų ministrą, buvusį Lietuvos karo atašė Maskvoje, brigados generolą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Sovietų valdžia kaltino juos dėl tariamų provokacijų prieš Raudonąją armiją. Iš „Komunarkos“ parvežtos simbolinės kapsulės su žeme įkastos K. Skučo tėviškėje, Mauručiuose. Simbolinę akciją prie K. Skučo atminimui pastatyto paminklinio akmens Mauručiuose surengė generolo dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė. Ji sakė, kad Vyriausybė turbūt galvojo, jog vykdydama reikalavimus išgelbės Lietuvos nepriklausomybę, o galbūt ir save, bet viskas labai greitai apsivertė aukštyn kojom, nes Antanas Sniečkus tuoj pat K. Skučo ir A. Povilaičio bylas atidavė į Maskvą ir kartu atidavė abudu pareigūnus. V. Skučaitė pasakojo, kad šio įvykio 77 metus laukė ir Kalifornijoje gyvenanti garbaus amžiaus generolo dukra Jūratė Šukys ir jos sūnus Kazys. Žurnalistė dėkojo kolegei Violetai Juodelienei,  padėjusiai interneto platybėse rasti duomenų apie K. Skučo kūno užkasimo vietą – vasarą nuvykusi į Maskvą, V. Skučaitė aptiko dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų. Į ceremoniją atvyko Garliavoje gyvenanti generolo dukterėčia Birutė Skučaitė-Artmonienė. Skučo garbei Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopos salvės. Ceremoniją filmavo žurnalisto ir prodiuserio Jono Ohmano vadovaujama kūrybinė grupė, kurianti dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones.

Semtis malonių iš Fatimos Švč. Mergelės Marijos

Grupė biržiečių Fatimoje

Biržiečiai – nepailstantys keliauti maldininkai. Daugelis jų lanko šventas vietas po visą pasaulį. Visus draugėn suburia ir vadovauja Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas Želvys. Šiemet, švenčiant 100-ąsias Fatimos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo metines, biržiečiai jau nuo pavasario rengėsi vykti į vieną garsiausių pasaulio vietų.

Rugsėjo pabaiga tapo šios svajonės išsipildymu. Vėlų rugsėjo 24-osios, sekmadienio, vakarą atskridome į Ispanijos sostinę Madridą. Ryte pradėjome piligrimystę – pažintį su šia šalimi. Autobusu vykome į Avilą – gimtąjį šv. Teresės Avilietės miestą. Kelyje gidas supažindino su Ispanijos istorija bei dabartimi. Avilos miesto istorija daugiausia susijusi su šv. Terese – žydų dukra, priėmusia krikščionybę ir tapusia Basųjų karmeličių ordino vienuole, šventąja. Ji buvo viena didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikių ir reformos šalininkių. Miesto centrą supa geriausiai Europoje išsilaikiusios viduramžių sienos, kurios gerai matomos nuo Keturių stulpų kelio. Lankėmės tvirtovę primenančioje nebaigtoje statyti Avilos katedroje. Viduje radome įspūdingą šv. Vincento ir jo seserų antkapį, bazilikos kriptoje – koplyčią su „Požemio“ Mergelės Marijos skulptūra. Katedroje yra šv. Petro skulptūra, atitinkanti Vatikano originalą. Šv. Teresės gimtųjų namų vietoje stovi tėvų Basųjų karmelitų bažnyčia. Čia palaidoti jos tėvai ir įrengtas muziejus. Šv. Teresė, įkurdama vienuolyną, keliavo po Ispaniją su savo mokiniu šv. Jonu nuo Kryžiaus, atnaujindama Bažnyčios gyvenimą pagal Evangeliją.

Sugrįžimas į tėviškę po 73 metų

Prel. Vaclovas Šarka (1922 05 02–1946 07 21–1987 01 03)

Prieš 95 metus, 1922 m. gegužės 2 d., Dūkšto parapijos Kaniūkų kaime gimė prel. Vaclovas Šarka. Baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Buvo sunkūs laikai. Seminariją tai uždarė, tai vėl atidarė, todėl teko kurį laiką pasimokyti ir Kauno kunigų seminarijoje. Taip buvo baigti keturi kursai. 1944 metais, besitraukiant vokiečiams, klierikas Vaclovas Šarka su daugybe lietuvių, bijodamas tarybų valdžios represijų, pasitraukė į Vokietiją. Ten jis baigė kunigų seminariją, 1946 m. liepos 21 d. buvo įšventintas į kunigus. Ilgus metus dirbo Hamburge. Jį prisimenantys pasakoja, kad buvo be galo kuklus, darbštus, sau turtų nekraunantis kunigas. Jis nuo pat pirmų darbo dienų rūpinosi išeiviais lietuviais, kuo galėdamas šelpė, daugeliui padėjo išvykti į Ameriką, rūpinosi sielovada, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, vadovavo skautams. Visas lėšas skirdavo labdarai. Už surinktas lėšas Santariškių ligoninės vaikų skyriui nupirko inkubatorių neišnešiotiems naujagimiams. Prel. V. Šarka niekada nepamiršo, kad yra lietuvis, išlaikė Lietuvos pilietybę, rūpinosi tėvynės reikalais, sekė įvykius, dėl visko sielojosi, rašė laiškus tuometiniams Sovietų Sąjungos vadovams, prašė leisti grįžti į namus tremtiniams, disidentams. Geležinė uždanga neleido aplankyti tėvų, vėliau – jų kapų, susitikti su broliu ir dviem seserimis. Sunkiai sirgdamas apgailestavo, kad negalės po galva pasidėti lietuviškos smiltelės.

Bibliotekos vadovas turi įrodinėti, kad knyga reikalinga

Pasvalio rajono savivaldybės Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė

Rugsėjo 7–8 dienomis Pasvalio rajono savivaldybės Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka šventė 80 metų sukaktį. Ta proga žurnalistas Bronius VERTELKA lankėsi šioje kultūros įstaigoje. Jos direktorė ir Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė Danguolė ABAZORIUVIENĖ šiandien yra „XXI amžiaus“ pašnekovė.

Mūsų tauta tirpsta. Kaip esant tokiai demografinei situacijai tai atsiliepia rajonų bibliotekoms?

1984 metais, man atvykus dirbti į Pasvalį, rajone gyveno apie 39 tūkstančius žmonių. Dabar jų yra maždaug 26 tūkstančiai. Tuštėjant kaimams, kelių viešosios bibliotekos filialų teko atsisakyti. Tačiau į tas vietas užsuka didelis ir talpus bibliobusas, vienintelis toks Lietuvoje. Bibliotekos ant ratų veiklos pradžia sutapo su bibliotekos Talačkonyse uždarymu, jos knygų fondą perkėlus į bibliobusą. Žmonės žino, kada jis užsuks. Mobili biblioteka sugeba pasirodyti ir prie sodybų, kurių gyventojams jau tapo sunku judėti. Tai būna puiki galimybė jiems pasikeisti knygas. Nors bibliobusas, mano įsitikinimu, negali pakeisti stacionarios bibliotekos, tačiau jo dėka nenutraukiamas ryšys su skaitytojais, jiems suteikiama galimybė pasinaudoti kompiuteriu. Taigi būtina, kad knyga lankytų kuo daugiau kiemų, stiprėtų bendravimas su ja. Esu nuoširdžiai dėkinga rajono savivaldybei, kad ji sugeba rasti lėšų bibliobusui išlaikyti.

Išmanioji biblioteka miesto šventės sūkuryje

Bibliotekos darbuotojos supažindina su keistaisiais kvadratukais

PANEVĖŽYS. Kaip ir kasmet pirmąjį rugsėjo savaitgalį šurmuliavo miesto gimtadienio fiesta „Panevėžys atsinaujina“. Panevėžio 514-ojo gimtadienio šventės akcentu tapo miesto pokyčiai, įvairios naujovės, tai, kas nepaprasta, nematyta, tad renginių programoje netrūko įvairių interaktyvių veiklų. Prie šventinio šurmulio Laisvės aikštėje prisijungė ir Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka su programa „Išm@nioji biblioteka“, taigi veiklos bei pramogų užteko visiems. Praeiviai stebėjo, kaip veikia 3D spausdintuvas, išbandė jėgas spręsdami spausdintuvu pagamintas smagius trimačius galvosūkius. Dėlionės buvo skirtingo sudėtingumo, tad pramogauti galėjo ne tik patys mažiausi, bet ir suaugusieji. Jaunieji panevėžiečiai ir miesto svečiai galėjo išmaniai skaityti knygas elektroninėje knygų skaityklėje ar grožėtis trimačiais atgyjančiais personažais interaktyviose papildytos realybės knygose, kurios skaitomos nukreipus planšetinį kompiuterį ar telefoną į jų puslapius. Mažųjų laukė dar viena nauja patirtis. Žiūrint pro planšetės ekraną į jų nuspalvintus piešinius, paveikslėliuose atgijo pavaizduoti laukiniai gyvūnai, ėmė veržtis ugnikalniai, riedėti automobiliai... Vaikai noriai išbandė ir virtualios realybės akinius, kurių dėka galėjo pasinerti į trimatį pasakos „Trys paršiukai“ pasaulį.

Atidaryti nauji filialai

Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas ir rajono viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas kerpa bibliotekos atidarymo juostą

MEIRONIŠKIAI. Rugsėjo 5 dieną Meironiškių kaime, Krakių seniūnijoje, atidarytas nedidelis, bet jaukus Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos filialas. Įkurtuvėse dalyvavo ir naujų knygų apie Kėdainių kraštą padovanojo rajono meras Saulius Grinkevičius bei savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius. Rajono vadovas džiaugėsi ir nauju kultūros židiniu kaime, ir stipria šio kaimo gyventojų bendruomene, kurios iniciatyva ir buvo atidaryta biblioteka. „Patys kaimo gyventojai kreipėsi į mane ir savivaldybės tarybą prašydami atidaryti šį filialą. Tai rodo, kad bibliotekos jie tikrai labai norėjo. Patalpų sutvarkymui iš savivaldybės biudžeto skirti aštuoni tūkstančiai eurų. Remontas atliktas maždaug per pusmetį“, – sakė S. Grinkevičius.

Dezinformacijos labirintuose

Susipykusi su sąžine ir protu

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuva pasiekė patyčių apogėjų. Lietuvos visuomeninio transliuotojo portale Lrt.lt pasirodė Vytenio Radžiūno parengtas pranešimas „Rašytoja Rūta Vanagaitė teigia surinkusi skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes“, o netrukus pasirodo portalo Delfi straipsnis su abejotinu pavadinimu: „Versija: R. Vanagaitės rankose atsidūrė kankinimų mėgėjo N. Dušanskio užrašai, skelbiamos sekimo ir arešto detalės“. Visa tai, reikia manyti, – tik triukšmo fonas, o ne mūsų tautos tragedijos klausimų aiškinimasis. Ar netampame panašūs į vanagaites, kurios sako, kad mes, lietuviai, vis kalbame, kaip mus skriaudė lenkai, rusai, ir bijodami kad ji mūsų vėl taip nepavadintų, veliamės į garbės nedidinantį aiškinimąsi. Jau pernai pavasarį su tų pačių interneto tinklalapių pagalba ir kai kurių jai pritariančių „garsių“ asmenų pastangomis pravedusi lietuvių niekinimo akciją, Vanagaitė skelbė, kad Lietuva išnaikino visus savo žydus, nedarydama atgailos dėl nužudytųjų. Štai taip niekinančiai apie Lietuvos kovas už išsivadavimą Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje akyse kalbėjo Vanagaitė. Jos pasakojimą apibendrintai galima perpasakoti: „Lietuvius engė tai rusai, tai lenkai, taigi mes – didvyriai – tokia nesąmoninga legenda ir sugalvota Lietuvoje. Paskiau sužinojau: mano senelis šaudė, kitas – irgi. O pas mus namuose buvo spinta, joje – veidrodis. Argi pas juos, valstiečius, galėjo tai būti? Ne. Vadinasi, tai paimta iš nužudytų žydų“. Ir dar psichologiškai „pamurkdo“ į jos paistalus pakviestą ambasadorių: „Ačiū, kad ambasadorius neišeina, kažkas jį laiko. Gal jis neišdrįs išeiti“. Ir sarkastiškai tyčiojasi iš lietuvių, kurių supratimu, „Putinas tik ir laukia, kad parašyčiau: lietuviai žudė. Jei Putino nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“. Taip lietuvius ji laiko visiškais kvailiais – joks Putinas (ar Stalinas), jokia Rusija mums, Lietuvos gyventojams, niekada nėra padariusi jokių skriaudų, tai mes, lietuviai, skriaudas darėme kitiems „mūsiškiams“.

Išsaugokime Kauno Ąžuolyną ir senąjį stadioną

Pasiūlymas plėtoti 36 ha sklypą Aleksote, patalpinant jame Kauno centrinį stadioną, koncertų ir parodų sales. Projektiniai pasiūlymai parengti 2015 metais. Autoriai – Alvydas Žickis, Regimantas Pilkauskas ir kiti

Visų pirma kreipiuosi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką ir Seimo narius: planuodami biudžetą neskirkite pinigų Kauno miesto savivaldybės planuojamoms Kauną žalojančioms statyboms. Žala pasireiškia todėl, kad svarbius miestui objektus numatoma statyti apskritai statybai netinkamuose sklypuose, kad ir mažų potvynių užliejamuose plotuose. Turiu galvoje Mokslo muziejų Nemuno saloje ir Koncertų salę Nemuno pakrantėje. Nemuno ir Neries santakos vaizdo neturėtų žaloti naujas, nelabai reikalingumas tiltas. Kauno miesto planavimas atsidūrė technokratų rankose, kurie, planuodami statybas, neatsižvelgia į gamtos sąlygas ir todėl miestui gresia dideli nuostoliai. Kauniečiai jautriai reaguoja, kai savivaldybės gatvių tvarkytojai be atodairos kerta medžius miesto gatvėse ir aikštėse. Žmonės sunkiau suvokia naujų statybų brovimosi į gamtą pasekmes ir turbūt pagrįstai galvoja, kad jie, neturėdami valdžios svertų, yra nepajėgūs pasipriešinti tokioms statyboms. Grupė Kauno architektų ilgai priešinosi S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukcijai, o iš esmės jo ir dalies Ąžuolyno sunaikinimui, bet, atrodo, jau nuleido rankas.