Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Solidari tautų ir žmonių bendruomenė

Popiežius Pranciškus apie krikščionių indėlį į Europos projekto ateitį

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas kalba COMECE susitikime, skirtame paminėti Romos Sutarčių sukaktį

Dabar, kai Europa išgyvena didžiausius politinius, socialinius ir kultūrinius sukrėtimus nuo Antrojo pasaulinio karo laikų dėl separatistinio regionalizmo, chaotiškos migracijos, terorizmo ir radikalizmo iškilimo, popiežius Pranciškus dar vienoje fundamentalioje žemynui skirtoje kalboje pabrėžė Bažnyčios ir krikščionių užduotį jos vienybės ir darnumo išsaugojimui ir stiprinimui. Šventasis Tėvas spalio 28 dieną apie tai kalbėjo Vatikane vykusioje konferencijoje „(Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“, kurią surengė Miuncheno (Vokietija) arkivyskupo kardinolo Rainhardo Markso (Reinhard Marx) vadovaujama Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Šis susitikimas, kuriame dalyvavo žymūs Bažnyčios hierarchai, politikai ir mokslininkai, buvo skirtas aptarti Europos nueitą integracijos kelią ir perspektyvas minint prieš 60 metų pasirašytų Romos Sutarčių, davusių pradžią Europos Sąjungos kūrimui, jubiliejinę sukaktį. Tarp 350 konferencijos dalyvių iš 28 ES priklausančių šalių buvo ir Lietuvos delegacija – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila (jis yra vienas iš COMECE vicepirmininkų) ir Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas bei keli kiti politikai ir diplomatai.

Išmintis beldžiasi į mūsų širdis

Kun. Vytenis Vaškelis

Žmonės, kurie, pasinaudodami savo genialiais talentais, kuria išskirtinius meno kūrinius ar, pavyzdžiui, šachmatininkai, sėdėdami prie šachmatų lentos, iš karto geba įžvalgiai suplanuoti daug tikslių ėjimų į priekį, ir, savo širdyje didžiuodamiesi šiomis išskirtinomis duotybėmis, save vertina labiau nei aplinkinius, nėra išmintingi Kristuje. Nors iš pažiūros kiekvienas protingas žmogaus veiksmas atspindi jame įkūnyto Aukščiausiojo panašumo dalį, bet, kai asmuo jam suteikto mąstymo bei kitų gebėjimų dovanas perdėm savinasi, ilgainiui jo gyvenimo būdas tampa lemtinga parodija. Žmogus, kurio esminis tikslas – jis pats, o visos priemonės yra naudingos tik tiek, kiek pateisina minėto tikslo siekius, žengia į aklavietę, nes jo „Ego“ neleidžia matyti Tikrojo (1 Jn 5, 20), kuris byloja: „Ką, žmogau, turi, ko nebūtum gavęs?“ (plg. 1 Kor 4, 7).

Įamžintas patarnavęs šv. Mišiose

Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atidengta atminimo lenta kadenciją baigusiam Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui

Memorialinė lenta, įamžinanti prezidentą Valdą Adamkų Edvardo Šiugždos nuotraukos

Lapkričio 2-osios, Vėlinių dienos, popietę į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią gausiai rinkosi parapijos bendruomenė, sambūrio „Gerumo ąžuolas“ atstovai. Su nekantrumu laukta garbių svečių iš Vilniaus – kadenciją baigusio Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio.

Šv. Mišiose, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, „Gerumo ąžuolo“ dvasios vadovas, parapijos vikaras kun. Virginijus Dudonis, kun. Povilas Narijauskas, melstasi už prezidento V. Adamkaus šeimą, mirusius „Gerumo ąžuolo“ narius ir už visus mirusiuosius. Arkivyskupas šią Mirusiųjų pagerbimo dieną homilijoje sakė: „Mes turime priimti mirtį kaip Dievo gailestingumą. Kiekvieno siela ieško Dievo, ieško širdies pilnatvės ir viso to, ką mums gali duoti tik Dievas. Mes esame palaiminti, jei mokame gyventi pasitikėdami Viešpačiu“. Arkivyskupas kvietė susimąstyti, ar esame pasiruošę patekti į Dievo gailestingumo slėnį, kad susitiktume Viešpaties artumoje ir glėbyje.

Vėlinių prisiminimo mozaika

Zigmas Tamakauskas

Vengrijos revoliucijos ir Vėlinių įvykių Lietuvoje minėjimas Kauno senosiose kapinėse: Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Zoltanas Jančis ir Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Visų Šventųjų dienos išvakarėse Kaune ir Vilniuje Vengrijos ambasada surengė 1956 metais Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos ir jos tuometinių atgarsių Lietuvoje, žinomų kaip Vėlinių įvykių, minėjimą. Tai jau įgavo gražios ir prasmingos tradicijos pobūdį, prisimenant mūsų abi tautas, kovojusias už savo laisvę ir nugalėjusias sovietinį imperializmą. Šio tuomet parodyto mūsų tautos solidarumo su kovojusia Vengrija, tos istorinės lietuvių ir vengrų tautų vienybės pademonstruotų įrodymų neištrynė sūkuringi laiko vėjai. Ji liko gyva.

Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Daugelis iš mūsų turėjo jaunatviško idealizmo sparnus, didelį susirūpinimą dėl Lietuvos likimo, stengėsi savo veikla ir įgytomis žiniomis prisidėti prie jos gyvybingumo išlaikymo. Šiuos siekius palaikė ir stiprino savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Jonas Dumčius ir kai kurie kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai nusiteikę“ studentai... Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Siekdami žinių, pasirinkdavome tokias kursinių darbų temas, kad gautume leidimą patekti į vadinamus „specfondus“, kuriuose buvo laikoma dar nesunaikinta Nepriklausomybės metais išleista literatūra, kėlusi ideologinį pavojų sovietinei valdžiai. Ją beskaitydami dažnai išbūdavome skaityklose iki vėlaus vakaro. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno Arkikatedros Bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą kalbinome įsijungti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis bijodamas galimų sovietinio saugumo represijų, prisidėti prie mūsų darbo sąžiningai atsisakė. Vėliau jis Maskvoje baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, jo pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi. Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje visuomeninėje studentiško gyvenimo veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nors jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ paveikslo reprodukciją, buvo įgavo pavyzdingo kambario statusą. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką... Tokiems patardavome labiau pasidomėti dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš irgi bandžiau pažinti gaidas ir mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Tuo susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šv. Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome talentingo tuometinės Konservatorijos studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu, „LKB kronikos“ leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu – kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio. Per Velykas su būreliu studentų Kauno Arkikatedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, gaudžiant varpams, dalyvavome velykinėje procesijoje. Smagu buvo joje matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus. Nepamirštamas ir niekieno neišduotas studentiškas Kūčių vakaras, kurį viename bute slapta parengė tuometinis lituanistinių studijų penktakursis Kazimieras Ambrasas (baigęs universitetą, jis tęsė studijas aspirantūroje, parašė disertacinį darbą, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, slapta mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, tapo žymiu kunigu, daugelio knygų autoriumi ir vertėju). Šio vakaro metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklandė gyva patriotinė dvasia.

Knygos ir vaikystė, prasidėjusi kalėjime

Daiva Červokienė

Balio Buračo minėjimas Vytauto Didžiojo muziejuje su Karmėlavos mokyklos moksleiviais. Iš kairės: Aurelijus Noruševičius, Antanas Vaičius, Gražina Kadžytė

Leidyklos „Kalendorius“ vadovas Aurelijus Noruševičius yra Lietuvos žurnalistų draugijos ir Tėvynės pažinimo draugijos valdybos vicepirmininkas, vienas iš 20 metų leisto tėviškės pažinimo laikraščio „Gimtinė“ rėmėjų, bendradarbių, keliasdešimties kraštotyrinių ir kitokių knygų autorius ir sudarytojas. A. Noruševičiaus kredo – nėra to blogo, kas neišeitų į gera, į viską būtina žiūrėti optimistiškai.

Pokario vaikas

Aurelijus Noruševičius gimė 1946 m. spalio 10 d. Kaune, kalėjime. Jo tėvelis Stanislovas Naruševičius (1921–1948) buvo partizanas (slapyvardis – Jūreivis), mama – partizanų ryšininkė. Antanina Kliknaitė-Naruševičienė (1921–2002) buvo suimta ir tardyta už ryšius su partizanais, kai į pasaulį pasibeldė antras sūnelis. Aurelijus kalėjime „sėdėjo“ pusę metų.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Dr. Algirdas Matulevičius ir tautos žadinimo šaukliai

Vytautas Žeimantas

Monografijos autorius dr. Algirdas Matulevičius Autoriaus nuotraukos

Žinomas Mažosios Lietuvos tyrėjas daktaras Algirdas Matulevičius paskelbė naują monografiją, pavadinęs ją „Tautos žadinimo šaukliai“. Joje nagrinėja aktualią temą – lietuvių tautinį atgimimą, aktyviai prasidėjusį XIX a. antrojoje pusėje. Šią problematiką prie dabarties skaitytojų jis priartina, ją atskleidžia per laikraštį „Aušra“ (1883–1886) ir žurnalą „Varpas“ (1889–1905), kurie nors ir buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, tačiau buvo daugiau skirti Didžiajai Lietuvai, jos gyventojams.

Naujojoje monografijoje autorius profesionaliai nagrinėja lietuvių liberaliosios inteligentijos pastangas žadinant tautą priešintis Rusijos imperialistinio monarchistinio režimo vykdomam lietuvių kalbos, mokyklų ir apskritai kultūros etnocidui, prievartinei rusifikacijai ir pravoslavinimui, Katalikų Bažnyčios persekiojimui, lietuvių ir lenkų supriešinimui.

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai – 70 metų

Būrelis Eucharistinio Jėzaus seserų su arkivyskupais Sigitu Tamkevičiumi, Lionginu Virbalu ir Kišiniovo vyskupu Antonu Koša

Spalio 28-ąją, šeštadienį, 12 val. šv. Mišiomis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje prasidėjo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos 70 metų jubiliejaus paminėjimas. Kongregacija įsteigta 1947 m. spalio 11 d. Kauno arkivyskupijoje. Pirmoji bendruomenė buvo suformuota Šiauliuose. Kongregacijos įkūrėjas – tėvas Pranciškus Masilionis SJ (1902 02 26–1927–1980 10 14). Sovietmečiu pogrindžio sąlygomis rizikuodamos laisve seserys eucharistietės katechizavo vaikus, jaunimą. Buvo įsteigusios Eucharistijos bičiulių sąjūdį ir ugdė jaunimą religine bei tautine dvasia. Jos aktyviai prisidėjo leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, dėl to kai kurios yra patyrusios sovietinio KGB persekiojimą. Dar sovietmečiu seserys yra pradėjusios misijas Kazachstane, Moldovoje, Latvijoje. Vienuolijos dvasingumas šaknijasi Eucharistijos slėpinyje.

Paminėjo kunigo mirties metines

Šv. Mišias Sidabravo bažnyčioje aukojo trys vyskupai ir keli kunigai

Spalio 14 dieną Sidabrave paminėtas prieš 37 metus miręs kunigas vienuolis jėzuitas Pranciškus Masilionis. Šv. Mišias aukojo trys vyskupai – Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas – ir šeši kunigai. Pamokslą sakė vysk. Jonas Kauneckas. Šv. Mišių metu giedojo Sidabravo bažnyčios choras (vadovas – Eugenijus Janeliūnas). Žmonių pilnutėlėje, švara ir grožiu spindinčioje Švč. Trejybės bažnytėlėje skambėjo giesmė „Radau bičiulį didį“ pagal kun. P. Masilionio parašytus žodžius. Kas gali būti iškilmingiau? Rodos, sustoja laikas ir širdis džiaugiasi, kad ilgiau tęstųsi ši šventa akimirka. Kaip pabrėžė arkiv. S. Tamkevičius, vienintelis kunigas Lietuvoje, kurio kiekvienais metais (taigi jau 37 metai) minimos mirties metinės, yra P. Masilionis.

Kelionė kardinolo ir palaimintojo keliais

Rokų parapijiečiai Guronyse

Spalio 22-ąją, sekmadienį, piligrimystei nusiteikusi grupė Rokų Šv. Antano Paduviečio parapijos žmonių sėdo į autobusą. Malda paprašius šv. Jono Pauliaus II, šv. Kristoforo ir pal. Teofiliaus Matulionio užtarimo bei globos išvykta maršrutu Rokai–Guronys–Kaišiadorys–Rokai. Mintis aplankyti Guronis ir Kaišiadorių Katedrą kilo vykstant namo iš Vilniaus po birželio 25 dieną vykusios palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos Vilniuje.

Guronys – kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinė. Siekiant įamžinti Šventosios Romos Bažnyčios kardinolo, itin branginusio Rožinio maldą, atminimą, sukurtas Rožinio slėpinių kelias – penkios Rožinio slėpinių kelio koplytėlės su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas bei istorinius Lietuvos katalikų gyvenimo įvykius. Susipažinome su koplytėlėmis eidami nuo vienos prie kitos, kalbėdami maldą. 2010 metais Guronyse duris atvėrė koplyčia, dedikuota šv. Juozapui – Kaišiadorių vyskupijos globėjui. Sugiedoję giesmę Švč. Mergelei Marijai, aplankę rekolekcijų namuose rožinių bei memorialinę kardinolo V. Sladkevičiaus ekspozicijas, pasukome Kaišiadorių Katedros link.

Ketvirtoji „Balta paukštė“

Renginio dalyviai prie Vaižganto muziejaus. Pirmoje eilėje dešinėje – Leokadija ukošiūnaitė-Malcienė, trečioji iš dešinės – Aldona Širvinskienė

Rugsėjo 2-ąją literatų ir prozininkų konkurso „Balta paukštė“ baigiamąjį renginį į Kunigiškius (Anykščių r.), Vaižganto muziejų, atvyko rašytojai iš Alytaus, Kazlų Rūdos, Kupiškio, Kauno, Anykščių, Zarasų, Pasvalio, Vilniaus miestų ir rajonų, net iš Lenkijos, Punsko miesto. Toks konkursas, kurio tikslas – užmegzti kūrybinius ryšius, supažindinti su prozos kūriniais visuomenę, įtvirtinti kūrėjo poziciją kultūrinėje aplinkoje, organizuotas ketvirtą kartą labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“.

„Baltos paukštės“ nominaciją įsteigė Aldona Širvinskienė – fondo „Baltasis balandis“ įkūrėja ir pirmininkė. Pirmieji du konkursai 2014 ir 2015 metais vyko Malaišiuose, J. Tumo-Vaižganto gimtinėje, 2016 metais – Vaižganto ir knygnešių muziejuje, Ustronėje, Panevėžio rajone. Kiekvieną kartą atvykę kūrėjai supažindinami su Vaižganto gimtine, muziejais ir Anykščių rajonu.