2017 m. lapkričio 24 d.
Nr. 45 (2262)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Rimas Šapauskas ieškojo paskutinių pagonių ir krikščionių

ALYTUS. Ne paslaptis, jog gyvename klaidingų stereotipų bei įvaizdžių pasaulyje, o dažno mūsų požiūrį į tam tikrus visuomeninius reiškinius iš dalies formuoja ir masinės informavimo priemonės. Tad ne vienas, išgirdęs žurnalisto, laidų ir pramoginių renginių vedėjo bei žurnalisto Rimo Šapausko vardą, greičiausiai jį susies su įvairiose laidose jo vaidintais ar tebevaidinamais kontroversiškais personažais – Buduliu, Česlovu, Filadelfijumi ar smalsiu peliuku Mauzeriu. Tačiau į susitikimą-diskusiją Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje atvykęs R. Šapauskas nė iš tolo nepriminė savo sukurtų komiškų personažų. Jau diskusijos tema – „Ar lietuviai yra paskutiniai pagonys, o gal – paskutiniai krikščionys?“ – susirinkusius nuteikė kiek rimtesnėms diskusijoms nei chuliganiški Budulio pakvailiojimai ar peliuko Mauzerio „politinės įžvalgos“.

Į renginį svečią atlydėjęs Pilietinių iniciatyvų centro direktorius bei renginio moderatorius Girvydas Duoblys trumpai pristatė savo projektą, kurio tikslas – supažindinti visuomenę su žinomais ir iškiliais Lietuvos žmonėmis bei atgaivinti ir stiprinti dialogo kultūrą. „Kai Girvydas man pirmą kartą paskambino ir pakvietė prisijungti prie šio projekto, aš jo paklausiau, apie ką su žmonėmis turėčiau kalbėti? Jis man atsakė, kad apie bet ką. Temą paliko mano nuožiūrai. Tuomet pagalvojau: „Rafailas Karpis kalba apie bitlus, Šorena – apie Gruziją, tad aš kalbėsiu apie tikėjimą“, – pirmuosius bendradarbiavimo su Pilietinių iniciatyvų centru žingsnius šypsodamasis prisiminė Rimas.

Tema diskusijai „Ar lietuviai yra paskutiniai pagonys, o gal – paskutiniai krikščionys?“ Rimui kilo Žemaitijai švenčiant 600 metų krikšto jubiliejų. „Turbūt visi puikiai žinote, jog Lietuva buvo paskutinioji Europos šalis, priėmusi krikštą. Iki tol lietuviai buvo pagonys, garbino gamtos dievus ir lindėjo pelkėse“, – susirinkusiems kalbėjo svečias. Žurnalistas pastebėjo, jog lietuviai tuo metu gyveno itin uždarose gentinėse bendruomenėse, o tai stabdė krašto gerovę, tarpusavio bendradarbiavimą bei pažangios minties sklaidą. Kaip pavyzdį jis pateikė mūsų tarmių gausą, kuri ypač pastebima, važiuojant pro skirtingus „vos ne kas dvidešimt kilometrų“ išsidėsčiusius Lietuvos regionus. Tad jeigu tokioje milžiniškoje šalyje kaip Rusija, anot Rimo, koks nors Uralo gyventojas lengvai susikalbės su sibiriečiu, tai alytiškis turės nemažai paprakaituoti, norėdamas suprasti, ką jam greitakalbe beria koks nors plungiškis. „Mane visuomet domino žmogaus tapatumo klausimai. Bandžiau suprasti, kaip žmonės subjektyviai vertina įvairius socialinius vaidmenis, o svarbiausia – ką atsako į amžinąjį klausimą: o kas gi aš esu? Tad dabar ir norėčiau jus paklausti: ar jaučiatės esą paskutiniai pagonys ar paskutiniai krikščionys?“ – publikos klausė Rimas ir pastebėjo, jog daugumos žmonių su tapatybe susijęs savęs suvokimas yra labai išbalansuotas. „Didelė dalis tautiečių, besimelsdama turtams, pamiršta patį tikėjimą bei ryšį su Dievu“, – liūdnai konstatavo R. Šapauskas, nors mūsų tapatybės šaknys siekia net Romos imperijos laikus. Būtent tada Jėzus Kristus sugriovė visą tuometės imperijos socialinę bei kastų sistemą ir vietoj to žmonėms pasiūlė altruizmą, nuoširdumą bei gailestingumą“. Anot jo, nors apklausų duomenimis Lietuvoje save krikščionimis laiko daugiau kaip 80 % gyventojų, tikrų tikinčiųjų nėra itin daug. Daugelis yra tiesiog tradicionalistai arba proginiai tikintieji, į bažnyčias einantys tik per vestuves, laidotuves ar krikštynas. „Lankydamasis bažnyčiose, kasmet pastebiu vis mažėjantį tikinčiųjų skaičių. Ir tam įtakos turi ne tik išaugusi emigracija ar vis prastėjantys demografiniai rodikliai“, – pastebi svečias. „To priežastis – konservatyvi, naujoves sunkiai įsileidžianti dvasininkija bei dažnai pasaulyje nuvilnijantys kunigų pedofilijos skandalai, tikrai nepridedantys populiarumo Bažnyčiai“. Žurnalistas apgailestavo dėl tokio Bažnyčios vaidmens visuomenėje smukimo, nes „būtent Katalikų Bažnyčia mus galėtų išgelbėti nuo daugumos pasaulyje kylančių grėsmių bei pavojų“. Tačiau pasaulyje šalia blogio egzistuoja ir gėris bei daugybė mums siunčiamų paslaptingų ženklų, kurių, anot svečio, mums nevertėtų ignoruoti.

Pakviesti prisijungti prie diskusijos alytiškiai nesnaudė ir vienas per kitą žurnalistą užpylė pačiais įvairiausiais klausimais. Vienus susirinkusius domino, kuo daliai Vakarų Europos gyventojų patrauklus islamas, kiti norėjo išgirsti nuomonę apie kunigų celibatą ar kaip nepasiklysti gausiame informacijos sraute. Buvo paliesta ir pabėgėlių bei paties R. Šapausko televizijoje ir radijuje sukurtų herojų tema. Paklaustas, ar kaip giliai tikintis žmogus nejaučia dvasinio diskomforto, kurdamas tokius kontroversiškus personažus, svečias atsakė, jog humoras – geras būdas parodyti visuomenės skaudulius, o su savo veikėjais asmeniniame gyvenime jis tikrai nėra susitapatinęs. „Žinoma, anksčiau visko būdavo, – atviravo žurnalistas, – tačiau mums su Algiu Ramanausku-Greitai tekstus rašantys Vytautas Šerėnas ir Haroldas Mackevičius stengiasi, jog visa tai neperžengtų elementaraus padorumo ribų“.

Renginio pabaigoje bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas padėkojo svečiui už įdomų ir turiningą pasakojimą bei įteikė jam knygą „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“, kurioje linksma eiliuota forma bandoma kiek kitaip pažvelgti į kai kurias sustabarėjusias religines dogmas. Pilietinių iniciatyvų centro direktorius G. Duoblys alytiškiams patarė būti kritiškiems, turėti savo asmeninę nuomonę bei visuomet viskuo abejoti, net ir šio susitikimo metu išsakytomis mintimis.

Arnoldas Šatrauskas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija