Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

„Jūsų yra Dievo karalystė“
(Lk 6, 20)

Popiežiaus Pranciškaus vargdienystės teologija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus per Pasaulinės vargstančių dienos minėjimą Vatikane surengė pietus pusantro tūkstančio neturtingų žmonių ir juos laimino

Kristaus viešpatavimas Golgotoje

Pasitinkant Kristaus, Visatos Valdovo, šventę, kuria užbaigiami liturginiai metai, apžvelgiamas popiežiaus Pranciškaus kreipimasis, skirtas lapkričio 19-ąją pirmą kartą Bažnyčioje minėtai Pasaulinei vargstančiųjų dienai, kadangi jos steigimas kaip tik susijęs su būsimosios iškilmės šventimu. Užbaigdamas 2016 metų Gailestingumo jubiliejų ir paskelbtame apaštaliniame laiške „Misericordia et Misera“ pranešdamas apie sprendimą steigti Pasaulinę vargstančiųjų dieną, Šventasis Tėvas nurodė, kad jos kasmetinis minėjimas paskutinį, 33-iąjį eilinį sekmadienį, bus geriausias pasirengimas tinkamai išgyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę. Juk Jis pats save visada tapatino su mažiausiais ir vargšais ir pažadėjo visus teisti pagal atliktus gailestingumo darbus (plg Mt 25, 31–46). Jau birželio 13 dieną paskelbtame kreipimesi pirmajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai pabrėždamas būtinumą kuo autentiškiau švęsti Kristaus Karaliaus iškilmę, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, visų apleistas Jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui išreiškia visišką neturtą ir pabrėžia Meilės, prikeliančios Jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Švelnioji Karaliaus revoliucija

Kun. Vytenis Vaškelis

Jis nenulauš palinkusios nendrės, ištikimai neš tiesos liepsna žėruojantį fakelą, kantriai tiesins melo tėvo iškraipytus žmonių širdžių kelius ir, pamatęs širdį veriantį blogį, nesitaikstys su juo, aukštai pakels rimbą ir, garsiai sušukęs: „Gana, liaukitės! Išmušė tiesos valanda, nuo šiol mano Tėvo namuose nebebus triukšmingų prekybinių sandorių, išniekinusių šios šventovės orumą ir paskirtį“ (plg. Jn 2, 16), – išvartys pinigų keitėjų stalus, ir niekas Jo nė pirštu nedrįs paliesti, nes Jis – nepaprastas Karalius, kuris tik tada leisis priešų sulaikomas, kai Pats panorės, kai pradės vykdyti savo Tėvo valią...

Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad, pasikvietęs dvylika legionų angelų (Mt 26, 53), nuverstų nesąžiningai vadovaujančių žmonių valdžias, kurių kilmė yra iš Dievo (žr. Rom 13, 1), bet skelbti ir stebuklingais ženklais liudyti Dievo Karalystę, kuri yra vienintelis mūsų išganymo tikslas. Kad žmonija būtų galutinai sutaikyta su Tėvu, Jo Sūnui, reikėjo rinktis žmogaus prigimtiniu protu nesuvokiamo „susinaikinimo“ kelią – konvulsingai merdėti ant kryžiaus ir mirti iki galo neįsivaizduojamose, su asmenine patirtimi nepalyginamose kančiose...

Mitingas dėl Valstybės simbolių Lukiškių aikštėje

Visuomenės atstovai, tarp jų visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Vilniaus forumas, „Pro Patria“, praėjusį penktadienį, lapkričio 17 dieną, Vilniaus Lukiškių aikštėje surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Kultūros ministerija paraginta nutraukti konkursą, nes juo atsisakyta paisyti apklausos rezultatų ir paskelbti laimėtoju būtent Arūno Sakalausko realistinę Vyčio skulptūrą. Būtent ją visuomenė jau anksčiau vykusioje apklausoje pripažino tinkamiausia įamžinti Lietuvos valstybės šimtmetį ir laisvės kovotojų atminimą. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių. Mitinguotojų rankose buvo įvairūs plakatai, taip pat okupantų įkalintų ir nužudytų ministrų portretai. Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybos Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti. Mitinge kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis kun. Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, vysk. Jonas Kauneckas. Mitingą vedė asociacijos „Talka Kalbai it Tautai“ tarybos narys aktorius Gediminas Storpirštis. Kalbėtojai teigė, kad paminklo statybos Lukiškių aikštėje tapo ne vien konkretaus paminklo pavidalo pasirinkimo problema, o tautinio sąmoningumo ir valstybinės savigarbos klausimu. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad šių metų gegužės 2 dieną Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (dok. Nr. XIIIP-600).

Dezinformacijos labirintuose

Ar šmeižtas prieš partizanų vadą A. Ramanauską – tik nesąmoningas veiksmas?

Edvardas Šiugžda

Rūtos Vanagaitės išpuolis prieš partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą padarė daug žalos Lietuvai tarptautinėje erdvėje, nes yra nepaneigiama, kad paskleisto šmeižto garsas pasklido už Lietuvos ribų. Garsiausiai skambėjo Europos žydų kongreso balsas, kurio vadovas yra Kremliui prijaučiantis oligarchas, turintis savo verslą Rusijoje, besipuikuojantis nuotraukomis greta Vladimiro Putino ir dažnokai jo giriamas. Europos žydų kongreso prezidentas Viačeslavas Kantoras yra vienas turtingiausių Rusijos verslininkų, V. Putino aplinkos žmogus. Tuoj buvo keliami klausimai, ar Lietuvoje nėra varžomos kitaip manančiųjų teisės, dėl savo nuomonės turėjimo deginamos knygos, o tarp tų knygų – ir Holokausto tema, ar mes vėl mėginame kratytis atsakomybės dėl žydų žudynių. Tai nuolat teigė per radiją „Svoboda“ („Laisvė“), Izraelio televizijai ITON.TV rusų kalba tiek pati „rašytoja“, tiek iš jos interviu ėmusieji žurnalistai, skleisdami naujus kaltinimus Lietuvai, jos institucijoms. Tai tikrai nenaudinga Lietuvai. Ar tokiam scenarijui Lietuva buvo pasirengusi? Lietuvos smerkimas tęsiasi, nes R. Vanagaitės „apgailestavimo“ laiškas buvo skirtas tik vietinei auditorijai. O visa, ką ji kalbėjo už Lietuvos ribų, liko, savo žodžių ji neatsiėmė ir kalta neprisipažino. Spalio 29 d. R. Vanagaitė Izraelio televizijai ITON.TV sakė: „Pasirodė, kad jis (A. Ramanauskas) bendradarbiavo su KGB, kad jis išdavė visus 22 žmones, kurie jį slapstė būnant miško broliu ir galiausiai jis ėmė garbinti Sovietų Sąjungą, rėkė teismui, kad visokeriopai bendradarbiaus ir išpirks savo kaltę“. Ir išties gaila, kad prokuratūra nusprendė, jog jokios tyčios tokiame šmeižte R. Vanagaitė neturėjo. Argi tai nėra šmeižtas ne tik prieš nukankinto partizanų vado atminimą, bet ir kenkimas tautai ir valstybei, vertinančiai savo laisvės kovotojus? Kad iš KGB bylų išrankioti ir Izraelio televizijai pateikti „faktai“ – melas, R. Vanagaitė toje šalyje nepasisakė, bet Europos žydų kongresas griežtai pasmerkė Lietuvą dėl neva prasidėjusių išpuolių prieš Holokaustą aprašiusią R. Vanagaitę, jai neva pasipylusius grasinimus ir privačios leidyklos sprendimą nutraukti bendradarbiavimą – išimti jos knygas iš prekybos. Savo šmeižikiškų kaltinimų Lietuvai Vanagaitė nepaneigė ir „Svobodos“ radijo klausytojams Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje.

Sušaudyti ministrai bus įamžinti Ukmergės rajone

Kadrėnuose (Ukmergės r.), mons. Alfonso Svarinsko tėviškėje, įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke jau liejami paminklo pamatai

Ruošiantis minėti valstybės atkūrimo šimtmetį skalambyta, kad Vilniuje ir Kaune bus atidengti memorialiniai paminklai sovietų represuotiems ir sušaudytiems pirmą kartą nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos ministrams atminti. Iki Nepriklausomybės Akto pasirašymo šimtmečio minėjimo lieka vos trys mėnesiai, tačiau akivaizdu, kad paminklai numatytose vietose neiškils, nes projektai dar nėra patvirtinti, nesutarta ir dėl jų statymo vietos. Kol sostinėje šiais klausimais dar diskutuojama, pamatus paminklui Kadrėnuose (Ukmergės r.), mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) tėviškėje, įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke jau pradėjo lieti ukmergiškiai.

80 metų šviesos židiniui

Musninkų bibliotekos bibliotekininkė Janė Rolienė

Jei žmogus turi ateitį, ją turi ir knyga. Juk sykį išmokę ieškoti knygose džiaugsmo ir paguodos, mes be to nebegalime apsieiti. Daugybei žmonių knygos reikalingos kaip duona ir druska. Ir taip bus, kiek mes beišrastume įmantrių kasečių, televizorių, kompiuterių ar kitų pakaitalų...

Astrida Lindgren

MUSNINKAI. Čia jau 80 metų veikia biblioteka. Į ją nuolat užsuka vaikai ir jaunimas, jų tėvai ir seneliai. Biblioteka kaime – kultūros židinys, skleidžiantis šviesą, jungiantis įvairių kartų, požiūrių ir pomėgių žmones bendravimui ir darnai. Kaimo biblioteka – bendruomenės gyvavimo centras, kuriame galima sužinoti naujausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, rasti reikiamą informaciją, mėgstamą knygą. Tai – erdvė, kur ne tik giliname savo žinias, bet ir keičiamės jomis su kitais, galime patenkinti savo poreikius. Čia nuolat jų laukia bibliotekininkė. Šiuo metu Musninkų bibliotekoje dirba Janė Rolienė. Ji ir sukvietė visus prisiminti bibliotekos istoriją, padėkoti aktyviausiems skaitytojams ir pagalbininkams. Janinai renginį vesti padėjo jaunasis bibliotekos skaitytojas Rokas Gatelis. Gražiais kūriniais stebino Musninkų jaunimas: Neda Černiauskaitė skambino kanklėmis, Greta Paulauskaitė dainavo ir grojo gitara, Steponas Mažrimas skaitė eilėraštį „Sena knyga“, Audronė Janušauskienė – „Nauja knyga“. O šventę vainikavo Domanto Rolio atliekamos dainos.

Vienuolė ir mokytoja įamžinta knyga

Romas BACEVIČIUS

Albina Navickaitė

Neseniai išleista knyga „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“. Dar vasario 5 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos konferencijų salėje ji pirmąkart buvo pristatyta visuomenei. Albina Navickaitė (1923 11 12–2000 05 06) buvo Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos vienuolė, mokytoja lituanistė, muziejininkė. Viena iš knygos sudarytojų jos dukterėčia Lina Navickaitė-Greičiuvienė sakė, kad jai nuostabu, jog ši knyga atsirado tarsi iš niekur – nebuvo jokių planų, svajonių ar svarstymų ją leisti. Tiesiog vieną dieną į „Nemuno“ redakciją, kurioje ji dirba, paskambino nepažįstamas vyriškis ir pranešė, kad rengiama knyga apie žymius Krekenavos žmones ir jos paprašė parašyti prisiminimus apie savo tetą Albiną, kuri 1954–1964 metais mokytojavo (dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą) Krekenavos vidurinėje mokykloje ir daugelio mokinių atmintyje išliko kaip itin šviesi, iškili asmenybė. Linai paskambinęs Viktoras Jankūnas, buvusios Albinos mokinės Vilmos Adomavičiūtės vyras, ėmėsi iniciatyvos surinkti apie mylimą žmonos mokytoją, vėliau jų šeimos bičiulę, kuo daugiau medžiagos ir ją publikuoti. Knyga „Krekenava laiko tėkmėje“ pasirodė 2014 metais, bet tuo viskas nesibaigė. Apie mokytoją turėta nemažai labai šiltų, įdomių prisiminimų bei nuotraukų – pernelyg didelį kiekį, kad sutilptų minėto leidinio puslapiuose. Tada Viktorui kilo mintis šią medžiagą išleisti atskira knyga. Dukterėčia džiaugsmingai pritarė jo idėjai. Tuo pačiu buvo puiki proga po ilgų atidėliojimų atidžiai peržiūrėti tetos archyvą. Ir ne veltui – rengiamą knygą papildė jame atrasti Albinos dienoraščio fragmentai bei nemaža šūsnis kitokių įvairaus pobūdžio tekstų. Be to, gauta dar kelių prisiminimų autorių, viena jų, Onutė Krištupienė, pateikė jai rašytų Albinos laiškų. „Taigi ši knyga „dėliojosi“ stebėtinai lengvai ir sklandžiai, noriai bendradarbiaujant geranoriškiems žmonėms“, – sakė L. Navickaitė-Greičiuvienė. Jos ir V. Jankūno sudarytoje knygoje sudėtas pluoštas sesers Albinos laiškų, dienoraščio ištraukų, straipsnių, apmąstymų ir ją pažinojusiųjų atsiminimų. Pačios sesers Albinos rašytame viename tekste sužinome apie 1949 metais, jai laikant egzaminus, per Sekmines Mažojo Vainatrakio (Užuožerių) kaime, Navickų sodyboje, žuvusį jos brolį Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės partizaną Kostą Navicką, suimtus ir Kauno kalėjime įkalintus brolį Viktorą ir mamą. O tėtė su mažuoju broliuku Broniumi turėjo slapstytis pas svetimus. Tėtė su broliu Viktoru  buvo nuteisti kalėti 10 metų. Viktoras 1949-1955 metais vargo Mordovijos ir Omsko lageriuose, o apie motiną, kalėjusią Kazachstane, šeima turėjo mažai žinių. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pavyko išsiaiškinti, kad ji lageryje mirė 1951 m. sausio 22 d.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kraštiečiai, kovoję už Lietuvos valstybę

Bronius VERTELKA

Konferencijos pranešėjai ir organizatoriai su miesto meru Ryčiu Mykolu Račkausku (penktas iš kairės)

PANEVĖŽYS. Spalio 18-ąją Kraštotyros muziejuje vyko konferencija „Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai“. Po įžanginio žodžio muziejaus direktorius Arūnas Astramskas sakė, jog šia konferencija, skirta Lietuvos kovoms už nepriklausomybę 1919–1920 metais, pradedamas renginių ciklas artėjančiam mūsų valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui paminėti. Kitąmet planuojama konferencija, skirta rezistencinėms kovoms po Antrojo pasaulinio karo, o 2019 metais – Sąjūdžio ir Atgimimo metams.

Konferenciją organizavo muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas kartu su Lietuvos karo istorijos draugija. Leidinį, kuriame bus išspausdinta konferencijos medžiaga, remia Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė. Konferenciją vedė muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dr. Zita Pikelytė.