|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Krikščionių ir budistų tarpreliginio dialogo siekiai Mindaugas Buika
Naujas susitikimas Taivane Pirmadienį prasidėjusi ir iki ketvirtadienio vykusi popiežiaus Pranciškaus kelionė į Pietryčių Azijos šalį Mianmarą, kurioje budizmas faktiškai turi valstybinės religijos statusą (apie šį vizitą, ir apsilankymą kaimyniniame Bangladeše rašysime kituose XXI amžiaus numeriuose), skatina išsamiau apžvelgti klausimus, kurie nagrinėjami dabar vykstant krikščionių ir budistų tarpreliginiam dialogui, nes budizmo, pagal išpažinėjų gausą (jų visame pasaulyje yra apie 400 milijonų), ketvirtosios po krikščionybės, islamo ir induizmo religijos, doktrina susilaukia plataus dėmesio sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje dėl patrauklios meditacijos metodikos, kuria bandoma užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą. Netgi kai kuriose krikščionių grupėse ir katalikų vienuolijose per dvasines pratybas bandoma ieškoti paralelių tarp Kristaus ir Budos mokymo. Tai aktualu dabar pabrėžiant atvirumą kitų tikybų supratimui ir bendravimui, ieškant aukso vidurio tarp perdėto fundamentalistinio dogmatizmo ir sinkretizmo su nutolimu nuo savojo tikėjimo tiesų. Beje, budizmo doktrina, ieškodama kančios pažinimo ir įveikimo, kaip galutinio tikslo, Dievo buvimo klausimo net neliečia, palikdama tai laisvam kiekvieno žmogaus apsisprendimui. Žinoma, krikščionims, kurie tiki į Dievą, kaip absoliutų gėrį, ir apeliuoja į beribę Visagalio meilę bei gailestingumą, pagrindinis budizmo mistikos susitelkimas į savęs tobulinimą yra rimtas iššūkis. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Pati savaime laiko tėkmė žmonių iš tinkamo gyvenimo ritmo vėžių neišmuša. Laikas visada mums tiesia draugystės ranką, kad mus nuvestų pas amžinybės Viešpatį. Dievas dovanoja mums negrįžtamo laiko atkarpas, kad jose pažintume Jį ir esminį savo buvimo žemėje tikslą. Prarandame vidinę pusiausvyrą ir ramybę tada, kai laiko nesugebame prisijaukinti, kai jo valandas ne tikslingai naudojame, bet eikvojame. Suvokdami savo pažeidžiamumą bei laikinumą, visą gyvenimą mokomės taip įprasminti laiką, kad, atėjus mūsų mirties valandai, Dievui net galėtume padėkoti už neįkainojamo laiko dovaną, kuri mus priartino prie Jo palaimintos Karalystės slenksčio. Taigi jei nebūtų laiko, negalėtume pasirengti grįžti Namo... Adventas naujų liturginių metų pradžia, kai per Bažnyčią Šventoji Dvasia, tikintiesiems primindama Jėzaus žodžius: Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! (Mk 13, 33), įspėja, kad namų šeimininko Grįžtančiojo lauktume nemiegodami (plg. Mk 13, 36). Pirmiausia esame pašaukti savo skvarbiu vidiniu žvilgsniu viską teisingai vertinti, o tik paskui budėti. Kaip galėtume saugotis nuodėmių, jei nesuvoktume, kad jos yra pavojingiausias mūsų priešas, atveriantis prarają tarp mūsų ir Dievo. Pradėjus laukti Kalėdų šventės, kiekvienam verta įdėmiau pasižiūrėti į save, patikrinti savo troškimus ir elgesį, nes pirmą kartą Ateinantysis mus laimina savo gležna rankele, o antrą kartą Jis ateis kaip visos žmonijos istorijos Vairininkas, kuris kaip pjūties Šeimininkas, nuims savo palaiminimų, suteiktų žmonių išganymo labui, derlių (plg. Mt 13, 39). Tada galutinai paaiškės, kurie augino Jo malonių sėklas savo širdyje ir stengėsi pagelbėti kitiems, o kas buvo tie, kurie per pjūtį savo gyvenimą pramiegojo... (plg. Pat 10, 5). |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |