2017 m. gruodžio 8 d.
Nr. 47 (2264)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kas pavogė Kalėdas?

Sekmadienį, gruodžio 3-iąją, bažnyčiose, o kai kur ir namuose, uždegta pirmoji Advento vainiko žvakė. Evangelijoje perskaitėme svarbiausią žinią: „Budėkite“. Advento metu žvelgiame į praeitį, ruošdamiesi švęsti Jėzaus gimimą, Jo pirmąjį atėjimą, bet kartu žvelgiame ir į ateitį, laukdami Jo antrojo atėjimo, arba Jo atgimimo mūsų širdyse. Adventas – budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas.

Laukimas yra visiems suprantamas. Moksleiviai laukia atostogų, o kai atostogos atsibosta, laukia mokslo metų pradžios. Laukiame sniego, geresnio oro, vardinių ar sukaktuvių, vestuvių. Be abejo, laukiame savo gimimo dienos, tikimės, kad mus prisimins, pasveikins, kad gausime dovanų, kad mums ta diena bus šventė. Laukimas yra būtinas, nes tai – pasiruošimo laikas, kad šventė įvyktų.

Turbūt nė vienas nenorėtume švęsti savo gimtadienio liepą, jei gimėme gruodį. Bet su Kristaus Gimtadieniu elgiamės keistai. Prieškalėdinis laikotarpis tampa ne rimtu ir ramiu laukimu, o beprotiško lėkimo, streso košmaru. Prasideda kalėdinių dovanų karštligė, skatinama prekybininkų, kurie ir patys kaip išprotėję siekia kuo didesnių apyvartų. Miestų ir rajonų merai ir vicemerai, tarybų nariai lenktyniauja tarpusavyje, kuris miestas ar miestelis anksčiau įžiebs gražesnę, originalesnę kalėdinę eglę. Kokia viso to vyksmo prasmė? Negi Rokiškyje Kristus gimė lapkričio 25-ąją, Vilniuje – gruodžio 1-ąją, Kaune – gruodžio 2-ąją, o Biržuose gims gruodžio 8 dieną! Gal per ilgu laukti, gal jau šįvakar Kalėdų Senelį pasikviesti, dirbtinę eglutę parsinešti ir atšokti! Bet ateis Šv. Kalėdos – Jėzaus Gimimo šventė – ir viskas, ką galėsime pasakyti, bus tik keli žodžiai: „Pavargau... Kaip noriu, kad tos šventės greičiau baigtųsi“.

O kiek pinigų tam išleidžiama, Dieve mano! Štai vienas iš pastebėtų pavyzdžių Klaipėdoje. Valdžia neranda pinigų žmonių gyvenimui pagerinti, išspręsti vandens pertekliaus problemą, nes neturi pinigų naujai drenažo sistemai įrengti, bet eglutei 37 500 eurų randa. Ar čia logiški sprendimai? Kur mes einame?

Žmonės jau sveikinasi su Šv. Kalėdomis, tiesioginėse televizijos transliacijose skamba kalėdinės dainos... Sėdžiu ir negaliu patikėti, iki kiek nusiritome. O paskui dejuojame, kad mūsų gyvenime kažkas ne taip... Ir kaipgi gali būti kitaip, jei nebeliko vietos pačiam Dievui...

Tikiu, kad Dievas lygiai kaip ir mes (čia reikėtų įvardinti, kas tie mes) sielojasi dėl to, kas vyksta. Tačiau mes patys metai po metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš valdžios, iš gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, būdamas „džentelmenu“, tiesiog atsitraukė. Ar galime tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys reikalaujame, kad Jis mus paliktų?

Manau, reikėtų iš kalendoriaus išbraukti Šv. Kalėdų pavadinimą ir pavadinti tiesiogiai – Jėzaus gimimas. Juk gruodžio 25-oji ir yra Jo Gimimo diena.

Mano vaikystės, neabejoju, ir daugelio kitų Šv. Kalėdos buvo kitokios. Tėtis iš miško parveždavo eglutę tik Kūčių dieną. Laukdavau, nes žinojau: pasiimsiu žaisliukus, papuošiu eglutę, o ryte gausiu dovanų. Ir visokių skanėstų, saldainių, kurių negaudavau per Adventą. Pasninkas Advento metu – susilaikymas nuo kažko, ko labai norisi, kad tai padovanotum Jėzui, nes tai – jo šventė, arba atiduotum tai kažkam stokojančiam, kuris to skanėsto neišgali nusipirkti.

Jūs, kurie pagal suteiktus įgaliojimus ar savo noru bandote reguliuoti mūsų gyvenimus, pavogėte iš tikinčiųjų ir savęs susikaupimo laiką. Nebeturime kada sustoti, ramiai apmąstyti besibaigiančius metus, savo dvasią nuraminti. Ilgimės kitokio pasaulio, vertybių, vilties ir meilės. Bet Jėzus negali ateiti į svečius, jei lakstome, perkame, Jo nelaukiame, o Jo Gimtadienį švenčiame jam nedalyvaujant. Aš nenorėčiau, kad mano gimtadienį švęstų be manęs. Jėzus irgi nenori. Negi Jėzus nėra svarbesnis už mus visus?

Adventas – laikotarpis, kuris leidžia atsigręžti į kitą, dar kartą apsispręsti už save, patikėti šviesa, esančia mumyse. Jei mes liksime tik prie išorinių dalykų, jokiu būdu Išganytojas negalės ateiti į mūsų gyvenimą, nes Jėzus gimsta neatnešdamas prabangos, sėkmės, pripažinimo. Jis gimsta kaip mažas kūdikėlis, kuriam reikia mūsų palankumo. Mes turime atsibusti iš savo gyvenimo bėgimo, iš savo rutinos, iš galbūt įpročiu tapusių tam tikrų blogybių. Tik toks adventinis laukimas mus paruoš Kalėdų šventei, nes ji ateis ir praeis – vos kelios dienos... Bet jei jos bus paruoštos tikrai budint, kviečiant Viešpatį ateiti į tas mūsų gyvenimo sritis, kuriose tos malonės trūksta, tuomet iš tiesų džiugiai švęsime Kristaus Gimimą.

Biržiečiai mėgsta originalumą, jie nebijo išsiskirti iš minios. Svajoju, kad ateis diena, kai miesto eglę įžiebsime gruodžio 23 dieną, ir tada prasidės šventė, skirta Dievui ir žmogui, Meilei ir gerumui, troškimui gyventi ir tikėti. O kol kas labai noriu ir prašau, maldauju, kad išlaikytume Advento pradžios dvasią ir sustotume ties savimi, savo gyvenimu...

Kun. Ernestas Želvys,
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija