Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kalėdų šviesos spindėjimas

Kardinolo Jozefo Ratcingerio (popiežiaus emerito Benedikto XVI) meditacijos

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI prie Šv. Petro aikštėje įrengtos prakartėlės per 2012 metų Kalėdas

„Kalėdos – žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia pajusti Dievo žmogiškumą, – rašė prieš 40 metų savo apmąstymuose Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratcinger), popiežius emeritas Benediktas XVI. – Niekur kitur, kaip tik prie Prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ – „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes Jį sutinkame kaip Kūdikį. Tad Kalėdos, be kitą ko, yra ir šventė, kviečianti mus meditacijai, vidiniam įsigilinimui į Žodį“. Šie tuometinio Bavarijos katalikų ganytojo, žymiausio teologo, dabar Popiežiaus emerito kalėdiniai apmąstymai, Lietuvoje publikuoti knygoje „Kalėdų palaima“ (iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas), apžvelgtini pasitinkant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventę.

Kalėdos – dviguba šventė

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus genealogijos knyga (Mt 1, 1) susijusi su visų žmonių gimimu. Jis nebūtų įsikūnijęs, jei mes nebūtume iš nebūties gelmių pašaukti gyventi, Dievui nusprendus: „Pagal savo tapatumą sukursiu žmones, kurių esminis buvimo žemėje tikslas – dangus!“ Nors Dievas žinojo, kad Edeno sode pirmieji žmonės Jo absoliučią meilę paniekins savo apgailėtinu mėginimu tapti kaip Dievas (plg. Pr 3, 5), bet Jis iš anksto buvo pasirengęs siųsti į pasaulį savo Sūnų mūsų išgelbėti, kad Jėzus savo įsikūnijimu paliudytų, jog žmonių sukūrimas nebuvo klaida.

Kad būtų amžinai sugrąžinta ir užantspauduota Dievo Tėvo bei žmonių draugystės sąjunga, šlovingasis Dievo Sūnus aukščiausią dangaus šlovę iškeitė į bejėgišką kūdikio spurdėjimą, į begalinį nusižeminimą mirštant ant kryžiaus ir prisikėlimą iš numirusių, kuris Kalėdų šventei suteikia giliausią prasmę. Jei Jis nebūtų prisikėlęs, ar galėtume švęsti Kalėdas? Kadangi Prisikėlusysis, veikiant malonei, gyvena mūsų širdyse, mes Jo gimtadienį švenčiame ne pabrėždami, kiek daug amžių praėjo nuo Jo įsikūnijimo dienos, nes Jam viena diena kaip tūkstantis metų (žr. 2 Pt 3, 8), bet, prisiminę savo Krikštą bei tapimą Bažnyčios nariais, dėkojame Jėzui už tai, kad Jis mums suteikė nesugriaunamą viltį ir amžino lobio paveldėjimą, kuris skirtas danguje (plg. 1 Pt 1, 3–4).