2018 m. sausio 5 d.
Nr. 1 (2268)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Romos Kurijos reforma ir tarnystė

Popiežiaus Pranciškaus kalėdinis pokalbis su bendradarbiais

Mindaugas Buika

Šventojo Tėvo pranešimo atidžiai
klausosi Vatikano dikasterijų
vadovai ir darbuotojai

Tradiciniame kalėdiniame susitikime su Romos Kurijos dikasterijų vadovais ir bendradarbiais popiežius Pranciškus kaip ankstesniais metais negailėjo priekaištų ir kritikos tiems, kurie priešinasi Šventojo Sosto institucijų atnaujinimui. Gruodžio 21 dieną sakytoje išsamioje kalboje Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jo vykdomai pertvarkai esminės reikšmės turi Romos Kurijos santykiai su tautomis, valstybėmis ir vietinėmis Bažnyčiomis, ekumeninis bei tarpreliginis dialogas ir visur turi vyrauti tarnavimo dvasia. „Kalėdos teatveria mums akis, tepadeda nusikratyti to, kas nereikalinga ir klaidinga, piktybiška ir nenuoširdu, tepadeda matyti tai, kas esminga, teisinga, gera ir autentiška“, – sakė Popiežius. Analitiniame pranešime jis citavo net 28 šaltinius, įskaitant II Vatikano Susirinkimo dokumentus, savo pirmtakų raštus bei Jėzaus Draugijos, kuriai priklauso, įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos dvasines nuorodas, jog reikia įveikti tai, kas trukdo sakralinei Bažnyčios misijai.

Diakonystės primato misija

Kalbos pradžioje paminėjęs šmaikštų žymaus XIX amžiaus Šventojo Sosto veikėjo, belgų kilmės arkivyskupo Frederiko Fransua Ksavero de Merodo (Frederic Francois Xavier de Merode) posakį, kad pravesti reformą Romoje yra tas pats kaip dantų šepetėliu nuvalyti Egipto sfinksą (beje, tarp klausytojų šypsenos tai nesukėlė), popiežius Pranciškus pripažino, kad šiam tikslui reikalinga kantrybė, reiklumas ir jautrumas. Pasak jo, Kurija yra senovinė, garbinga ir sudėtinga struktūra, kurioje darbuojasi skirtingų kultūrų, kalbų, etninių grupių ir nuostatų asmenys, kurie visi yra susieti su apaštalo šv. Petro įpėdinio tarnyste. Bažnyčioje, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, ši tarnystė nėra žmogaus inicijuotas projektas, bet išreiškia Viešpaties Jėzaus Kristaus valią siekiant visos Bažnyčios gerovės (ad bonum totius corporis) (dogminė konstitucija „Lumen gentium“, 18). Romos Kurijos veiklos mastas susijęs su Popiežiaus tarnystės visuotinumu (katalikiškumu), ir ta struktūra išduotų save (raison detre), jeigu liktų uždara, ir tai galiausiai ją sugriautų, griežtai perspėjo Šventasis Tėvas. Juk ir pati Bažnyčia, skelbianti Evangeliją, veikia išoriškai (ad extra), kiek yra susieta su apaštalo šv. Petro įpėdinio, Popiežiaus, visuotine tarnyste. Kalėdų metu įsikūnijęs Dievas, gimęs žmogumi, kad būtų vienas iš mūsų, įkūrė Bažnyčią, kad ji veiktų pasaulyje, o ne už pasaulio kaip išganymo ir tarnavimo įrankis.

Priminęs, kad šv. Grigalius Didysis Popiežiaus tarnystę įvardijo kaip buvimą Dievo tarnų tarnu (Servus servorum Dei), Šventasis Tėvas sakė, kad ją galima pavadinti ir diakonystės primatu. Jis rėmėsi ir popiežiaus Benedikto XVI paaiškinimu, jog toks sekimas Kristumi, kuris prisiėmė tarno pavidalą (Fil 2, 7), nėra tik maldinga formuluotė. „Tai – aiški ir teisinga gyvenimo būdo ir veiklos raiška: Šv. Grigalius Didysis giliai suvokė nuolankumą Dievo, kuris per Kristų tapo visų mūsų tarnu, kuris mazgojo ir tebemazgoja mūsų purvinas kojas“. Panaši diakoniško tarnavimo nuostata saisto ir visus Romos Kurijos bendradarbius, nepaisant to, kokias aukštas pareigas jie beužimtų. Beje, tai patvirtina ir Bažnyčios kanonų teisės kodeksas, skelbiantis, kad Romos Kurija funkcionuoja Popiežiaus vardu ir vadovaujasi jo prioritetu. Priminęs senąjį diakono, kaip vyskupo pagalbininko, apibrėžimą, „buvimą jo ausimis, akimis, burna, širdimi ir siela“, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog ši bendrystė, kaip sūniškumas ir klusnumas, sąlygoja darną ir taiką Bažnyčioje. Tokia pat bendrystė reikalinga santykiuose tarp Romos Kurijos dikasterijų darbuotojų ir jų vadovų bei tarp pastarųjų ir Popiežiaus, kad kartu su išoriniu pasauliu būtų geriau suvokiama reali padėtis priimant svarbius sprendimus.

Ambicijos, pareigingumas ir ištikimybė

Deja, nepaisant santarvės svarbos, atsiranda asmenų ar nedidelių jų grupių, kurios išreiškia savas, solidaus pagrindo neturinčias ir bendrus veiksmus trikdančias nuostatas. Nepaisant tariamai gerų ir patikimų intencijų, jos lyg vėžys prasismelkia į bažnytinę aplinką, į Šventojo Sosto institucijas, darydamos trikdantį poveikį ten dirbantiems žmonėms. „Kada taip atsitinka, mes prarandame Evangelijos skelbimo džiaugsmą, galimybę bendrauti su Kristumi ir būti kartu su juo, darnią mūsų pasišventimo dvasią“, – pripažino popiežius Pranciškus. Neminėdamas konkrečių pavardžių, jis nurodė kitą pavojų, kurį kelia išdavusieji jiems suteiktą pasitikėjimą bei tie, kurie iš motiniško Bažnyčios gerumo ieško sau naudos. Šventasis Tėvas sakė, kad turi galvoje tuos rūpestingai parinktus ir į Romos Kuriją paskirtus asmenis, kurie turėjo su didele ištikimybe uoliai ten darbuotis ir ją atnaujinti. Tačiau, nesuprasdami kilniosios savo atsakomybės esmės, jie leidosi būti korumpuoti, pasidavė ambicijoms ir tuščiam garbės siekimui. Kai dėl to būdavo tyliai nušalinami, jie, užuot pripažinę savo klaidas, neteisingai skelbdavo, kad, neva, tapo sistemos kankiniais arba kad senoji gvardija savomis intrigomis suklaidino Popiežių ar neinformavo. Šventasis Tėvas paminėjo ir trečią rūpestį keliančią Romos Kurijos bendradarbių grupę, kuriai dar leista likti savo pareigose, viliantis, kad sugrįš į teisingą tarnystės kelią ir Bažnyčios rodomą kantrybę suvoks kaip paskatą atsiversti, o ne toliau bandyti gauti tik sau naudos.

Išsakęs kritines pastabas popiežius Pranciškus pabrėžė, kad neabejotina, jog didžioji dauguma Romos Kurijos bendradarbių rodo pavyzdinį pareigingumą, ištikimybę, kompetenciją, pasiaukojimą ir šventumą. Aptardamas dikasterijų veiklą institucinio jautrumo požiūriu, jis panaudojo vaizdingą palyginimą su siųstuvų ir imtuvų antenomis. Dikasterijos, kaip „siųstuvų“ antenos, geba neatidėliotinai ir ištikimai perduoti į vietines Bažnyčias ir pasaulį Šventojo Tėvo ir Kurijos vyresniųjų sprendimus bei pageidavimus. Popiežius pabrėžė, kad tiems, kurie darbuojasi Šventojo Sosto institucijose, „ištikimybė turi svarbiausią reikšmę, kadangi visa jų turima energija, laikas ir veikla yra skiriami šv. Petro įpėdinio tarnystei“. Šis darbas reikalauja daug jėgų ir atsakomybės, bet kartu yra ir atsiperkanti dovana palaikyti su Popiežiumi glaudų ryšį, paženklintą vidiniu pasitikėjimu ir besąlygine ištikimybe. Jautrios dikasterijų „imtuvų“ antenos pajunta situaciją pasaulyje ir vietinėse Bažnyčiose, jų keliamus klausimus, prašymus, džiaugsmą ir nerimą, ir visa tai sparčiai bei objektyviai perduoda Romos vyskupui, kuris veiksmingai gali įgyvendinti savo misiją, kuri, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, visiems Kristaus išpažinėjams yra „amžinas ir regimas tikėjimo ir vienybės šaltinis ir pagrindas“ („Lumen gentium“, 18). Veikdamos kaip „imtuvų“ antenos Romos Kurijos dikasterijos geba pajusti ir perduoti Šventajam Tėvui, ką Šventoji Dvasia kalba vietinėms Bažnyčioms, bei atpažinti laikų ženklus. Taigi jų veikla meilės tiesai tarnystėje ir klusnumas Romos vyskupui jo unikalioje misijoje turi fundamentalią reikšmę visuotinei Bažnyčiai ir visam pasauliui.

Taikos diplomatija ir pastoracija

Apžvelgdamas Romos Kurijos (Šventojo Sosto) santykių su išore (ad extra) principus, popiežius Pranciškus pirmiausia kalbėjo apie ryšius su tautomis ir valstybėmis. Tai – nieko nuostabaus, kadangi dabartinis Šventasis Tėvas socialinėje srityje rodo didesnį aktyvumą nei jo pirmtakai, nuolat keldamas skurdo, korupcijos, prekybos žmonėmis, klimato kaitos, pabėgėlių, karinių konfliktų ir taikos siekio klausimus. Jis pabrėžė, kad, stengiantis statyti tiltus, kartais tarp labai susipriešinusių šalių (pavyzdžiui, tarp JAV ir Kubos) ir vedant taikos atkūrimo derybas, svarbus vaidmuo skiriamas Vatikano diplomatijai. Ji tarnauja tikram žmogiškumui, stengdamasi išklausyti ir suprasti visus, padėdama spręsti kiekvieną sudėtingą tarptautinę problemą, įskaitant branduolinį nusiginklavimą, stiprinant pasitikėjimą tarp visų tautų ir geros valios žmonių. Pasak popiežiaus Pranciškaus, vienintelis Vatikano diplomatijai skirtas dvasinis reikalavimas – būti laisvai nuo supasaulėjimo ir materialinių interesų keliamų pavojų. Tada ji galės efektyviai siekti mūsų planetą, „bendruosius namus“, apsaugoti nuo visų savanaudiškumo formų, noro pirmauti, primesti stipresniojo valią kitiems ir skelbti, jog kiekvienas karas veda tik į naikinimą ir žūtį, kad tik taikos sąlygomis galima kurti tvirtą ir saugią ateitį būsimosioms kartoms. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad šiems tikslams yra skirti beveik visi jo susitikimai su valstybių vadovais, įvairiomis delegacijomis bei apaštalinės kelionės, kuriose irgi susitinkama su politiniais lyderiais. Stengdamasis sustiprinti diplomatinę Šventojo Sosto veiklą popiežius Pranciškus visiškai neseniai Vatikano valstybės sekretoriate įkūrė trečiąjį Personalo skyrių šalia jau veikiančių kitų dviejų – Bendrųjų reikalų ir Santykių su valstybėmis – skyrių. Įvairiataučiam Šventojo Sosto diplomatiniam personalui tikrai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi jo užduotis ne tik politinė, bet, pirmiausia, dvasinė, palaikant ryšius su vietinėmis Bažnyčiomis.

Dvasinė sritis irgi yra aktuali, kadangi, Šventajam Tėvui pradėjus įgyvendinti vadinamąjį nacionalinių vyskupų konferencijų decentralizacijos principą, stiprinant jų savarankiškumą, tvarkant įvairius bažnytinius reikalus, svarbu per apaštalinius nuncijus palaikyti bendrystės ir pasitikėjimo atmosferą. Kalbėdamas apie Romos Kurijos vaidmenį santykiuose su vietinėmis Bažnyčiomis, popiežius Pranciškus rėmėsi II Vatikano Susirinkimo dekretu „Christus Dominus“ apie ganytojiškas vyskupų pareigas. Jame paaiškinama, jog Romos Kurijos institucijos „Popiežiaus vardu ir autoritetu atlieka savo pareigas Bažnyčių gerovei pasitarnaudamos ir jų ganytojams“. Šventasis Tėvas priminė, kad šiuo tikslu jis pertvarkė susitikimų su periodiškai ad limina vizitams atvykstančiais vyskupais eigą, kada vietoje formalių apsikeitimų oficialiomis kalbomis vyksta atviri ir nuoširdūs pokalbiai. Panašiai bendraujama ir vyskupų aplankomose Šventojo Sosto institucijose. „Vyskupai man sakė, kad visose aplankytose dikasterijose buvo maloniai priimti ir išklausyti, ir tai mane daro labai laimingą“, – tvirtino Popiežius. Jis pabrėžė, jog dabar Romos Kurijos santykiuose su vietinėmis Bažnyčiomis ypatingas dėmesys skiriamas pasirengimui spalio mėnesį vyksiančiai Vyskupų Sinodo asamblėjai, kurios tema – „Jauni žmonės, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“. Bažnyčia turi iš naujo patikrinti save, ar ji gali prasmingai vesti jaunus žmones į gyvenimo ir meilės pilnavertiškumo pažinimą ir priėmimą. Ji pati turi prašyti jaunų žmonių padėti rasti efektyvius būdus Gerajai naujienai skelbti šiuolaikiniam pasauliui. Svarbu išklausyti jaunimą, sužinoti jo rūpesčius ir džiaugsmus ir išgirsti, ką per jaunus žmones Viešpats kalba dabarčiai, kokios yra Šventosios Dvasios nuorodos kelyje, kuriuo Bažnyčia turi žengti į ateitį.

Rytų Bažnyčios ir ekumenizmas

Kalbėdamas apie Kurijos institucijų ryšius su vienybėje su Roma esančiomis Rytų Bažnyčiomis, kurių yra net 21, Šventasis Tėvas sakė, kad joms bendraujant turi vyrauti pagarba skirtingoms tradicijoms. Iš tikrųjų Romos Bažnyčia nebūtų tikrai katalikiška (visuotinė) be neįkainojamų dvasinių Rytų bažnyčių turtų“, – pripažino popiežius Pranciškus. Jis nurodė herojišką daugelio toms Bažnyčioms priklausančių brolių ir seserų tikėjimo liudijimą Artimuosiuose Rytuose. Irako chaldėjai, Libano maronitai, Egipto koptai, įvairių Sirijos tradicijų krikščionys savosios kankinystės auka, priimta dėl to, kad neatsižada Kristaus islamistinio teroro akivaizdoje, nuskaistina visą Bažnyčią ir pelno viso pasaulio tikėjimo brolių solidarumą. Kadangi Rytų Bažnyčios turi autonomiją naujų vyskupų skyrimui savo bažnytiniuose sinoduose, tai iškyla ypatinga atsakomybė stiprinant Katalikų Bažnyčios vienybę. Šventasis Tėvas nurodė: „Kiekvieno vyskupo išrinkimas Rytų Bažnyčių Sinoduose turi atspindėti ir stiprinti vienybę tarp apaštalo šv. Petro įpėdinio ir visos vyskupų kolegijos“.

Aiškindamas Romos Kurijos vaidmenį plėtojant ekumeninį dialogą, kuriam Katalikų Bažnyčią įpareigojo II Vatikano Susirinkimas (1962–1965), popiežius Pranciškus pripažino, jog krikščionių vienybės siekis yra evangelinis tikėjimo reikalavimas, siekiantis mūsų, kaip Kristaus išpažinėjų, supratimo. Tame kelyje vadovaujant Romos vyskupui su kitų tradicijų broliais ir seserimis kartu meldžiamasi, bendradarbiaujama skelbiant Evangeliją, vieningai veikiama teikiant paramą silpniausiems. „Visi teologiniai ir ekleziologiniai skirtumai, kurie vis dar supriešina krikščionis, gali būti įveikti tik einant šiuo keliu, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Mes šiandien nežinome, kada ir kaip tai įvyks, bet tai tikrai įvyks, nes Šventoji Dvasia to nori dėl Bažnyčios gerovės“.

Todėl Kurija toliau turi atkakliai darbuotis stiprindama bendrystę su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, kad būtų įveiktas bet koks nesupratimas ar priešiškumas, kad būtų atsisakyta išankstinio nepalankaus nusistatymo ir kitų baimės, kuri užkerta kelią turtingumo įvairovės stiprinimui, Kristaus ir bažnyčios slėpinio, kuris yra žymiai didesnis nei žmogiška kalba galima išreikšti, priėmimui. „Pastarojo meto susitikimai su patriarchais ir kitais Bažnyčių vadovais bei bendruomenėmis mane visuomet pripildo džiaugsmo ir padėkos“, – pripažino popiežius Pranciškus.

Tarpreliginio dialogo raiška

Paminėjęs II Vatikano Susirinkimo mokymu grindžiamą Romos Kurijos dialogą su kitomis religijomis, Šventasis Tėvas pabrėžė: „Vienintelė alternatyva civilizuotam susitikimui ir bendravimui yra necivilizuotas konfliktas“. Jo įsitikinimu, tarpreliginis dialogas pirmiausia turi remtis trimis fundamentaliomis nuostatomis: pagarba savo ir kitų tapatumui, drąsa tuos skirtumus priimti ir intencijų nuoširdumu. Ryžtas draugiškai priimti skirtumus reikalauja, kad į religiškai ir kultūriškai kitokius būtų žiūrima ne kaip į priešus, bet kaip į bendrakeleivius, būnant tvirtai įsitikinus, jog kas gerai kiekvienam, gerai ir visiems. Tikras dialogas negali būti grindžiamas dviprasmybėmis, kultūriniai ir religiniai skirtumai neturi sukelti priešiškumo, kadangi tai – bendražmogiška užduotis, o ne strategija siauriems tikslams. Tai – tiesos kelias, kuriuo žengiant reikia atkaklumo ir kantrybės, kad tarpusavio nesutarimai būtų pakeisti nuoširdžiu bendradarbiavimu. „Mano susitikimai su kitų religijų lyderiais įvairiose apaštalinėse kelionėse ir čia, Vatikane, yra konkretus tų pastangų įrodymas“, – sakė popiežius Pranciškus, kuris jau yra aplankęs įvairių tikybų šventoves.

Baigdamas susitikimą su Romos Kurijos bendradarbiais, Šventasis Tėvas priminė, jog Kalėdos pirmiausia yra savo tikėjimo patikrinimo šventė. Jeigu tikėjimas nekelia susirūpinimo, tada jis išgyvena krizę. Tikėjimas, kuris neskatina augimo, yra silpnas, jį reikia stiprinti. Jeigu tikėjimas nekelia klausimų, tai ginčytinas jo tikrumas. Jeigu tikėjimas nesukrečia, reikia supurtyti jį patį. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad tikėjimas negali būti tik drungni intelektualiniai svarstymai, bet turi paliesti mūsų širdis, sielas, dvasines nuostatas ir būtį. Jeigu leidžiame Dievui gimti ir atgimti mūsų širdžių prakartėlėse, tada Betliejaus žvaigždė nuves mus kaip tris evangelinius išminčius į vietą, kurioje paguldytas užgimęs Dievo Sūnus: ne tarp karalių ir turtingųjų, bet tarp vargšų ir nuolankiųjų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija