Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Šviesa, sklindanti iš vienuolijų

Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas

Sesuo Marija Rusteikaitė. Portretas, tapytas dail. Stanislovo Petrausko

Vienoje iš konferencijų kardinolo Vincento Sladkevičiaus rūmuose kažkada buvo kalbama apie mums, pasauliečiams sovietukams, tuometinę terra incognita  – bažnytinę kultūrą, meną ir vertybes, kurių netyrinėjant nuskurdinama mūsų tautinė kultūra. Tada buvo kalbama apie tai, kad tuo mokslui užsiimti dar per anksti, nes nei disertacijos apsiginsi, nei monografijos išleisi. Bet dabar jau juk niekas netrukdo. Tačiau tokių tyrinėjimų mes, pasauliečiai, nematome. Kol kas su bažnytinio meno vertybėmis galima susipažinti tik bažnyčiose ir Sakralinio meno muziejuje. Gerai, kad jis pagaliau atsirado. Bet norėtųsi ir daugiau: pamatyti daugiau knygų, monografijų, juk vienas žymiausių mūsų lietuviškos elitinės kultūros atstovų – Oskaras Milašius – paliko mums testamentinį priesaką turtinti lietuvių tautinę kultūrą, atliekant katalikiškosios ir pasaulietinės kultūros reiškinių palyginamuosius tyrimus, siekiant tas kultūras sujungti, nes jos dabar tarsi ir atskiros.

Su malonumu perskaičiau straipsnį apie vienuolę mokytoją Albiną Navickaitę (Romas Bacevičius. Vienuolė ir mokytoja įamžinta knyga // XXI amžius. – 2017 m. lapkričio 24, p. 12, 13). Straipsnis nudžiugino tuo, kad jame kalbama apie vienuolę mokytoją, jos įtaką buvusiems mokiniams, ypatingą pamokų vedimo metodiką, kai net didžiausi neklaužados pritildavo, įdėmiai klausydavosi mokytojos ir visą gyvenimą jautė jai dėkingumą, prisimindavo. Apie tokį patį gyvenimo įspūdį pasakojo ir istorijos mokytoja Irena Eigelienė, prisimenanti vieną iš savo geriausių mokytojų vienuolę Danutę Mušinskaitę Kupiškio vidurinėje mokykloje. Kilo mintis, kad straipsnio autoriaus analizuojama knyga galėtų tapti naujos pedagogikos krypties atskaitos tašku, tiriant mokytojų vienuolių pedagoginės sėkmės paslaptį. Taigi O. Milašiaus mintis aktuali ir mokslui. Beje, ji nėra nauja. Genialusis fizikas A. Einšteinas yra pasakęs: „Mokslas be religijos yra raišas; religija be mokslo – akla“.

Teko bendrauti su prof. Angele Vyšniauskaite, lietuvybės puoselėtoja ir lietuviškos materialinės kultūros tyrinėtoja, kelių monografijų autore. Tik vėliau, jau po jos mirties, sužinojau, kad ji buvo vienuolė. Ir... tapo  savotiška mano mokytoja. Kartą ji paėmė mane už rankos, atvedė į Tėviškės (dabar Tėvynės) pažinimo draugijos konferenciją, pasakė, kad čia mano vieta. Daug metų bendradarbiavau su ta draugija. Iš to bendravimo gimė mano monografijos „Prie tautotyros versmių“ (V., 2007) ir „Tautotyros etiudai“ (V., 2011). Tautotyros tematika iki šiol laiko mane savo glėbyje tvirtai suspaudusi, tik dabar kitaip.

Prieš metus paskambino vienuolė Eugenija Olikauskaitė iš Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos ir paklausė, kada pasirodys mano knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“? Informacija apie jos pasirodymą buvo paskelbta internete. Pasirodžius knygai, sesėms vienuolėms pranešiau ir pati keletą knygų nuvežiau į Panevėžį. Užsimezgė draugystė, kuri tęsiasi iki šiol. Supratau, kad tame vienuolyne – seserys šviesuolės, kurioms viskas rūpi: ir naujos knygos, ir nauji kultūros reiškiniai, ir lietuvybės situacija Lietuvoje. Jos lanko muziejus, dalyvauja knygų sutiktuvėse, lankosi konferencijose kultūros klausimais, dalyvauja visuomeninėje veikloje, ne tik bažnytinėje, bet ir pilietinėje. Visas naujas mano knygas jos įsigyja pirmiausia, jas svarsto, analizuoja, diskutuoja. Pernai Eugenija atvežė vienuolyno archyvą ir paprašė, kad aš, kaip mokslotyrininkė, peržvelgčiau jį, nes seserys vienuolės nori žinoti savo vienuolyno istoriją. Pasakiau, kad rašyti vienuolyno istorijos aš negaliu, nes nesu tos srities specialistė: istoriją turi rašyti istorikas, kiekvieną faktą patikrinęs tos srities metodais. Tačiau dokumentų srauto analizė – mano mokslo tyrimo metodas. Man pačiai buvo įdomu, ar galima jį taikyti ne tik mokslo, bet ir kitiems reiškiniams tirti. Pasirodo, galima. Taigi pristatau savo tyrimo rezultatus, manydama, kad jų sklaida yra svarbi. Tikiuosi, kad gal atsiras istorikas, kuris tuos rezultatus patikrins ir parašys išsamią Dievo Apvaizdos seserų Kongregacijos istoriją.

Prof. habil. dr. Ona Voverienė

Svarbiausios Dievo Apvaizdos organizacijos istorijos datos

1928–1929 metai. Pasaulinė ekonomikos krizė neaplenkė ir Lietuvos. Atsirado daug vargšų, kuriems grėsė bado mirtis, ypač daug senelių ir beglobių vaikų. Tuo susirūpino pirmiausia Lietuvos vyskupai. 1928 metais buvo įkurta Šv. Vincento ir Paulo paramos ir labdaros draugija, kurios nariais tapo ne tik kunigai, bet ir ta veikla suinteresuoti žmonės. Organizacijos spiritus movens tapo vienuolis marijonas kun. J. Tilvytis. 1928 m. gruodžio 20 d. į Šv. Vincento ir Paulo paramos ir labdaros draugiją įstojo Marija Rusteikaitė.

1928 metais kun. J. Tilvyčio iniciatyva Panevėžyje, Molainių gatvėje, buvo įkurta pirmoji Šv. Vincento ir Paulo draugijos prieglauda vienišoms senelėms. Joje buvo apgyvendinta 14 senučių. Tačiau prieglaudai išlaikyti pinigų nebuvo skiriama. Kun. J. Tilvytis prieglaudą pavedė Dievo Apvaizdai. Tai reiškė, kad Šv.Vincento ir Paulo draugija jai suteikia būstą ir kurą, o geraširdžiai parapijos žmonės senelėms kiekvieną dieną duoda pietus, stipresniosios pietus atneša silpnesniosioms. Senutės pačios save aptarnauja. Apmokamų vietų prieglaudoje nėra. Šita iniciatyva pasiteisino.

1929 m. balandžio 16 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijos pranešimu, senelių prieglauda Panevėžio mieste Molainių gatvėje su 22 vietomis senelėms buvo pavadinta Dievo Apvaizdos vardu. Dokumentas buvo pasirašytas kun. J. Tilvyčio, kan. R. Blažio ir Juozako.

1929 m. balandžio 30 d. pranešama, kad iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos narių pasitraukė kun. Z. Karečka ir Valdybos narys Juozakas, o į jų vietą iš kandidatų į valdybą ateina ponia Juozakienė (ji tampa Draugijos vicepirmininke) ir panelė Marija Rusteikaitė – iždininkė. Pranešime pastebima, kad renkant aukas būtų įvesta griežta jų apskaita. Pranešimą šalia kunigų J. Tilvyčio ir R. Blažio bei Juozako pasirašo Marija Rusteikaitė (iždininkė).

1929 m. gegužės 14 d. pranešama, kad minint bolševikų išvijimo sukaktuves Panevėžyje, Ramygalos, Ukmergės ir Agronomijos gatvėse, įsteigiamos naujos Dievo Apvaizdos senelių prieglaudos. Pasirašo kunigai J. Tilvytis ir R. Blažys bei Marija Rusteikaitė.

1930 m. vasario 2 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas patvirtino Dievo Apvaizdos organizacijos Įstatus, kuriuos parengė ir vyskupui pristatė Marija Rusteikaitė. Įstatuose šalia Dievo Apvaizdos narių teisių ir pareigų aptartas ir juridinis tos organizacijos statusas, teigiant, kad organizacija nėra vienuolija, bet „seserys gyvena askezės gyvenimą“, įteisinamas organizacijos vadovybės klausimas: Dievo Apvaizdos organizacijai vadovauja viena iš seserų, išrinktų iš jų neribotam laikui ir patvirtinta vyskupo, vyresnioji (turimos galvoje Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos narės) ir Dvasios Tėvas.

1930 m. vasario 13 d. pranešama (draugijos protokolas Nr. 1), kad atsirandant pasisiūlančių darbininkių į prieglaudas dirbti be atlyginimo, jas siūloma priimti „sulig reikalu“. Protokolas pasirašytas kun. J. Tilvyčio, R. Blažio ir M. Rusteikaitės. Iš vėlesnių dokumentų paaiškėjo, kad tai buvo jos iniciatyva.

1930 m. kovo 11 d. Dievo Apvaizdos prieglaudoms pavedama naudotis 3 ha žemės sklypu ir ganykla, pranešama, kad miesto valdyba pradeda skirti pašalpas, siūloma jas padalinti visoms Dievo Apvaizdos prieglaudoms pagal jose gyvenančių senelių skaičių. Pasirašė kun. J. Tilvytis, K. Jurkus, J. Masiulis, M. Rusteikaitė, A. Juška ir J. Barisas.

1930 m. gegužės 6 d. (protokolas Nr. 8) Dievo Apvaizdos prieglaudoms pradedamos skirti pašalpos – 1/3 aukų, surinktų pagal aukų lapus. Pasirašė kun. J. Tilvytis, kun. K. Jurkus, M. Rusteikaitė, J. Masiulis, J. Barisas, kun. A. Juška.

1930 m. spalio 14 d. (protokolas Nr. 24) Marija Rusteikaitė pasiūlė įkurti Gailestingųjų seserų asociaciją. Jau Šv. Vincento ir Paulo draugijos Valdyba pavedė tą asociaciją organizuoti. Pasirašė valdybos nariai kun. J. Tilvytis, kun. Juškus, J. Masiulis ir Marija Rusteikaitė.

1930 m. spalio 26 d. M. Rusteikatė dalyvavo Tarptautiniame „Carito“ kongrese Bazelyje (Šveicarijoje).

1930 m. lapkričio 14 d. M. Rusteikaitė įteikė naujajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui prašymą patvirtinti pataisytus Dievo Apvaizdos seserų organizacijos įstatus.

1930 m. lapkričio 18 d. (protokolas Nr. 29) Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdyba pavedė Marijai Rusteikaitei suformuoti aptarnaujantį Dievo Apvaizdos prieglaudų personalą ir perimti jų priežiūrą ir vadovavimą. Pasirašė Valdybos nariai: kun. J. Tilvytis, kun. K. Jurkus, M. Rusteikaitė, kun. A. Juška ir J. Barisas.

1930 m. lapkričio 19 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas patvirtino Dievo Apvaizdos seserų Statutą.

1931 m. balandžio 14 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos nutarimu Marija Rusteikaitė buvo pasiųsta į Kauną lėšų išrūpinimo Dievo Apvaizdos prieglaudoms. Siuntimą pasirašė kun. J. Tilvytis, kun. K. Jurkus, kun. A. Juška, M. Rusteikaitė, Pleskis ir J. Barisas.

1931 m. balandžio 16 d. Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas Dievo Apvaizdos seserų Organizacijos Dvasios tėvu paskyrė prelatą Strakšį.

1931 m. birželio 16 d. Marija Rusteikaitė kreipėsi į Panevėžio vyskupą K. Paltaroką, prašydama leisti priimti į Dievo Apvaizdos seserų organizaciją 20 aspirančių, kurios laisvanoriškai ir neapmokamai dirbdamos atliko dvejų metų stažuotę. Šiame prašyme M. Rusteikaitė rašė: „Taip pat nuolankiai prašau Jūsų Ekscelenciją palaiminti mane tam sunkiam ir atsakingam darbui, kaipo Vyresniąją, nežiūrint į mano netinkamumą, kol atsiras geresnė“. Pasirašė: „Nuolanki tarnaitė Kristuje Marija Rusteikaitė“. Prie prašymo buvo pateiktas ir 20 aspirančių sąrašas.

1932 m. balandžio 8 d. vyskupas K. Paltarokas Dievo Apvaizdos seserų organizacijos Dvasios vadu paskyrė kanauninką J. Šidlauską.

1932 m. birželio 24 d. vyskupas K. Paltarokas Marijai Rusteikaitei laikinai pavedė vadovauti Dievo Apvaizdos seserų organizacijai ir paskyrė eiti Vyresniosios pareigas.

1932 m. liepos 24 d. Marija Rusteikaitė oficialiai įteisinama Dievo Apvaizdos seserų organizacijos Vyresniąja. Nuo tada ir prasideda kandidačių į priėmimas.

1932 m. lapkričio 26 d. į Dievo Apvaizdos seserų organizaciją kandidate įstojo mokytoja Olimpija Rajunčaitė.

1934 m. lapkričio 14 d. vyskupas K. Paltarokas savo laiške Marijai Rusteikaitei priminė, kad jis 1930 m. lapkričio 19 d. patvirtino Dievo Apvaizdos seserų organizacijos Statutą ir vėliau pavedė šios organizacijos Vyresniosios pareigas laikinai eiti M. Rusteikaitei. Tačiau „lig šiol Ordinariatas neturi jokios apyskaitos už visus keturis metus, nors piniginė apyskaita duotina kasmet“.

Vyskupas pareikalavo vyresniosios, kad apyskaitos Jam būtų teikiamos kasmet, nurodant: 1) kiek kandidačių; 2) kurio amžiaus įstojo; 3) kiek išstojo; 4) kiek dalies buvo įnešusios; 5) kiek atsiėmė atgal; 6) kiek organizacija lig šiol pateisina savo būklę; 7) kokios numatomos ateities perspektyvos.

1934 m. lapkričio 19 d. M. Rusteikaitė savo ilgame, ranka rašytame atsakyme į vysk. K. Paltaroko laišką aprašė visą Dievo Apvaizdos seserų organizacijos istoriją nuo 1928 metų, kai Lietuvos Respublika, ištikta ekonominės krizės ir nederliaus, jau nebepajėgė priglausti ir gelbėti nuo bado sparčiai daugėjančių vargšų, ypač senelių ir beglobių vaikų. Priminė, kad a.a. kun. J. Tilvytis tada įkūrė pirmąją prieglaudą liūdniausios dalios senutėms, aprūpinęs jas būstu ir kuru ir pavedęs jas Dievo Apvaizdai ir parapijiečių gailestingumui pamaitinti. Idėja pasiteisino ir 1928 m. pabaigoje jau įkurtose keturiose tokiose prieglaudose Panevėžyje gyveno apie 100 vaikų ir senelių. Visose Dievo Apvaizdos prieglaudose nuo 1929 metų pradžios buvo įvestas neapmokamo savanoriško darbo principas. 1930 metų pradžioje buvo paskelbtas kvietimas stoti kandidatėmis į Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizacijos gretas. Kandidatės dvejus metus turėjo neapmokamai atidirbti prieglaudose. Tai atpalaidavo Lietuvos Vyriausybę nuo algų dirbančioms prieglaudose mokėjimo. Pasiryžusios stoti į Dievo Apvaizdos seserų organizacijos nares aukojo tai organizacijai savo namus ir žemę, kad senatvėje ar ligos atveju galėtų gauti paramą ir pilną išlaikymą. Nuo 1932 iki 1934 metų kandidatėmis į Dievo Apvaizdos seserų organizacijos nares tapo 26 moterys, kurių bendras įnašas turtu ir pinigais sudarė 7 536 Lt. Tie įnašai ne tik pagerino Dievo Apvaizdos prieglaudų gyventojų buitį, bet ir parėmė galimybes kurti naujas Dievo Apvaizdos prieglaudas. Laiško prieduose pateikiami kandidačių sąrašai ir jų finansinis indėlis, išstojusiųjų sąrašai ir joms grąžintos lėšos. Kandidačių sąraše buvo Olimpija Rajunčaitė, įstojusi 1932 m. lapkričio 26 d., būdama 46 metų. Jai buvo lemta atlikti svarbų vaidmenį tolimesnėje Dievo Apvaizdos seserų organizacijos veikloje.

1934 metų pabaigoje Dievo Apvaizdos seserų organizacija buvo įkūrusi vaikų prieglaudą, dviejų komplektavimų pradžios mokyklą; senelių prieglaudas keliose Panevėžio vietose, ligoninę, du vaikų darželius, moksleivių bendrabutį, knygų rišyklą, siuvyklą, batų dirbtuvę (jose vaikų prieglaudos globotiniai buvo mokomi amato), skalbyklą, kepyklą, apie 50 ha nuomojamos žemės. Jos finansai metų pabaigoje sudarė 75 556 Lt.

1935 m. sausio 19 d. laiške M. Rusteikaitei vyskupas K. Paltarokas prašo jos peržiūrėti Dievo Apvaizdos seserų organizacijos Statutą ir jį papildyti bei pataisyti, atsižvelgiant į pasikeitusias gyvenimo sąlygas. Statutą pakoregavus atsiųsti jo projektą Vyskupui.

1936 m. balandžio 18 d. į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministrą kreipėsi trylika Dievo Apvaizdos seserų organizacijos narių kartu su M. Rusteikaite, prašydamos patvirtinti naują organizacijos Statutą. Visų parašai patvirtinti tuometinio Panevėžio miesto notaro (matyt, tokia buvo nustatyta tvarka). Tą pačią dieną Vidaus reikalų ministras Statutą patvirtino ir Dievo Apvaizdos seserų organizaciją įrašė 33-iuoju numeriu į Vidaus reikalų ministerijos draugijų registrą.

(Bus daugiau)

© 2018 „XXI amžius“