2018 m. sausio 12 d.
Nr. 2 (2269)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų – tūkstančiai žygių...


XXI Amžius


Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1)

Ta viltis vedė lietuvių tautą į Europos istorijoje analogų neturinčią kovą prieš sovietinę blogio imperiją. Toji viltis ištisą dešimtmetį palaikė Laisvės kovotojų dvasią. Deja, neišsipildę lūkesčiai tūkstančius Lietuvos patriotų nubloškė į sovietinės Temidės ešafotus, Sibiro lagerių žmonių naikinimo pragarus. Tačiau nuaidėjus paskutiniams Antrojo pasaulinio karo šūviams, karas nesibaigė, jis tęsėsi sovietinių užkariautojų užgrobtuose kraštuose. Pasaulio galingieji, apsvaigę nuo pergalės džiaugsmo, užmiršo mažosioms tautoms duotus įsipareigojimus. Didžiajame politiniame žaidime nebeliko tiesos ir teisingumo, nes didžiosios moralinės vertybės karo batais jau buvo sutryptos į tautų ašaromis ir krauju permirkusią žemę. Nusileidus geležinei uždangai, bolševizmo kruvinoji šmėkla ilgus dešimtmečius klaidžiojo po Rytų Europą: į karo nualintą ir visada alkaną Rusiją dundėjo vagonai prisiplėšto turto, o į nepasotinamą Sibirą – naujosios Europos vergai, nepanorusieji nusilenkti raudoniesiems stabams. Jalta, Niurnbergas, Potsdamas vienus budelius pasmerkė, o kiti buvo išaukštinti ir toliau tęsė kruvinąją puotą…

Kai sovietai užėmė Jurbarką, P. Paulaitis slapstėsi savo tėviškėje Kalnėnų kaime. P. Paulaičio dukterėčia Dana Gliosienė tas dienas prisimena taip: „1944 metų spalio pradžioje, kai traukėsi vokiečiai, mes nuo fronto baisumų glaudėmės Paulaičių ūkyje Kalnėnų kaime. Matėme, kaip Petras su vyrais ginklų ir šaudmenų dėžes užkasė sode, jas slėpė ir kitur. Tarp tų vyrų pažinau Albiną Biliūną, buvusį Jurbarko gimnazijos moksleivį. Kai Petras išėjo partizanauti, žinau, kad tos dėžės buvo iškastos ir perkeltos kitur. Rusai ties Kalnėnų kaimu forsavo Nemuną, nes vokiečiai buvo Suvalkijos pusėje, ties Kiduliais. Jie puolė nuo Žemaitijos pusės. Už Paulaičių sodybos pastatytos „Katiušos“ visą naktį šaudė į vokiečių pusę. Naktį jie darėsi plaustus ir rengėsi šturmui. Tuo metu P. Paulaitis buvo savo sodyboje. Vyrai su arkliais pasislėpė Nemuno šlaituose. Šūvių kanonados sukėlė žmonėms nemažai baimės ir nerimo, tačiau aukų nebuvo, nes sviediniai per sodybas skriejo į kitą Nemuno pusę.“

Ginkluotas pasipriešinimas. Trijų Lelijų rinktinė

Prasidėjus Lietuvos vyrų mobilizacijai į Raudonąją armiją, P. Paulaitis pogrindiniame laikraštyje Lietuviški atgarsiai ragino jaunimą visais įmanomais būdais vengti mobilizacijos: įsidarbinti laivininkystėje, baigusiems gimnazijas – eiti mokytojauti, gauti darbą įstaigose, iš kurių neimdavo į kariuomenę. Jurbarko apylinkėse ir kaimyniniuose valsčiuose per J. Mickaitį ir kitus ryšininkus jis išplatino atsišaukimus, kuriuose ragino vengti bendrauti su rusais, visais įmanomais būdais sabotuoti jų nurodymus.

P. Gervylius prisimena: „Praėjus frontui, aš Petrą sutikau Jurbarke. Jis buvo su paltu, skrybėle. Aš nusistebėjau, kodėl jis nepasitraukė į Vakarus. Į tai jis man atsakė: „O kas jus gins nuo bolševikų? Reikės prižiūrėti, kad čia nors kokia tvarka būtų.“ Aš priminiau, kad jam gali tekti gailėtis pasilikus Lietuvoje, tačiau jis apie save negalvojo, jam rūpėjo Lietuvos likimas. Po savaitės sovietų kontržvalgybos „Smerš“ čekistai atvyko į Paulaičių ūkį ketindami suimti Petrą. Tuo metu jis dirbo klėtyje. Buvo jau tamsu. Kai čekistai atidarė klėties duris, Petras prožektoriumi jiems pašvietė į akis ir, kol jie nuo šviesos apspangę markstėsi, jis nėrė į nakties tamsą. Taip Petras antrą kartą paspruko iš čekistų nagų. Sakė: „Vos išsprūdau nuo rusų kontržvalgybos. Pabėgau iš pačių jų nagų. Dabar jie manęs lengvai nepaims. Dabar aš jiems parodysiu, jeigu jie nenori su manimi taikiai gyventi“. Nuo to laiko Petras pradėjo Jurbarko krašto vyrus burti į partizanų būrius. Pas mus buvo įrengta viena iš jo vadaviečių. Įsirengė kelis bunkerius: vienas nedidukas buvo name, kitas – daržinėje šiene, o spaustuvė – klėtyje. Kai jis spausdindavo, aš „dežuruodavau“ (budėdavau), kad kas neužkluptų. Iš pradžių jis daugiausia slapstėsi pas mus. Kartais su reikalais trumpam išeidavo ir vėl grįždavo. Dažnai susitikinėjo su savo adjutantu Albinu Biliūnu-Špoku. Jo šeima buvo pasitraukusi į Vakarus. Albinas turėjo meninių polinkių: gražiai piešė, drožinėjo, vėliau meistriškai padirbinėjo sovietinių įstaigų antspaudus. Jis buvo labai artimas Petro bičiulis ir pagalbininkas.“

Albinas Biliūnas gimė 1925 m. Jurbarke, gausioje keturių brolių ir dviejų seserų šeimoje. Biliūnai gyveno Tilžės gatvėje, prieš šimtmetį statytame senelių name. Tėvas dirbo Nemuno laivininkystėje garlaivio kapitonu, buvo Šaulių sąjungos narys. Mama – namų šeimininkė, aktyvi visuomenininkė, Jurbarko bažnyčios choro giesmininkė. Vaikai užaugo inteligentų patriotų šeimoje. Albinas buvo darbštus, geras mokinys, ramaus būdo vaikinas. Sėkmingai baigęs Jurbarko gimnaziją, 1942 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos inžinerijos skyrių. Aktyviai dalyvavo Laisvės kovų sąjūdyje, antinacinėje veikloje – platino nelegalią spaudą. 1944 metais mirus tėvui, grįžo į Jurbarką rūpintis šeimos buitimi. Palaikė ryšius su P. Paulaičiu, tapo jo vadovaujamos Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos nariu. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Albinui patarus, motina su keturiais jaunesniaisiais vaikais pasitraukė į Vakarus. 1944 m. rugpjūčio mėnesį palydėjęs šeimą iki Smalininkų ir pažadėjęs prie jų prisijungti vėliau, grįžo į Jurbarką tęsti patriotinės veiklos. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir terorui prieš okupuoto krašto gyventojus, Albinas su savo buvusiu mokytoju P. Paulaičiu tapo Jurbarko krašto ginkluoto pasipriešinimo organizatoriais. Dirbo Mikutaičių kaime Gervylių sodyboje P. Paulaičio-Aido įkurtame partizanų rinktinės štabe. Pradėjo leisti laisvės kovų spaudą, turėdamas neeilinių meninių sugebėjimų, meistriškai padirbinėjo dokumentus, sovietinės valdžios įstaigų antspaudus.

Įkūrus Jungtinę Kęstučio apygardą ir P. Paulaitį-Aidą išrinkus štabo nariu, Albinas kartu su savo vadu Aidu, Barkumi persikėlė į naują partizanų vadavietę. Partizanų štabams tokie gabūs Laisvės kovotojai, kaip Albinas-Džiugas, buvo labai reikalingi pogrindinės spaudos leidybai, dokumentų padirbinėjimui. Tokiu būdu nuo sovietinio teroro yra išgelbėjęs ne vieną lietuvį patriotą. Kartu su apygardos vadu Juozu Kasperavičiumi-Visvydu 1947 m. balandžio 11 d. žuvo didvyrio mirtimi Juknų sodyboje, štabo bunkeryje.

Kita P. Paulaičio vadavietė buvo Mantvilių girininkijoje pas girininką Vladą Gudavičių, aktyvų LLGS narį. 1944–1945 metais P. Paulaitis daug dėmesio skyrė organizaciniams klausimams – partizanų būrių formavimui. Tas darbas vyko palyginti sklandžiai, nes daug Jurbarko krašto jaunimo buvo LLGS nariai, vokiečių okupacijos metais P. Paulaičio vadovaujamoje pogrindinėje organizacijoje išėję ideologinį paruošimą, daugelis išmokę naudoti ginklą. Ginklais buvo apsirūpinta iš anksto. LLGS organizacija sudarė partizanų būrių branduolį.

Jaunimo nusiteikimas okupantų atžvilgiu buvo aiškus: vengti tarnauti svetimiesiems. Todėl 1944 m. liepos 27 d. sovietų pradėta Lietuvos vyrų mobilizacija vyko labai silpnai. Labiausiai „atsilikusi“ buvo Raseinių apskritis, kur į mobilizacijos punktus atėjo tik kas ketvirtas šaukiamasis. Kam nepavyko išvengti karinės tarnybos, stengėsi iš sovietinės armijos dezertyruoti. Dauguma Lietuvos vyrų vengė tapti rusų kariaunos „patrankų mėsa“, nes menkai apmokytus ir blogai ginkluotus „rekrūtus“ grūsdavo į pirmąsias fronto linijas, į tikrą pražūtį. Pasakoja P. Gervylius: „1940 m., kai pirmą kartą sovietai okupavo Lietuvą, aš mokiausi Jurbarko gimnazijoje, taip pat ir vokiečių okupacijos metais. 1944 m. užėjus sovietams dar buvome susirinkę į mokyklą, tačiau, kadangi daugumai grėsė prievartinis ėmimas į sovietų armiją, visi berniukai pasitraukė, todėl ta laida gimnaziją baigė be berniukų. Apie 20 jaunuolių nenorėjo tarnauti okupantams, todėl nutraukė mokslus. Iš jų penki žuvo partizanų kovose su priešu.“ Kai sovietinė kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, prasidėjo masinis dezertyravimas iš bolševikų išgirtos 16-osios lietuviškos divizijos. Baigiantis dviejų agresorių grumtynėms, niekas nenorėjo žūti už svetimos valstybės interesus, todėl dalis besislapstančiųjų nuo sovietinės kariuomenės pasirinko partizano kelią.

Politiniai motyvai ir vengimas tarnauti sovietinėje kariuomenėje ne vieną atvedė ir į P. Paulaičio formuojamus Jurbarko krašto partizanų būrius. Iki 1945 metų pavasario jis jau buvo subūręs keturis partizanų būrius. J. Mickaičio pateiktais duomenimis, iki 1946 metų pradžios P. Paulaičiui pavaldžių būrių išaugo iki 14. Įvairiuose šaltiniuose Jurbarko krašto partizanų būrių ir juose buvusių partizanų skaičius nurodomas labai skirtingas. Laisvės kovų dalyvių šaltinių duomenimis, jurbarkiškių rinktinė buvo suskirstyta į tris skyrius: jiems yra vadovavę Izidorius Frajeris, Pranas Bakus ir Pranas Kasperavičius. P. Paulaičio vadovaujama LLGS iki sovietų atėjimo buvo sukaupusi nemažai ginklų, todėl jurbarkiškiai partizanai Laisvės kovų pradžioje buvo gerai ginkluoti: pakankamai turėta rankinių kulkosvaidžių, vokiškų ir rusiškų automatų, pusiau automatinių šautuvų. Kiekvienam ginklui buvo nustatyta šaudmenų norma: karabinui – po 100 šovinių, kulkosvaidžiui – 300, automatui – 200–250, pusiau automatiniams šautuvams – po 150 šovinių. Žinoma, automatiniams ginklams tokio šovinių kiekio pakako tik trumpoms kautynėms, nes, pagal partizaninio karo taktiką, veltis į ilgas kautynes dažnai su žymiai gausesnėmis priešo pajėgomis partizanams buvo pavojinga. Nemažai karinio turto buvo išslapstyta pas gyventojus, pagaliau ir be LLGS paraginimo, praėjus frontui, kaimų vyrai buvo prisirinkę šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, įvairios amunicijos. Partizanai ginklų atsargas papildydavo ir iš šio šaltinio. Kaimų gyventojai partizanus aprūpindavo ne tik maistu, rūbais, bet dažnai ir kariavimo priemonėmis. Pasipriešinimo istorijos tyrinėtojams pateikti tikslius partizanų būrių sąrašus gana sudėtinga: ginkluotas pasipriešinimas vyko griežtomis konspiracijos sąlygomis, kai partizanai ir jų talkininkai, vengdami sovietinės valdžios represijų, turėjo slėpti tapatybę, būrių sudėtį, struktūrą, maršrutus ir dislokacijos vietas. Dėl nuolatinių kovotojų žūčių, perkėlinėjimo, naujokų įsiliejimo į kovotojų gretas būrių sudėtis nuolatos keitėsi. Kai kurių partizanų pavardes sunku identifikuoti, nes žinomi tik jų slapyvardžiai.

Paklusdamas P. Paulaičio-Aido suburtos Trijų Lelijų rinktinės vadovybei, kiekvienas būrys buvo atskiras kovinis vienetas, savarankiškai veikęs savo dislokacijos rajone. Pirmojoje partizanų grupėje, kuriai priklausė ir pats P. Paulaitis, buvo apie 30 kovotojų, Girdžių grupėje – apie 25 partizanus, trečiojoje Skirsnemunės grupėje – 14– 15 partizanų.

Remdamiesi Lietuvos ypatingajame archyve esančiomis operatyvinėmis ir baudžiamosiomis bylomis, galime pateikti tik apytikrius Jurbarko krašte veikusių partizanų būrių sąrašus. Jurbarko partizanų būrio, kuriam priklausė ir P. Paulaitis, buvusių partizanų Jono Gervyliaus 1946 m. spalio 26 d. apklausos protokolo ir Prano Bakaus 1947 m. vasario 12 d. apklausos protokolo duomenimis, 1945–1946 m. Jurbarko partizanų būrį sudarė šie partizanai:

1. Petras Paulaitis-Aidas, rinktinės vadas

2. Juozas Dailydaitis-Fricas

3. Rapolas Švedas-Kėkštas

4. Pranas Kasperavičius-Lušas

5. Albinas Biliūnas-Džiugas

6. Bronius Jocius-Erelis

7. Pranas Laurynaitis-Iksas

8. Antanas Gervylius-Balsas

9. Matas Banaitis-Neris

10. Antanas Rekešius-Tūzas

11. Petras Rekešius-Žiogas

12. Pranas Gedaitis-Naras, Beržas

13. Valius Gedaitis-Bajoras

14. Antanas Smetonius-Gidas

15. Baltrus Pikčiūnas-Maksas

16. Antanas Griškus

17. Kazys Šimkus-Liudas

18. Petras Jakštys-Zuikis

19. Marijona Žiliūtė-Eglutė

20. Lina Frejerienė-Gegutė

21. Rokas Marcinkus-Šeškas

22. Jonas Marcinkus-Vyturys

23. Jonas Miliūnas-Tigras

24. Vladas Gudavičius-Miškinis, Radvila

25. Pranas Bakus-Leopardas, Šaras

26. Antanas Meškauskas-Meška

27. Vytautas Skeršpylius-Saklis

28. Izidorius Frejeris-Valteris

29. Selė Marcinkevičiūtė-Rūta

30. Jonas Gervylius-Skriblius

Agentūrinėse bylose dar paminėtos galimai Jurbarko partizanų būriui priklausiusių asmenų pavardės: Juozas Paspirgėlis-Špičkus, Jurgis Stankus-Kaštonas, Jonas Tamošaitis-Vyšnia, Petras Mačiukėnas-Zuikis, Antanas Seneckis-Dikas, Izidorius Kukanauskas-Perkūnas (Prano Bakaus 1947 m. vasario 12 d. ir Jono Gervyliaus 1946 m. spalio 26 d. tardymo protokolas)10. Lietuvos ypatingajame archyve saugomų agentūrinių bylų tyrinėjimai rodo, kad dėl informacijos stokos jos dažnai sudarinėtos remiantis prielaidomis, įtarinėjimais, spėjimais. Kai absoliuti Lietuvos kaimo žmonių dauguma rėmė Laisvės kovotojus, priešo represinių tarnybų agentui, informatoriui arba skundikui pakakdavo pavadinti įtariamą kaimietį „banditu“ arba „buržuaziniu nacionalistu“ ir jis atsidurdavo agentūrinių bylų sąrašuose, dažniausiai tapdavo okupantų vykdomo teroro auka. Ieškant istorinės tiesos, vargu ar galima pasikliauti to meto Laisvės kovotojų ir rėmėjų baudžiamosiose bylose esančiais tardymo protokolais, nes kankinamas arba psichologiškai prievartaujamas žmogus, vengdamas pabloginti savo ir artimųjų likimą, stengdavosi nuslėpti tikrąją tiesą.

Nepaisant stiprėjančių okupantų represijų ir teroro, 1945–1947 m. partizanų apsirūpinimas maisto produktais didelių rūpesčių nekėlė. Gyventojai noriai rėmė Laisvės ginti miškan išėjusius savo kaimų vaikinus. Daugiausiai maisto produktų būdavo surenkama Bandzinų, Kažemėkų I, Montvilių II, Meškininkų, Mikutaičių, Rukšnių, Vertimų, Žindaičių ir kituose kaimuose. Partizanai šiuose kaimuose būdavo dažni svečiai. Maisto produktų į jų stovyklas parnešdavo P. Paulaitis-Aidas, jo pirmasis pavaduotojas V. Gudavičius-Radvila, I. Frejeris-Valteris, A. Biliūnas-Džiugas, R. Švedas-Kėkštas, P. Laurynaitis-Iksas. Kai partizanai stovyklas įsirengdavo miškuose netoli kaimų, šilto viralo į stovyklas atgabendavo ryšininkai ir kiti patikimi asmenys.

Duomenų apie P. Paulaičiui-Aidui pavaldžią Girdžių partizanų grupę galima aptikti LYA agentūrinės bylos „Boroda“ pažymose bei suimtų būrio ryšininkų parodymuose11. Minėtų šaltinių duomenimis, Girdžių partizanų būrį sudarė:

1. Justinas Penkaitis-Paleckis, būrio vadas

2. Pranas Nevertaitis-Vytautas

3. Petras Parnarauskas-Lapukas, kilęs iš Nemakščių

4. Albinas Žukauskas-Golubauskas

5. Antanas Blažys-Mataušas

6. Polius Tverkus-Jagminas

7. Mečislovas Pocevičius-Puškinas

8. Jonas Pečkaitis-Krapavickas

9. Juozas Lakšys-Napalius

10. Leonas Pocevičius-Papūnis

11. Albinas Marinas-Motiejus

12. Stasys Zaturskis-Bronius

13. Jonas Mockus-Viktoras

Iš buvusio Girdžių būrio partizano Broniaus Mikelaičio-Rickaus tardymo protokolo žinoma, kad Girdžių būriui priklausė dar ir šie partizanai: Pranas Grigaitis-Tadas, Jonas Beinoris-Kriaučius, vokietis Richardas, Skužinskas-Mykolas, Jonas Dobilaitis-Ūsas, Kleopas Zaturskas-Anupras, Antanas Tamošaitis-Labanauskas, dar du partizanai, kurių žinomi tik slapyvardžiai – Kipras ir Lokys12.


10 Prano Bakaus 1947 m. vasario 12 d. ir Jono Gervyliaus 1946 m. spalio 26 d. tardymo protokolai, LYA, b. 41180/3, t. 2, p. 53–55.

11 Agentūrinės bylos „Boroda“ pažyma, LYA, b. 41180/3, t. 2, p. 324.

12 Broniaus Mikelaičio 1946 m. vasario 24 d. tardymo protokolas, LYA, b. 33960/3, t. 8, p. 44–47.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija