2018 m. sausio 12 d.
Nr. 2 (2269)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tų dienų prisiminimų iš atminties neišplėši...

Vytautas BAGDONAS

Kauno rajone gyvenantis mokslininkas,
visuomenės veikėjas doc. dr. Gvidas
Kazlauskas niekuomet nepraleidžia
galimybės apsilankyti gimtajame
Svėdasų krašte organizuojamose
tradicinėse „Vaižgantinėse“ ir tarti
už širdies griebiantį žodį
Simonos BAGDONAITĖS nuotraukos

Doc. dr. Gvidas Kazlauskas (dešinėje)
per „Vaižgantines“ Malaišiuose 2017
metų rugsėjį bendrauja su respublikinę
literatūrinę Vaižganto premiją gavusiu
kauniečiu, Vytauto Didžiojo universiteto
istoriku, rašytoju, prof. Egidijumi
Aleksandravičiumi (kairėje)

Iš Svėdasų krašto (Anykščių r.) kilęs, Kauno rajone gyvenantis mokslininkas, veiklus Kauno anykštėnų bendrijos narys, technologijos mokslų, aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaras doc. Gvidas Kazlauskas – dažnas svečias tėviškėje. Jis visuomet suranda laiko ir noro apsilankyti čia vykstančiose šventėse, kultūriniuose renginiuose, prisideda prie lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto atminimo išsaugojimo ir puoselėjimo, moraliai ir materialiai remia asociaciją Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, 30 metų veikiantį restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, kur vaikystėje teko mokytis ir būsimajam mokslininkui.

Buvęs ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto Profesinės saugos ir ekologinės inžinerijos katedros docentas, Darbo sąlygų gerinimo mokslinės laboratorijos vedėjas, daugelio mokslinių straipsnių, leidinių, išradimų, žemės ūkio mechanizatorių darbo sąlygų gerinimo projektų autorius, net ir išėjęs į užtarnautą poilsį, ramiai nesėdi namuose. Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose tiek Kaune, tiek Anykščiuose ar Svėdasų krašte jis visuomet pasisako aktualiais gyvenimo klausimais, reikliai kelia problemas, atskleidžia tautinės savigarbos jausmą, patriotiškumo idėjas, skatina būti budrius, saugoti, puoselėti sunkiai iškovotą Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, mylėti ir globoti savo Tėvynę.

Doc. dr. Gvidas Kazlauskas turi teisę jaudintis dėl šalies ateities, skatinti patriotiškumo jausmus, viešai demaskuoti dar daugelio žmonių sąmonę apnuodijančią klastingą tautos priešų propagandą, stiprinti lietuvių vienybę, drąsą ir pasiryžimą vardan tos laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Juk jis pats Atgimimo metais aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje, pilietiniuose protestuose prieš TSKP ir sovietinės armijos siautėjimą Lietuvoje, telkė bendraminčius kovai už nepriklausomybę, kartu su visais susipratusiais, dėl gimtojo krašto likimo susijaudinusiais žmonėmis, budėdamas prie svarbiausių šalies objektų asmeniškai išgyveno tragiškus 1991-ųjų metų sausio 13-osios įvykius. Tai – žmogus, buvęs tuo sunkiu, atsakingu, lemiamu mūsų šaliai metu visų įvykių sūkuryje, pats viską patyręs, pajutęs savo širdimi, daug kartų atsakingiausiais momentais rodęs asmeninį pavyzdį, nė akimirką nesudvejojęs, negalvodamas apie savo sveikatą ar net gyvybę, nuoširdžiai darbavosi telkdamas bendraminčius vienybei, susiklausymui, santarvei, bendrai kovai prieš okupacinį režimą, už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą ir tų laisvės siekių įtvirtinimą.

Šių metų pradžioje Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų pasiekė beveik 50 puslapių gražiai įrišta, gausiai iliustruota fotografijomis, unikalių dokumentų kopijomis knygutė „Doc. dr. Gvido Kazlausko prisiminimai, susiję su 1991 m. sausio 13 d. įvykiais“. Toks leidinys, kurį kvalifikuotai, informatyviai, literatūriškai paruošė pats kraštietis mokslininkas, – puiki auklėjamoji priemonė ir dabartiniam jaunimui, ir ateinančioms kartoms, konkrečiais faktais, dokumentais paremta kraštotyrinė medžiaga, vertingas eksponatas muziejui, pasiskaityti ir dar kartą prisiminti Lietuvos Respublikos žingsnius į laisvę ir nepriklausomybę.

Prisiminimai pradedami dabar jau istorinėmis nuotraukomis iliustruotu pasakojimu „Beauštanti aušra“. Tuomet, dar TSKP lyderio M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, kai kuriuose kaimuose kūrėsi nepriklausomos nuo valdžios aktyvesnių žmonių bendrijos, besirūpinančios istorinių žinių apie vietos apylinkes atgaivinimu bei istorinių objektų sutvarkymu. Toks pavyzdys buvo architekto Broniaus Kazlausko iniciatyva (jam talkino ir brolis mokslininkas Gvidas Kazlauskas) susikūrusi Malaišių bendrija, kuri vienijo Anykščių rajono Svėdasų apylinkės Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Vaitkūnų, Gudonių, Kunigiškių, Gykių, Malaišių kaimų žmones, tebegyvenančius vietoje ir išvykusius kitur. Bendrijos suvienyti jie pradėjo tvarkyti kapines, apleistus piliakalnius, istorinio paveldo paminklus, stengėsi išsaugoti senas sodybas, išlikusius kryžius ir t.t. Vos prasidėjus laisvėjimui, 1988-aisiais, apleistose Jotkonių kaimo kapinaitėse buvo pastatytas kryžius, 1989-ųjų vasarą naujas kryžius iškilo Vaitkūnuose vietoje kadaise, 1892 metais, kaimo jaunimo pastatyto, bet per dešimtmečius sudūlėjusio. Naująjį kryžių, susirinkus vietiniams gyventojams į didžiules iškilmes, pašventino Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Tuomet padėkos žodį taręs vaitkūnietis mokslininkas, Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) docentas Gvidas Kazlauskas viltingai kalbėjo: „...Beauštanti aušra turėtų lemti naują epochą, kai nužmogėję individai nebešaudys į kryžius, o dvasiškai atsigavę žmonės vėl pagarbiai kels kepures pravažiuodami ar praeidami pro atstatytą senąjį kryžių...“

Atgimimo metu kraštiečiai kartu su vietiniais žmonėmis sutvarkė apleistas kapinaites Jotkonių, Vaitkūnų, Gudonių, Kunigiškių, Malaišių kaimų teritorijose, ypač daug dėmesio buvo skiriama artėjančioms120-osioms lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metinėms. Vaižganto gimtajame Malaišių kaime organizuotos aplinkos tvarkymo talkos, architektas Bronius Kazlauskas suprojektavo Vaižganto paminklui granitinį postamentą, naują akmeninę tvorą ant buvusios Tumų sodybvietės pamatų, 120 liepų alėją. 1989 m. rugsėjo 16 d. iš visos Lietuvos į Malaišius suvažiavo šimtai žmonių, doc. Gvidas Kazlauskas LŽŪA išskirtu sunkvežimiu atvežė Raudondvario miškų medelyno padovanotas 120 liepaičių, kurios ir buvo pasodintos Vaižganto atminimui skirtoje alėjoje. Po to vyko Vaižganto jubiliejui skirti renginiai Kunigiškiuose prie muziejaus, Vaitkūnų kultūros namuose ir kitur.

Kaip teigia savo prisiminimuose doc. dr. Gvidas Kazlauskas, „dalyvaudami tokiuose bei panašiuose renginiuose ir Lietuvos provincijos žmonės atsigavo dvasia, išdrąsėjo, atsiskleidė tautinės savigarbos jausmas, tikėjimas ateitimi...“

Pasak prisiminimų autoriaus, Vilniuje vystėsi istoriniai įvykiai: Atgimimo sąjūdžio susikūrimas, šimtatūkstantiniai žmonių mitingai, reikalaujant Laisvės, „Baltijos kelias“, sudominęs ir sužavėjęs visą pasaulį, 1990 m. kovo 11 d. Akto paskelbimas ir kiti. Maskvos paskelbta ekonominė blokada, pasienio sargybinių žudymai, įvairūs Kremliaus grasinimai, vietinių kolaborantų suaktyvėjimas rodė, kad TSKP ir KGB ruošiasi karine jėga sunaikinti jaunus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės daigus. Tik buvo neaišku, kada ta „X“ diena ateis. Ir štai, priartėjo 1991-ųjų sausio įvykiai...

Svarbus  prisiminimų skyrius, pavadintas „Sausio 13-oji“. Gvidas Kazlauskas, sausio 11-ąją būdamas „Lino“ sanatorijoje Palangoje, per televizorių pamatė, kaip Vilniuje prie Spaudos rūmų pasirodo tankai, o okupacinės kariuomenės kareiviai veržiasi į pastato vidų. Būrys žmonių priešinasi kareiviams, pasigirsta šūviai, ant laiptų pasirodo kruvinas jaunuolis. „Toks vaizdas kaip žaibas trenkia į širdį ir protą. Aišku, kad okupantas nutarė tankais susidoroti su nepaklusniais „litovcais“. Ne laikas tupėti sanatorijoje! Susimečiau daiktus į krepšį ir vidurnaktį su savo „Žiguliuku“ išvažiavau į Kauną“, – prisimena mokslininkas. O jau būdamas prie Kauno, Akademijos gyvenvietėje, per radiją išgirdo raginimą, kad visi galintys vyktų ginti Juragių radijo ir televizijos stoties, Sitkūnų radijo stoties, Kauno „Telekomo“ ir kitų svarbių objektų. Kazlauskų šeima greitai apsisprendė: Gvidas su trimis dukromis – Gaila, Aida ir Vaiva – važiuos „Žiguliuku“ į Sitkūnus, o žmona Janina eis prie „Telekomo“. Taip ir padarė. Nors buvo pats vidurnaktis, gatvėse buvo būriai žmonių, važinėjo automašinos. Gvido vairuojamą automobilį vienoje gatvėje sustabdė skubantis vyriškis. Ir koks sutapimas! Pasirodo, tai buvo svėdasiškis Albinas Gudonis, savanoris, Gvido klasės draugo Mykolo brolis. Prie Sitkūnų radijo stoties vis plūsta žmonės. Pradedamos statyti barikados, būriuojasi bendraminčiai. Albinas Gudonis užtraukia dainą „Ant kalno mūrai“, kiti jam pritaria. Per įjungtus garsiakalbius nuolat skelbiama informacija apie įvykius Vilniuje. Pranešama, kad prie televizijos bokšto plūsta minios žmonių, važiuoja tankai, iš kareiviško šarvuočio Maskvos pakalikai Burokevičius ir Jarmalavičius šaukia apie sudarytą gelbėjimo komitetą ir reikalauja, kad visi skirstytųsi į namus. Pasigirsta šūviai, skelbiama, kad yra aukų. Dainos iš karto nutyla, kauniečiai gaudo kiekvieną žodį, sklindantį iš garsiakalbių. Kai pasigirsta pranešimas, kad iš Jonavos į Sitkūnus važiuoja tankai ir kariškos mašinos, žmonės susikimba rankomis ir žiedu apstoja gyvybiškai svarbiu tapusį pastatą, iš kurio žinios skleidžiamos pasauliui. G. Kazlauskas prisimena: „Aš atsistoju tarp mažųjų mūsų dukterų ir mintyse galvoju, kad spėsiu jas nusviesti į šonus... Per susikibusias rankas lyg tekėtų elektros srovė, lyg ta žmonių grandinė būtų tapusi vienu kūnu! Neatsirado nė vieno, kuris pasitrauktų iš tos grandinės...“ Laimė, tankai neatvažiavo, nerami naktis, visam gyvenimui daugeliui įsirėžusi į atmintį, praėjo. Vėliau G. Kazlauskas girdėjo, esą tankai iš Gaižiūnų poligono buvo išvažiavę, tačiau dalinio vadas iš aukštesnių viršininkų pareikalavęs raštiško įsakymo traiškyti beginklius žmones. Tokio įsakymo negavus, tankai sugrąžinti atgal į dalinį. Buvo pasakojama, kad tankų padalinio vadas, išdrįsęs reikalauti raštiško įsakymo, rėmėsi karčia Tbilisio, Baku įvykių dalyvių patirtimi. Karininkai, vykdę žodinius įsakymus ir ten siuntę kareivius kastuvėliais kapoti taikius demonstrantus, buvo teisiami dėl įgaliojimų viršijimo...

Šiek tiek pailsėję abu svėdasiškiai – Gvidas Kazlauskas ir Albinas Gudonis – išvažiavo budėti į Vilnių. Ties Elektrėnais į automobilį dar priėmė pakeleivį, kuris, pasirodo, irgi buvo jų bendramintis. Jis paprašė nuvežti jį iki darbovietės – Ryšių ministerijos, Gvidą pakviečia užeiti į jo kabinetą, prisistato. Šioje ministerijoje Ryšių inžinerinio masinio aptarnavimo centro direktoriumi dirbantis Robertas Mockapetris pasiteiravo, ar Gvidas jo nebijotų parvežti atgal su slapta medžiaga – juk automašinas uoliai tikrina kareiviai, o patį direktorių seka saugumas. G. Kazlauskas jam mielai sutiko padėti, pabrėžęs, kad, jeigu būtų bijojęs, tai su trimis dukromis nebūtų budėjęs prie Sitkūnų radijo stoties. Po budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos abu svėdasiškiai susiruošia atgal į Kauną. Sutartoje vietoje paimamas bendrakeleivis Robertas su slapta medžiaga. Išvažiuojant iš Vilniaus, „Žiguliuką“ sustabdę kareiviai jį paviršutiniškai patikrino ir leido toliau važiuoti. Pakeleivis naujiesiems pažįstamiems papasakojo, kad tą informacinę medžiagą iš slapto ryšių mazgo jis perduos visam pasauliui, ir nuoširdžiai dėkojo už pagalbą... Dar kelias dienas Gvidas su kitais patriotiškai nusiteikusiais kauniečiais budėjo prie Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stoties.

Kadangi doc. dr. G. Kazlauskas ilgus metus darbavosi tuometinėje kadrus šalies žemės ūkiui rengiančioje aukštojoje mokykloje ir užėmė įvairias atsakingas pareigas, tiesiog negalėjo neparašyti ir prisiminimų, pavadintų „Sausio 13-osios atspindžiai Lietuvos žemės ūkio akademijoje“, nes pats buvo įvairių akcijų sumanytojas ir organizatorius. LŽŪA Darbų saugos katedra, Darbo sąlygų mokslinio tyrimo laboratorija palaikė ryšius su didžiąja dalimi SSRS žemės ūkio aukštųjų mokyklų (tokių buvo daugiau nei 100). Todėl doc. dr. Gvidas Kazlauskas parašė raštą – kreipimąsi giminingų katedrų kolegoms. Jame paaiškino istorinius faktus apie tai, kokiu būdu 1940 metais Lietuva buvo okupuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį, informavo, kad 1990 m. kovo 11 d. demokratiniu keliu išrinkta Aukščiausioji Taryba atstatė Lietuvos nepriklausomybę ir kad dabar Kremlius su tankais ir šautuvais Lietuvos nepriklausomybę vėl nori paskandinti kraujyje. Tekste buvo prašymas: „Jūsų pilietinis protestas prieš kruviną TSKP ir kariuomenės siautėjimą nepriklausomoje Lietuvoje bei prieš absurdišką informacijos iškraipymą bus pati geriausia pagalba, kokią galite suteikti Lietuvai ir sau“. Šį kreipimąsi pasirašė Darbo sąlygų mokslinės laboratorijos darbuotojai, o jų vadovas doc. dr. G. Kazlauskas išsiuntinėjo daugiau kaip penkiasdešimčiai adresatų. Atsiliepė Kazanės žemės ūkio instituto Darbo saugos katedros darbuotojai, Lugansko žemės ūkio instituto Mašinų eksploatacijos ir darbų saugos katedros dėstytojai ir bendradarbiai, Gruzijos žemės ūkio instituto Darbų saugos katedros darbuotojai ir kitų kolektyvų žmonės, kurie smerkė taikių žmonių žudymą Lietuvoje ir informacijos apie įvykius iškraipymą, palaikė Pabaltijo tautų kovą už laisvę ir demokratiją, žavėjosi tautos drąsa pirmiesiems pasipriešinti prieš totalinį režimą, linkėjo nepriklausomai Lietuvai suklestėti... Žinoma, buvo ir visiškai priešingų atsiliepimų. Iš vieno laiško autorės braižo Gvidas nustatė, kad rašo atseit nuo 325 kolūkiečių grupės buvusi jo aspirantė iš Dagestano, tokia už dagestaniečio ištekėjusi ir Machačkaloje gyvenanti rusė Nina Nikolajevna Ogurcova. Klasikiniu bolševikiniu stiliumi laiške išdėstyta ypač neigiama reakcija į įvykius Lietuvoje. „Nėra pas jus jokios demokratijos ir tikriausiai nebus, nes šaudote iš už kampo, niekinate rusus, ukrainiečius, baltarusius, ne komunistų partija kalta dėl kruvino siautėjimo, o jūs patys...“, – buvo rašoma visokių kaltinimų ir prasimanymų persunktame laiške. Bet toks laiškas buvo tik „menkas lašelis jūroje“, palaikymo nepalūžti, kovoti, gyvuoti, būti stipriems laiškų sulaukta gausybė. Doc. dr. G. Kazlauskas parengė Lietuvos žmonių saugos asociacijos Kreipimąsi dėl Kremliaus smurto Lietuvoje į Tarptautinę darbo organizacijos vadovybę Ženevoje, kad būtų imtasi visų galimų priemonių sustabdyti SSRS, kuri yra Tarptautinės darbo organizacijos narė, nutraukti karinę agresiją prieš Pabaltijo šalis, organizavo armėno ir gruzino studentų pasisakymus per radiją iš Kauno transliuojamoms žinioms visam pasauliui. Jie pareiškė, jog jie patys ir jų giminės Armėnijoje ir Gruzijoje palaiko Lietuvos siekius išsaugoti nepriklausomybę, smerkia Kremliaus smurtą prieš taikius, beginklius Pabaltijo tautų žmones. O kiek pasisakymų, pranešimų paruošta, kiek kartų bendrauta su studentais, kolegomis dėstytojais, kiek kartų visi kviesti, telkti vienybei, susiklausymui, santarvei, kovai už bendrą reikalą. Žinoma, ne visi G. Kazlausko patriotiškumui pritarė, ne visi jo veiklą rėmė, netgi kai kas iš LŽŪA vadovų buvo gana priešiškai nusiteikę, abejingi ir šalyje vykstančioms permainoms, ir pasiektoms Sąjūdžio gerbėjų pergalėms, ir nekaltų žmonių kraujo praliejimui... Būta Akademijos vadovybės priekaištų, nepasitenkinimo žodžių, aukštosios mokyklos laikraščio „Žemyna“ redaktorius net atsisakė spausdinti Gvido parengtos kalbos tekstą... Visko būta. Bet, kaip teigė poetas, „nesustabdysi upės bėgimo...“ G. Kazlausko ir daugelio kitų tautos patriotų dėka Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma, nors ta kova buvo aplaistyta žmonių krauju...

Prisiminimus mokslininkas užbaigia mintimis apie gimtąjį Svėdasų kraštą. Tas skyrius pavadintas irgi gana simboliškai – „Po sausio 13-osios“. Įžangoje rašoma: „Aktyvi veikla, stiprinanti žmonių vienybę, drąsą, pasiryžimą kovoti už Lietuvos laisvę kaimuose ir miesteliuose nenutrūko ir po tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių.“ Toliau – nuotraukomis iliustruotas pasakojimas, kaip Kunigiškių kaimo kapinaitėse buvo pagerbtas šviesus Lietuvos partizanų atminimas. 1991 metų vasarą architektas Bronius Kazlauskas suprojektavo paminklą partizanams ir organizavo jo statybą. Senas kapinaites ir jų aplinką sutvarkė kunigiškiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai. Aktyviai darbavosi Vaižganto vardu pavadinto partizanų kuopos vado Alberto Nakučio-Viesulo sesuo gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė, Pranas Maišelis, Mindaugas Lisauskas, buvęs tremtinys Vytautas Kaušakys, buvęs politinis kalinys Vytautas Šukys ir daug kitų, realizuojant šį projektą daug prisidėjo tuometinis Malaišių kolūkis, Svėdasų seniūnija, Anykščių rajono valdžia. 1991 m. lapkričio 16 d. į paminklo šventinimo iškilmes Kunigiškių kapinėse susirinko daugybė žmonių, tarp jų buvo ir LR Aukščiausiosios Tarybos deputatai Irena Andrukaitienė, Julius Beinortas, Mindaugas Treinys. Minėjime - koncerte kapinėse savo patriotinius eilėraščius skaitė kaunietis aktorius ir poetas Kęstutis Genys, dainavo Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos ir Kauno miesto tremtinių chorai.

Pradėdamas iškilmes šalia originalaus paminklo ir kapinėse besiilsinčių 1949 m. lapkričio 2 d. žuvusių Drobčiūnų miške išdavus Algimanto apygardos Margio rinktinės Vaižganto kuopos bunkerį septynių partizanų – kuopos vado Alberto Nakučio-Viesulo, Margio rinktinės vado adjutanto Stasio Gimtučio-Rūko, Viesulo būrio vado Kazio Palskio-Ąžuolo, Dariaus ir Girėno kuopos vado Petro Černiaus-Šarūno, Margio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininko Petro Dilio-Tarano, partizanų Juozo Meškausko-Caro, Petro Miškinio-Šarūno – kapų, doc. dr. G. Kazlauskas kalbėjo: „...Tegul šio paminklo varpo dūžiai prižadina mūsų atmintį, suvirpina mūsų sielas, kad prisiminę praeities didvyrius ryžtingai kurtume naują Tėvynę...Išsivalykime savo protą ir dvasią nuo vergiško mąstymo bei per penkiasdešimt okupacijos metų primestų bolševikinių teršalų – alkoholizmo, blato (vagysčių) ir kitokių negerovių, kurios kaip rūdys ėda mūsų visuomenę...“

Mokslininkas prisiminimų knygoje rašo: „Tada, tikriausiai, nė vienas negalvojo, kokiomis lemtingomis ir reikšmingomis dienomis gyvename. Panašūs įvykiai neturėtų pasikartoti šimtmečiais. Ryžtingai, nepaisydami pavojų, stoję į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, šiandien „dūšioj“ jaučia pilnatvę ir ramybę“...

Doc. dr. G. Kazlauskas nerimauja dėl to, kad dar skleidžiama tarp tautiečių klastinga putiniška propaganda, kad žodis „patriotas“ dažnai skamba kaip paniekinantis žmones, susirūpinusius Lietuvos ateitimi, jis jaudinasi dėl lietuvių kalbos niekinimo, antikultūros puoselėjimo, moralės ir dorovės nuosmukio bei kitokių ydingų dalykų. Kiekvieną rugsėjį dalyvaudamas „Vaižgantinėse“ rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Malaišių kaime, kraštietis mokslininkas doc. dr. G. Kazlauskas niekuomet nepraleidžia galimybės prieiti prie mikrofono ir kalbėti aktualiausiais, jį asmeniškai ir kitus blaiviai mąstančius tautiečius jaudinančiais klausimais. Savo apmąstymus jis išsako ir straipsniuose, kurie spausdinti „Lietuvos aide“, „XXI amžiuje“, „Utenos apskrities žiniose“ ir kitur.

Mokslininkas trokšta, kad vėl nepasikartotų 1991-ųjų sausio 13-oji ir kiti tragiški mūsų tautai įvykiai...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija