2018 m. sausio 19 d.
Nr. 3 (2270)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vienas Ganytojas ir viena kaimenė

Kun. Vytenis Vaškelis

Pradėję maldų už visų krikščionių vienybę aštuondienį (sausio 18–25 dienomis), maldose ne tik prisimename kitų krikščioniškų konfesijų seseris bei brolius, tiesiogiai nepriklausančius Katalikų Bažnyčiai, bet pasvarstome ir apie tas vertybes, kurios katalikus, ortodoksus ir protestantus jungia bei artina vienus prie kitų. Be abejo, tikėjimas į trivienį Dievą, ypač kaskart giliau pažįstant Dievo Sūnų, kuriame, veikiant Šventosios Dvasios meilei bei išminčiai, tobulai atsiskleidžia Dievo Tėvo veidas (plg. Jn 14, 7), yra visų mūsų egzistencinė atrama.

Visi tie, kas, vadovaudamiesi Evangelija, pripažįsta Kristų savo Gelbėtoju bei Vadovu į dangų, nors vieni kitų ir nepažįsta, bet, skleisdami asmeninių darbų šviesą, tam tikra prasme dalyvauja visuotiniame ekumeniniame sąjūdyje, nes, augdami tikėjimu, tolydžio artėja prie Jėzaus širdies, o Jis mus savo malone vienija tarpusavyje. Pavyzdžiui, kai kurioje nors pasaulio vietoje didelis žemės drebėjimas pridaro daug nuostolių, į pagalbą nukentėjusiems skuba įvairių organizacijų atstovai bei savanoriai ir iš kitų kraštų atvykę skirtingų krikščioniškų konfesijų tikintieji, kurie ne tik materialiai šelpia netekusius pastogės žmones, bet juos laimina, pagal galimybes evangelizuoja...

Džiugu, kai skirtingoms krikščionių bažnyčioms priklausantieji drauge meldžiasi ir atlieka gailestingumo darbus kitiems. Antai Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos (LVŽB), kuriai priklauso ir katalikai, ir kitų denominacijų vyrai, kartu vyksta į kalėjimus ir ten nuteistiesiems liudija Jėzų... Pamenu, kai teko darbuotis Raudondvario parapijoje, kartą klebonijoje viešėjo iš Kauno atvykę LVŽB vyrai. Tarp jų buvo ir protestantų. Drauge vaišinomės, giesmėmis garbinome Dievą ir meldėmės užtarimo maldomis. Tikiu, kad šiam susitikimui vadovavo Šventoji Dvasia, mus visus jungianti į tikinčiųjų šeimą, kad būtų vienas Ganytojas ir vienai avidei priklausanti kaimenė (plg. Jn 10, 16). Beje, kai minėtoje parapijoje svečiavosi evangelikų liuteronų giesmininkų grupelė, ne tik nuoširdžiai bendravome, bet bažnyčioje drauge giedojome šlovinimo giesmes. Tai mus dar labiau suartino Kristuje, geri įspūdžiai ilgam įsirėžė širdyse, ir vienų kitais pasitikėjimas tik sustiprėjo...

Vatikano II Susirinkimo „Dekrete dėl ekumenizmo“ rašoma: „Katalikai privalo su džiaugsmu pripažinti ir branginti tikrai krikščioniškas atsiskyrusių brolių gėrybes, kylančias iš bendro paveldo. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybes  žmonių, kurie liudija Kristų, kartais net praliedami savo kraują, nes Dievas visuomet yra įstabus ir stebėtinas savo darbais.

Nereikia pamiršti, kad visa, ką Šventosios Dvasios malone nuveikia atsiskyrusieji broliai, gali prisidėti ir prie mūsų auklėjimo. Kas tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrosioms tikėjimo gėrybėms. Tai visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti patį Kristaus ir Bažnyčios slėpinį“.

Kai tvirtai stovime ant Katalikų Bažnyčios Magisteriumo pamatų, kartais iš tiesų yra naudinga susipažinti su įkvepiančiais kai kurių protestantiškų bažnyčių lyderių evangelizavimo darbais, kuriuose išryškėja  žmonių širdis perkeičiantis Šventosios Dvasios veikimas ir pamatome, kodėl vieni iš jų pasiekė tam tikras asmeninio šventumo viršūnes, o kiti, apdovanoti ypatingomis apaštalavimo malonėmis, deja, savo gyvenimo saulėlydyje buvo nugalėti savo netikrojo „aš“ užgaidų...

Pavyzdžiui, teko skaityti (rusų kalba) pamokančią Roberto Liardono (Roberts Liardon) knygą „Dievo generolai“, kurioje objektyviai pateikiamos keliolikos žymių protestantų, gyvenusių XIX–XX amžiuose, biografijos ir jų sielovadinė veikla. Viena iš jų – garsi evangelistė motodistė Katrina Kulman (Kathryn Kulhman), gyvenusi JAV, turėjo išgydymo dovaną... Beje, į jos vadovaujamus tūkstantinius susirinkimus ateidavo ir katalikų kunigai bei pašvęstojo luomo atstovai. 1972 metais, pagerbdamas K. Kulman pasiaukojančią žmonėms tarnystę, ją priėmė palaimintasis popiežius Paulius VI. Prisimintina, kad jis buvo pirmasis šv. Petro įpėdinis, pradėjęs aktyvų ekumeninį dialogą su kitomis religijomis.

Neseniai popiežius Pranciškus išreiškė nuogąstavimą dėl galimo branduolinio karo pavojaus ir paragino skubiai siekti branduolinio nusiginklavimo. Šis viešai išsakytas Šventojo Tėvo būgštavimas yra kvietimas budėti ir melsti Dievą taikos susiskaldžiusiam pasauliui. Tikintieji ne tik per krikščionių vienybės aštuondienį prisimena gyvybiškai svarbią karo pavojaus išvengimo (Ukrainoje, Sirijoje ir visur, kur tik žūsta žmonės, karinių veiksmų sustabdymo) ir taikos išsaugojimo intenciją, bet ir vėliau yra pašaukti melstis už taiką, nes žodis „ekumenija“, kilęs iš graikų kalbos, reiškia gyvenamą žemę. Branduolinio karo atveju jos neliktų, nieko nebeliktų...

Ar būsime verti taikos, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tik tas ją labiausiai brangina bei jos ilgisi, kas ją prarado... Tad su pasitikėjimu meldžiamės už krikščionių vienybę ir visus gyvenimo iššūkius pirmiausia pavedame tikrajam taikos bei ramybės Kunigaikščiui – Jėzui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija