|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Likimai Gyvenimo audrose nepalūžęs Antanas POCIUS (Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2.)
Girdžių partizanų būrys buvo pavaldus rinktinės Nr. 8 (vėliau Trijų Lelijų) vadui P. Paulaičiui-Aidui, nurodymus gaudavo per partizaną J. Murauską-Tigrą. 1946 m. liepos 17 d. per čekistinę operaciją, kurios metu Tauragės MGB garnizonas netoli Eržvilko valsčiaus Balnių kaimo šukavo apylinkių miškus, aptikta Girdžių būrio partizanų stovykla. Įvykusio susišaudymo metu buvo nukauti šeši partizanai. Buvo atpažinti: Vladas Paršelis partizanų būrio vado pavaduotojas, Vincas Ambrozaitis, Domicelė Mockevičiūtė, Vytas Domanskis, rusas, vardu Viktoras, vienas partizanas neatpažintas. P. Paulaičio-Aido vadovaujamai rinktinei priklausė Skirsnemunės partizanų būrys. Laisvės kovų Jurbarko krašte tyrinėtojo Juozo Matusevičiaus pateiktais duomenimis, būriui yra vadovavę K. Šimkus-Liudas, J. Murauskas-Tigras, būrį sudarė 1314 partizanų. 1946 m. birželio 19 d. Jurbarko, Raudonės, Gelgaudiškio stribų ir garnizonų pajėgomis čekistinės karinės operacijos metu buvo nukauta 11 laisvės kovotojų, o Kazys Gecevičius-Karosas suimtas gyvas. Nukauti būrio kovotojai: 1. Juozas Galbogis-Strausas 2. Stasys Aržikauskas-Kovas 3. Edvardas Paškauskas-Žvaigždė 4. Adolfas Paškauskas-Vanagas 5. Kazys Nikžentaitis-Lokys 6. Antanas Pavalkis-Papartis 7. Vytas Jakaitis-Briedis 8. Jurgis Simanavičius 9. Juozas Šimkus-Levas 10. Antanas Stulgaitis-Vilkas 11. Jonas Šimulynas-Balandis Skirsnemunės partizanų grupės sunaikinimo metu paimta nemažai dokumentų, sudariusių prielaidas naujoms MGB represijoms13. Partizanų skaičius būriuose dėl dažnų žūčių nuolat keitėsi. Gali būti teisus ir P. Paulaičio ryšininkas J. Mickaitis, pateikęs žymiai didesnius Jurbarko krašto partizanų skaičius, nes dalis jų, paskelbus amnestiją, legalizavosi, buvo suimti arba žuvo, todėl 1946 metų pabaigoje partizanų būriai jau buvo gerokai apretėję. Tačiau Laisvės kovos sąjūdis, partizanų ginkluotas pasipriešinimas tebedarė didžiulę įtaką kaimui, kaimiečiai tik prievarta paklusdavo okupacinei valdžiai, slapta dalyvaudavo nepaklusnumo akcijose. Lietuvos kaimas gerbė, globojo ir visokeriopai rėmė Laisvės kovotojus, savo arba kaimyninės gyvenvietės vaikinus, išėjusius ginti dvasiškai ir fiziškai atėjūnų terorizuojamos ir engiamos tautos. Su nedidelėmis išimtimis kaimo žmonių neapykanta atėjūnams, priešiškumas sovietinei valdžiai buvo visuotinis reiškinys. Absoliuti lietuvių dauguma tikėjo, kad okupantai Lietuvoje ilgai neužsibus, gyveno viltimi, kad Atlanto chartijoje tautoms žadėta laisvė greitai ateis, jeigu ne iki Kalėdų, tai iki Velykų... Su tokia viltimi kaimo jaunimas dainavo laisvės ilgesio ir meilės lyrikos dainas. Jas kūrė poetiškos sielos, meniškų polinkių kovotojai. Partizanų stovyklavietėse prie laužo ir kaimo jaunimo sambūriuose dainuojamos patriotinės dainos, pasakojami okupantus pašiepiantys anekdotai buvo tapę neginkluota dvasine rezistencija svetimųjų priespaudai. Toks tautos pasipriešinimo būdas, stiprinęs nacionalinę savimonę, buvo visuotinis reiškinys. Jungtinės Kęstučio apygardos Antano Joniko-Rolando būrio ryšininkė, Pašaltuonio pradinės mokyklos mokytoja Ona Mockutė savo atsiminimuose pasakoja, kad Rolando būryje nestigo balsingų vyrų. Partizanai ir jų rėmėjai žavėjosi Rolando būrio vyrų kvartetu. Jame dainavo du jurbarkiškiai broliai Antanas ir Bronius Liesiai, Jeronimas Budnikas-Audronis ir Vytautas Gužas-Mindaugas, visi keturi ginkluotam pasipriešinimui sovietiniams okupantams parengti vokiečių karinės žvalgybos mokyklose14. Antanas-Idenas, Tonis ir Bronius-Naktis Liesiai nusipelniusios Laisvės kovos sąjūdžio asmenybės, kilusios iš prieškarinės nepriklausomos Lietuvos laikų inteligentų šeimos. Jų tėvas Bronius Liesis buvo Jurbarko gimnazijos direktorius, vyresnėse klasėse dėstęs logiką ir psichologiją. Pirmosios sovietinės okupacijos metais iš šių pareigų buvo atleistas, priverstas dėstyti atėjūnų rusų kalbą. 1941 m. birželį abu tėvai ir duktė, gimnazijos moksleivė Danutė, buvo ištremti į Rusijos šiaurę, kur patyrė skaudžią tremtinių dalią: tėvas mirė iš bado, o motina prižiūrėtojo čekisto buvo nušauta. Kadangi broliai mokėsi Kaune ir trėmimo metu nebuvo namuose, jiems pavyko išvengti sovietinės imperijos vergų likimo. Abu buvo gabūs jaunuoliai: Antanas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, turėjo labai gražų balsą, trumpai mokėsi konservatorijoje. Bronius žurnalistikos specialybės studentas, turėjo poetinių sugebėjimų, kūrė eilėraščius. Vokiečių okupacijos ir antinacinės rezistencijos metais broliai stojo į P. Paulaičio Jurbarke įkurtą Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, 1944 metais, frontui ritantis į Vakarus, mokytojo P. Paulaičio paraginti, kartu su aštuoniais jurbarkiškiais išvyko į Abvero (Abwehr) žvalgų mokyklą Rytprūsiuose, Dalvice. Rengiantis ginkluotam pasipriešinimui su besiartinančia antrąja sovietine okupacija, pasinaudoti vokiečių Abvero galimybėmis nutarė Raseinių apskrities pogrindinės organizacijos Lietuvių frontas vadovas kapitonas Pranas Gužaitis ir LLGS vadas P. Paulaitis. Vertėtų trumpai paaiškinti, kad priešingai sovietinės propagandos neigiamam vertinimui, Abveras buvo vokiečių karinė žvalgyba, kuri Niurnbergo procese nebuvo pripažinta karinių nusikaltėlių organizacija15. (Plačiau apie tai Kęstutis Kasparas. Į tėvynę iš dangaus. Lietuviai desantininkai 19441945 m. / Laisvės kovų archyvas. Nr. 18, 1996, p. 572.) Antinacinės ir antisovietinės rezistencijos vadai suprato, kad vokiečių pasiūlymas kovotojų grupes aprūpinti ginklais ir Abvero mokyklose apmokyti partizaninės veikimo taktikos, radisto, šifruotojo, sprogdintojo, partizanų grupės vado specialybės sutapo su formuojamo antisovietinio pogrindžio tikslais: pasinaudoti vieno okupanto patirtimi ir pasirengti kovai su dar baisesniu. Į minėtas mokyklas buvo atrenkami ne vokiečių, o lietuvių pogrindžio vadų rekomenduoti Lietuvos nepriklausomybės idealams ištikimi jaunuoliai. Tikruosius kursantų mokymosi tikslus formulavo taip pat ne vokiečiai, o tuometinis lietuvių pogrindis, mokyklose dirbę lietuviai karininkai instruktoriai, slapta nurodę desantininkams, grįžus į Lietuvą, iš karto įsitraukti į Laisvės kovos sąjūdį. Baigę sutrumpintą žvalgų mokyklos kursą, 1944 m. gruodžio 21 d. Antanas ir Bronius Liesiai kartu su iš Jurbarko valsčiaus Rotulių kaimo kilusiu LLGS nariu radistu Vytautu Sabaliausku buvo nuleisti į Kėdainių apskrities Gudžiūnų valsčiaus apylinkes. V. Sabaliauskas greitai pateko į Raseinių NKVD čekistų nelaisvę. Broliai Liesiai pasuko į EržvilkoJurbarko apylinkes ieškoti ryšių su partizanais. 1945 m. pradžioje jie tapo A. Joniko-Rolando būrio kovotojais. A. Liesis-Idenas, Tonis nuo 1947 m. gegužės buvo paskirtas Kęstučio apygardos, o nuo 1948 m. birželio Jūros srities štabo Informacijos skyriaus viršininku. Žuvo 1951 m. vasario 11 d. netoli Varnių. Bronius Liesis-Naktis nuo 1947 m. Kęstučio apygardos štabo narys, nuo 1948 m. liepos 1 d. Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajono Užpelkių miške mūšyje su enkavėdistais. Abu broliai už ypatingus nuopelnus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui buvo apdovanoti Kovų kryžiais, jiems suteikti aukšti karininkų laipsniai. Bronius Liesis-Naktis kūrė patriotinius eilėraščius, pasirašinėjo Ėglio pseudonimu. Pogrindyje išleistoje partizanų poezijos rinktinėje Kovos kelius žengiant (I ir II t. išėjo 1948 m., III t. 1949 m.) galime aptikti ne vieną partizanų poeto Ėglio eilėraštį. Bronius-Naktis Kęstučio ir Prisikėlimo apygardose kartu partizanavo su kitu poetu Petru Bartkumi-Žadgaila. P. Bartkus-Žadgaila savo eilėraščius pasirašinėjo Alkupėno pseudonimu. Abiejų poetų eilėraščius harmonizuodavo Eržvilko vargonininkas partizanas Jonas Žičkus-Viksva. Taip patriotiniai eilėraščiai tapdavo dainomis, kurios per ryšininkus ir rėmėjus paplisdavo didelėje teritorijoje. Jas labai mėgo dainuoti Žemaitijos kaimų jaunimas. Nelegaliai veikusių partizanų būrių svarbiausioji atrama buvo legaliai gyvenusių ryšininkų ir rėmėjų sistema, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje veikusi be didelių sutrikimų, todėl kelis metus Laisvės kovotojai didelių materialinio apsirūpinimo problemų nejautė. Būrių aprūpinimu drabužiais, maistu, rašymo priemonėmis užsiėmė dar vokiečių okupacijos metais P. Paulaičio ir jo bendraminčių suburti LLGS penketukai, LLA karinės organizacijos sudarytos OS (organizacinio sektoriaus) kovotojų aprūpinimo ir rėmimo, taip pat būrių rezervo tinklas. LLGS narių penketukai dar tebeveikė Jurbarko gimnazijoje, vaistinėje, tuberkuliozinėje ligoninėje. Grupės vyresnioji E. Palubinskaitė dirbo Jurbarko knygyne. Ji aprūpindavo partizanus rašymo reikmenimis. Ta sistema pradėjo trūkinėti, kai sovietiniam saugumui pavyko išaiškinti jurbarkiškių partizanų rėmėjų tinklą. 1946 metų pavasarį Jurbarko gimnazijoje enkavėdistai areštavo nemažą partizanų rėmėjų grupę. Yra žinomi šie Jurbarko, Girdžių ir Skirsnemunės būrių ryšininkai ir rėmėjai: Jurbarko valsčiaus Globių kaimo gyventojas Antanas Gvildys, Jonas Verbickas iš Smukučių, Eržvilko valsčiaus Kažemėkų kaimo merginos Elė Laurynaitytė, seserys Stirbytės, Kotryna ir Marcelė Kalvaitytės, tvarkiusios partizanų drabužius. Partizanus maisto produktais aprūpino ūkininkai: Jokūbaičių kaimo gyventojas Antanas Pečkūnas, Pranas Skutinskas iš Kalniškių, Selė Mačiulevičiūtė iš Meškininkų, Smalininkų partizanų būriui uoliai talkino ryšininkas eigulys Jonas Lukošius. Partizanų būriams kaimas buvo didžiausia atrama. Čia buvo sutelktos jų bazės, stovyklavietės. Patriotiškai nusiteikęs kaimo jaunimas tapo aktyviausiais Laisvės kovotojų talkininkais. Paminėtini Ona Girdžiūtė iš Pavidaujo, Pranas Šaulys iš Jokubaičių, Marytė Pačkaitytė iš Butrimų, Ona Lazdauskaitė iš Naujininkų, broliai Jonas ir Juozas Skepinaičiai iš Sakalinės, broliai Vincas ir Antanas Čerauskai iš Mantvilių kaimo. Nepabūgusios sovietinės valdžios represijų ryšininkėmis tapo partizanų seserys: Elena Palubeckaitė, Izabelė Zaturskytė, Marytė Mikelaitytė, Elena Blažytė. Iškilus kalėjimų ir lagerių grėsmei, merginos dažniausiai rinkdavosi Laisvės kovotojų likimą ir dažnai žūdavo kartu su savo broliais partizanais. P. Paulaičio vadovaujama Jurbarko partizanų rinktinė per Eržvilko OS sektorių palaikydavo ryšius su Tauragės apskrityje veikusia Lydžio rinktine, todėl ryšininkai į Aido štabą atvykdavo ir iš tolimesnių rajonų. Tokia ryšininke tarp dviejų rinktinių štabų tapo iš Eržvilko valsčiaus Rudžių kaimo kilusi buvusi Pašaltuonio mokyklos mokytoja Ona Mockutė. Ryšio palaikymo tikslais į Jurbarko apylinkes apie 20 kilometrų ji vykdavo ir žiemą, ir vasarą. Žiemos metu kelią į Aido stovyklą žinojo tik patys patikimiausi ryšininkai. Toks buvo Juozas Povilaitis-Ąžuolas, gyvenęs Antkalnių kaime. Rinktinės vado Aido patartas, žiemą jis važinėdavo tik rogėmis, kad neliktų pėdsakų. Pasakoja Ona Mockutė: Kai Vidmantas siųsdavo mane pas Paulaitį-Aidą, reikėdavo nueiti apie 20 kilometrų. Vasarą nebuvo sunku turėjau dviratį, bet žiemą per miškus, per sniegą ir nejauku, ir labai pavargdavau. Kartais, kai reikėdavo iš štabo darbuotojų ką nors daugiau nuvesti pas Paulaitį, brolis pakinkydavo arklį. Bet arklį ne visada galėdavo gauti. Pamenu, vieną kartą pas P. Paulaitį vedžiau Joną Rimšą jis tuo metu dirbo štabe. Rimša atvažiavo savo arkliu labai apsidžiaugiau. Jau rašėme, kad žiemą kelią į Aido stovyklą žinojo tik vienas ryšininkas Juozas Povilaitis-Ąžuolas. Jis visada važiuodavo tik rogėmis ir takų nedarydavo. Jokių ryšininkų į stovyklą nesiveždavo, atsakymų laukdavome jo namuose. Tačiau štabo darbuotojus visada veždavo į stovyklą. 19451946 metais Jurbarko partizanų rinktinės vadas P. Paulaitis-Aidas savo stovyklavietes dažnai keisdavo, nes turėjo įsirengęs ne vieną bunkerį. Vienas gimtajame Kalnėnų kaime, netoli Leono Babiliaus sodybos. Bunkeris buvo jauname pušynėlyje, apie 500 metrų nuo sodybos, sumaniai užmaskuotas. Jame buvo saugomos partizanų rinktinės ginklų ir amunicijos atsargos. Apie šią slėptuvę žinojo tik keli artimiausi P. Paulaičio bičiuliai. Kalnėnų kaimo gyventojas Babilius buvo stambus ūkininkas, patikimas žmogus, jo sūnus vokiečių okupacijos metais tapo LLGS nariu. Partizanai bunkerius ir slėptuves buvo įsirengę dažname kaime. Rotuliuose Juozo Požėraičio sodyboje 19451946 m. slapstėsi partizanų ryšininkės Genė Pranskaitytė-Saulė ir Marijona Žiliūtė-Eglutė. Su jomis čia susitikdavo partizanų vadai P. Paulaitis-Aidas, V. Gudavičius-Miškinis, Radvila, Kazimieras Šimkus-Liudas. Bronius Gudavičius, Pašaltuonio girininkijos eigulys, bunkerį įrengė savo broliams Vladui ir Antanui. Gaurės valsčiaus Stribaičių kaimo gyventojas Pranas Augaitis, jurbarkiškių partizanų būrio kovotojo Juozo Dailydaičio giminaitis, bunkerį Laisvės kovotojams įrengė po sodybos ūkiniu pastatu. Kiti įrengti Mikutaičių kaime giminaičių Gervylių sodyboje. Greičių kaime slapstydavosi pas ūkininkus Praną Bezuoką, Vincą Greičių, Juozą Nikšą. Labai svarbus partizanų atsparos punktas buvo Mantvilių girininkija, buvusi labai patogioje vietoje prie Smalininkų ir Tauragės miškų masyvų bei krūmais apaugusios Mituvos upės. Tai buvo gana rami vieta čia P. Paulaitis ilgą laiką leido pogrindinę spaudą. Išleidęs eilinį numerį, rinktinės vadas keliaudavo per partizanų būrius, mokė Laisvės kovotojus konspiracijos, partizaninės kovos taktikos. Virš Rytų Europos nusileidus sovietinei geležinei uždangai, laisvo spausdinto žodžio, objektyvios informacijos šaltiniai okupuotų kraštų gyventojams tapo nepasiekiami. Sovietinės okupacijos pradžioje laisvo žodžio skelbėjais tapo partizanų būrių pogrindinė spauda ir gyvas žodis. P. Paulaitis-Aidas, mokėdamas nemažai vakarų Europos kalbų ir turėdamas pogrindyje radijo aparatą, pasiklausydavo laisvojo pasaulio balsų, kaupdavo žinias apie tarptautinius įvykius. Partizanų rinktinės vadas dažnai inspektuodavo partizanų būrius, kartą per savaitę Laisvės kovotojus supažindindavo su tarptautiniu ir vidaus gyvenimu. Taktinių užsiėmimų metu Aidas partizanus mokė, kaip gintis priešo užpuolimo metu, kaip atitrūkti nuo baudėjų persekiojimo, kaip slėptis ir likti nepastebėtam, kaip maskuoti slėptuves ir bunkerius. Kariavimo patirties neturintiems kaimo vaikinams partizanams didelį autoritetą turinčio vado pamokymai, iš laisvojo pasaulio ateinančios žinios buvo labai vertinamos ir laukiamos. 13 J. Matusevičius. Jurbarko partizanai ir Jungtinė Kęstučio apygarda. // Laisvės kovų archyvas. Nr. 18, p. 82. 14 Ona Mockutė-Šimoliūnienė. Dirbome Lietuvai. // Laisvės kovų archyvas, 1996, Nr. 18, p. 266277. 15 Kęstutis Kasparas. Į tėvynę iš dangaus. Lietuviai desantininkai 19441945 m. // Laisvės kovų archyvas, 1996, Nr. 18, p. 572.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |