Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1,
2,
3,
4)
Įsiutę dėl nepavykusios provokacijos, enkavėdistai
Ąžuolą ilgai kankino, o paskui išdavikui liepė jį nušauti.
Ąžuolą ir nukautą stovyklos sargybinį rusai įmetė į vieną
iš žeminių ir ją padegė. Priešams pasitraukus iš miško, grįžę partizanai
iškilmingai palaidojo išniekintus kovos bičiulių kūnus.
Dar anksčiau, 1945 m. liepos 22 d., P. Paulaitis
neteko labai sumanaus ir ištvermingo ryšininko Vytauto Mickaičio,
aktyvaus pogrindinės spaudos platintojo. Tą dieną, sekmadienį, apie
17 valandą jis ruošėsi vykti į Šakių apskritį pas ryšininką, gyvenusį
netoli Slavikų miestelio. Norint tą pačią dieną suvažinėti į abu
galus, reikėjo skubėti, nes sargyba po 22 valandos nieko nepraleisdavo
per pontoninį tiltą, ties Jurbarku nutiestą per Nemuną. Kaip pasakoja
brolis Juozas Mickaitis, Vytautas prisidėjo pilną portfelį apie
30 egzempliorių laikraščio Lietuviški atgarsiai ir susiruošė
į kelionę. Ketino pasiimti pistoletą, tačiau Juozas perspėjo, kad
ginkluotam vykti labai rizikinga, todėl pistoletą paslėpė malkinėje.
Buvo laikas, kai per Lietuvą traukė po vokiečių
Kuršo grupuotės kapituliacijos likusi sovietų kariuomenė. Tie daliniai
labai aktyviai dalyvavo partizanų ir nestojusių į kariuomenę vyrų
gaudynėse. Ėjo per kaimus, užsukdavo į dažną sodybą, krėsdavo kiekvieną
pastatą. Kareiviai plėšikavo, visaip terorizavo ūkininkus.
Tą lemtingą dieną Aido ryšininkas V. Mickaitis
keliu nuo Kidulių važiavo į Slavikus.
Šakių rajone siautėjo minimos sovietų armijos
daliniai ir NKVD čekistai. Netoli Žvangirių miško du stribai ir
du rusai ryšininką sustabdė, patikrino jo dokumentus: jie buvo tvarkingi,
todėl jo nekratė. Tačiau vieną ruselį sudomino išsipūtęs portfelis.
Jis saviškiams tarstelėjo, kad jame gali būti degtinės ir lašinių.
Buvo rasta pogrindinė spauda, Vytautą areštavo, varė į Kidulių stribyną.
V. Mickaitis buvo geras sportininkas, kai priėjo Kidulių dvaro parką,
staigiu šuoliu liuoktelėjo per tvorą, nėrė į krūmus, pribėgęs tvenkinį
puolė su drabužiais į jį ir ėmė plaukti. Kol stribai šaudydami lakstė
po parką, Vytautas sėkmingai perplaukė tą ežeriuką. Nelaimei, keliu
JurbarkasKiduliai ėjo stribas Bandzenevičius. Supratęs, kad bėglys
yra stribų persekiojamas žmogus, iš automato pradėjo į jį šaudyti.
Kulkų pakirstas ryšininkas V. Mickaitis krito ant ežeriuko kranto.
Stribas pažino, kad tai buvusio viršaičio, Jurbarko girininko
sūnus, todėl enkavedistai dar tą patį vakarą prisistatė pas Mickaičius.
Apie keturias valandas buvo daroma smulki krata, tačiau nerado po
stalu paslėptų apie 100 P. Paulaičio leidžiamo laikraščio Lietuviški
atgarsiai numerių, taip pat Juozo iš Varėnos II parsinešto ir
malkinėje paslėpto pistoleto, vokiškų granatų, šovinių. Brolio Vytauto
žūtis ir girininko Mickaičio praeitis čekistams buvo pakankama dingstis
Juozą su tėvu areštuoti. Jie Marijampolėje buvo ilgai tardomi, 1946
m. vasario 16 d. karinio tribunolo nuteisti po 10 metų kalėjimo
ir išvežti į lagerius. Taip P. Paulaitis-Aidas neteko dviejų
patyrusių ryšininkų ir artimų bendražygių brolių Vytauto ir Juozo
Mickaičių. Tai buvo pirmosios LLGS organizacijos netektys antrosios
sovietų okupacijos pradžioje.
Iki Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo Lietuvos
laisvės gynėjų rinktinė (dar vadinama Batalionu Nr. 8) veikė kaip
atskiras partizanų kovos vienetas. Nuo 1947 m. pradžios rinktinė
pavadinta Trijų Lelijų vardu, nes Trijų Lelijų simboliai raudoname
fone vaizduojami Jurbarko miesto herbe.
Kovos bičiulių gerbiamas ir Laisvės kovai daręs
nemažą įtaką partizanų vadas, enkavėdistų vertinimu buvo ypač pavojingas
sovietinei santvarkai. Tris kartus sėkmingai pasprukęs iš čekistų
nagų, P. Paulaitis tapo ypatingo jų domėjimosi objektu. Melo, klastos
ir provokacijų meistrai raudonieji čekistai griebėsi įvairiausių
vadinamųjų kombinacijų, kurių tikslas priversti P. Paulaitį nutraukti
ginkluotą kovą. Jam siūloma legalizuotis, garantuojama gyvybė, laisvas
ir laimingas gyvenimas. Ko verti okupantų žodžiai ir pažadai,
partizanų vadas puikiai suprato, todėl jų vilionės nepasiekė tikslo.
Nepavykus šiai klastai, norėdami pakenkti P. Paulaičiui ir sukompromituoti
jį partizanų akyse, saugumiečiai griebėsi dažnai prieš Laisvės kovotojus
išbandyto metodo mėgino juos sukiršinti, pasėti tarpusavio nepasitikėjimą.
Jurbarko MGB inspiruotas, niekšybėmis pagarsėjęs šnipas Barzda
parašė MGB viršininkui laišką klastotę, kurioje nurodė neva jis
kalbėjęsis su P. Paulaičio giminaičiais, kurie perdavę Aido
pažadą pakišti savo būrį sovietų kariuomenės smūgiui (podvesty
pod operatyvny udar). Šis laiškas turėjo netyčia patekti partizanams.
Toliau saugumiečiai veikė pagal daug kartų išbandytą scenarijų:
krepšys su dokumentais girtų stribų pametamas partizano Leono
Pocevičiaus sesers Lėvusės Gerulaitienės sodyboje. Spėjama, kad
krepšys su dokumentais per ryšininkus pateko Girdžių būrio partizanams.
Atrodo, kad ir ši saugumiečių klasta buvo bevaisė: sukiršinti partizanų
nepavyko. Nepasisekus vienoms provokacijoms, Raseinių ir Jurbarko
čekistai kurpė naujas: visų tikslas tas pats fiziškai arba morališkai
sužlugdyti partizanų vadą. Norėdamas pažadinti žemos moralės žmonių
godumą, Raseinių NKVD viršininkas pulkininkas Jakovas Sinicinas
vietinėje spaudoje išplatino atsišaukimą, kuriame už P. Paulaičio
galvą žadama 10 tūkstančių rublių premija. Kai Judo skatikais niekas
nesusigundė, Sinicinas Jurbarko, Šimkaičių, Eržvilko, Gaurės, Raudonės
apylinkėse išplatino atvirą laišką, kuriame P. Paulaitis ir jo vadovaujami
partizanai šmeižiami, kaip nacių talkininkai, lietuvių tautos priešai,
siūloma nutraukti ginkluotą pasipriešinimą sovietinei santvarkai.
P. Paulaitis puikiai suprato, kad polemizuoti
su užkietėjusiu bolševikinės santvarkos gynėju ir sužalotos sąmonės
žmogumi pulkininku Sinicinu, yra bergždžias darbas, tačiau, būdamas
mandagus ir korektiškas žmogus, 1946 m. spalio 14 d., jau dirbdamas
Kęstučio apygardos štabe, parašo jam atsakymą. Laiškas įdomi aukštos
dvasinės kultūros erudito žodinė dvikova, pagrįsta nepaneigiama
argumentacija ir tvirtais idėjiniais įsitikinimais, polemika su
okupantų represinio aparato valdininku, kurio pagrindinis argumentas
akla neapykanta politiniam oponentui. Su laiškuatsakymu buvo
supažindinti Kęstučio apygardos partizanai. Manome, kad jis padės
geriau pažinti P. Paulaičio asmenybę, jo moralinius ir politinius
įsitikinimus, todėl šiame rašinyje spausdiname kai kurias jo ištraukas:
Paulaičio Petro
Raseinių apskr. NKVD Viršininkui
Pulkininkui Sinicinui
Laiškas atsakymas
Jau nekuris laikas, kai girdžiu apie tamstos man
parašytą ir visuomenėje išplatintą atvirą laišką. Negaudamas jo
teksto negalėjau jo tinkamai įvertinti, taigi ir į jį atsakyti,
kaip Tamsta to iš manęs nori. Apie laiško pasirodymą visuomenėje
nugirdau kas tai apie š. m. liepos vidurį, ir kadangi Tamsta rašinėji
laiškus be datos, tai skaitau sugriebęs jo tekstą, atsakymą dar
nepavėluotą, žinoma, aš į jį ir neskubu atsakyti, nes nematau tokios
naudos ir reikalo, tik taip sau, iš mandagumo ir kad Tamsta to nori.
Gi apie Tamstos laiško vertę, tai jau pačioje pradžioje pasakiau,
kad jis yra NKVD šlykščios ir žiaurios, tiesiog laukiniškos politikos
priemonė: tendencingai ir melagingai iškraipant faktus, prieš jus
atėjūnus ir ramaus krašto okupantus-kolonizatorius komunizmui nesimpatingą
asmenį varyti propagandą ir jį visaip apšmeižti, diskredituoti visuomenės
akyse, kaip tos pačios visuomenės kenkėją. Vietos ir laiko stoka
man neleidžia visus Tamstos tendencingus ir suktus prieš mane nukreiptus
kaltinimus atremti, to Tamsta be abejo iš manęs ir nenori ne tas
tamstai ir rūpi. (
) Aš asmeniškai nė vienam žydui ar komunistui
prie vokiečių nesu pakenkęs nė per plauką. Man galėtų šimtai milicininkų
ir kitų tarybinių tarnautojų bei komjaunuolių padėkoti, kad jie
prie vokiečių per mane išliko, nors mano įtakos tiesioginiai ir
nejautė. Aš juos skaičiau savo žmonėmis ir jų sunaikinimui ar ištrėmimui
buvau atkaklus slaptas priešas, o tuo tarpu tie mano apgintieji,
jūsų NKVD sukvailinti, mielai šiandien mane matytų, kad ir šaukšte
prigirdytą. Taip pat nesugriaunamai galiu įrodyti, nors Tamsta tvirtini
ir kitaip, kad vokiškųjų rudųjų blakių vis tik mano dėka trūnija
mūsų sumanymuose. Antra vertus, kada vokiečiai triumfavo, visi galvojome,
kad rusai bus sumušti: mums prieš juos neverta kariauti. Taigi,
mes petys į petį su tais pačiais bolševikuojančiais lietuviais stengėmės
silpninti hitlerininkų gretas, bet, kadangi likimas vokiečiams nulaužė
ragus, jų vietoje atsirado, sugrįžo jau pažįstami nauji okupantai,
palikę liūdnus mūsų tautai pėdsakus ir mums jie neleido ramiai dirbti
savo darbą, mes buvome priversti mestis, kad ir su jūsų tariamais
vokiečiuojančiais lietuviais išdavikais, į kovą prieš naują smurtą.
Mes prieš Raudonąją armiją, kovojusią prieš vokiškuosius okupantus,
nekariavome, jiems nekliudėme, priešingai, mes rusus, kaip tokius,
gerbiame, bet negalime ramiai žiūrėti ir laukti, kada mūsų išgamos,
parsidavę budeliškai (...) NKVD tai antrai armijai, kurios tikslas
naikinti kas dora, šventa, kultūringa ir kas savaime skatina pažangą,
baigtų sunaikinti paskutinį dorą lietuvį. Tiesa, gal kiek aršesnė
mūsų kova su NKVD, kaip su gestapu. Bet, mielas pulkininke, Tamsta
būk nors tiek teisus pripažinti, kad gestapo vis tik šiek tiek yra
žmoniškesnis, kaip NKVD: vokiečiai kitus išnaudojo, bet nors sau
buvo geri (rusai, įžengę į Vokietiją, negalėjo suprasti, dėl ko
vokiečiai turėjo kariauti, juk pas kiekvieną vokietį viskas taip
puiku, turtinga ir tvarkinga), bet rusai pernelyg išnaudoja visus,
o tuo tarpu visoje Rusijoje skurdas. NKVD ir savo žmonėms per 2728
metus nesukūrė jokios laimės.
Pagaliau Tamsta pulkininke, be reikalo dediesi
nesuprantąs, dėl ko mes tęsiame ir toliau neva tai pragaištingą
darbą. Tos klaidos ne Tamstos ir mes ne Rusijoje tai darome. Išeis
iš Lietuvos okupantai bus tvarka, kraujas savaime nustos tekėjęs.
Be reikalo rūpiniesi ir mano gyvybe. Aš dovanų iš Tamstos neprašau.
Dėl Tėvynės ir jos laisvės, dėl tiesos, aš nesu iš tų, kurie bijotų
mirti. Dėkoju už Tamstos gerą širdį. Aš tą paslaugą, jeigu likimas
atiduotų Tamstą į mano rankas, ir Tamstai padaryčiau dovanočiau
gyvybę, jeigu Tamsta savanoriškai pasiduotumei. Tiek pat galiu pasakyti,
kad nesibaimintumėte ir dėl to, kad gali mane nužudyti patys mano
bendrininkai: Tamsta to malonumo turbūt nesulauksi. Tuo tarpu aš
esu tikras, kad bus viskas visai atvirkščiai: daugelis iš jūsų,
pačių bendrininkų rankomis, tinkamu momentu bus tinkamai sudoroti,
nes ne visus milicininkus ir tarybinius tarnautojus mes laikome
visiškai aklais ir sugedusiais. Žinoma, man rašant šias eilutes
prisimena vilko ir ėriuko istorija. Tamsta tuo tarpu esi vilkas,
o aš ėriukas. Kaip aš nesiaiškinčiau, vis vien aš tamstos akyse
būsiu kaltas, bet
visgi vieną dieną bus kitaip. Apgaulė, plėšikavimas
ir melagystė, žodžiu, ta pasaulio nesąmonė (...) komunizmas žlugs.
Man rodos, kai netrukus kortos atsivers, Niurnbergo procesas, gal
ir kur kitur, prasidės naujiems, nepalyginamai baisesniems žmogžudžiams
ir plėšikams raudoniesiems Europos ir mūsų krašto budeliams. Vokiečiai
Lietuvoje nė dešimtos dalies nenualino mūsų krašto (sužalojimai
buvo padaryti tik vykstant frontui, jo ruožuose), kaip kad raudonieji
demokratai nualino. Visa mūsų visuomenė ir visas pasaulis, kur
tik jūs įžengėte, prislėgti kruvinom ašarom aimanuoja ir laukia
išmušant teisybės valandos. Atsakyk, Tamsta, jeigu toks teisus esi,
keli Raseinių apskrityje prie vokiečių buvo išplėšti, jų savininkai
sugrūsti į rūsius, kankinami, badu marinami. O prie jūsų kiek ūkių
stovi išplėštų, apleistų, tuščių? Mes apytikriai galime pasakyti,
kiek buvo prie vokiečių mūsų piliečių išvežtų į Vokietiją arba vietoje
kalinamų ir kiek jų dabar į jūsų ubagyną išvežtų ir kiek jų kenčia
NKVD rūsiuose. Prie jūsų juk kiekvienas namo rūsys virto kalėjimu.
Ir už ką tie žmonės kenčia? Dėl to, kad jie ne komunistai, dėl to,
kad myli darbą, dėl to, kad dar šį tą turi, taigi, už tą žalą turėsit
skaudžiai atsakyti. Galimas daiktas, kad pulkininkui Sinicinui ir
pavyks savo sukurtame raudonajame ubagyne kur nors užsimaskuoti,
bet ne visiems klius panaši laimė. Aš norėčiau Tamstos paklausti,
kur pulkininkas padėsi savo apskrities milicininkus, ištikimus pirmininkus,
uolius komjaunuolius bei tarnautojus ir kitus mūsų jums parsidavusius
raudonuosius šunelius? Jau hitlerininkai savo laiku mūsų jiems parsidavusius
šunelius spyrė į užpakalį ir juos paliko negailestingam likimui.
Tamsta, kaip kilniaširdis žmogus, manau, kad to nepadarysi su jūsų
batlaižiais.
Matote, gerb. pulkininke, kad man gerų norų netrūksta
bendrai išspręsti bendrus taip rūpimus dalykus. Jeigu tikrai taip
nuoširdžiai trokšti mūsų liaudžiai ir man gero, tai manau, kad susitarsime.
Aš galėčiau Tamstai duoti adresą atvykti į kokį nors mūsų dalinį.
Neliečiamybę garantuoju. Čia galėtume viską smulkiai išsiaiškinti.
Su pagarba:
Kaip Tamsta teigi, Jurbarko, Šimkaičių, Eržvilko,
Gaurės, Raudonės ir dar kitų valsčių, kuriuose NKVD špionažas nepajėgė
išsiaiškinti banditinių grupių vadovas
1946 10 14 Petras Paulaitis18
Šis laiškas labai svarbus dokumentas, padedantis
pažinti partizanų vado mąstyseną, jo rūstus kaltinimas amoraliai
bolševikinei santvarkai, tvirtas įsitikinimas, kad tiek pasauliui
kančių atnešusi komunistinė sistema žlugs ir susilauks tautų pasmerkimo.
Tik nei P. Paulaitis, nei kiti partizanų vadai tada negalėjo nujausti,
kad sovietinė okupacija užtruks taip ilgai ir pareikalaus iš lietuvių
tautos tiek daug moralinių ir fizinių kančių. Partizaninio sąjūdžio
centralizacijos, vieningos vadovybės problema buvo aktuali nuo pat
Laisvės kovų pradžios. Prireikė net kelių metų, kol ši idėja buvo
įgyvendinta. P. Paulaitis-Aidas dar 1945 m. vasarą savo ryšių
kanalais sužinojo, kad Raseinių apskrities partizanų Žebenkšties
rinktinės vadai Jonas Žemaitis-Tylius, Juozas Čeponis-Budrys,
Tauragis, Petras Bartkus-Dainius, Rimgaila
puoselėja viltis ir ieško būdų, kaip suvienyti į vieną junginį partizanų
būrius ir rinktines, veikiančias Raseinių, Kėdainių, Kelmės, Jurbarko,
Tauragės, Šilalės rajonuose.
1946 m. P. Paulaitis-Aidas gavo iš Lydžio
rinktinės štabo viršininko Juozo Kasperavičiaus-Angies pranešimą
nurodytu laiku atvykti į Eržvilko valsčiaus Balnių kaimo ūkininko
Stūrono sodybą pasitarti. Aidas su savo pirmuoju pavaduotoju
Vladu Gudavičiumi-Radvila nuvyko į sutartą vietą, kur susitiko
su Lydžio rinktinės atstovais štabo viršininku J. Kaspervičiumi-Angiu
ir jį atlydėjusiu Lydžio rinktinės štabo apsaugos būrio vadu Vaclovu
Ivanausku-Gintautu.
Pasitarimo tikslas išsiaiškinti Jurbarko partizanų
rinktinės vadų požiūrį, kaip jie vertina seniai pribrendusią būtinybę
Pietryčių Žemaitijoje kovojusius partizanų būrius ir rinktines
sujungti į apygardą, kovinį vienetą, vadovaujamą vieningos vadovybės.
18 P. Paulaitis. Laiškas atsakymas
pulkininkui Sinicinui. // Laisvės kovų archyvas, Nr. 12, 1994, p.
1214.
© 2018 XXI amžius
|