Pašarvota tiesa
Jau praėjo kelios savaitės nuo tos sausio dienos, kai s. Nijolė Sadūnaitė Seime pasakė savo gyvą Tiesos žodį apie Lietuvos gyvenimo žaizdą. Laiko dulkės uždengia skaudžius įvykius ir žodžius, todėl juos būtina prisiminti, jeigu nenorime tapti savojo užmaršumo aukomis. Tiesą sakant, žmonės nepamiršo Sausio 13 dienos tragedijos smulkmenų, išlieka nepamirštama ir 2012 metų gegužės 17-oji. Panašiai būdavo ir tremtiniams: jie sunkiomis sąlygomis apsiprasdavo, net linksmindavosi, net atrodydavo, kad jau pamiršo baisią skriaudą, tačiau sielos gilumoje visada ruseno prisiminimas, viltis ir troškimas sugrįžti į Tėvynę. Tad ir dabartinės Lietuvos skauduliai rusena daugybės žmonių atmintyje, o s. Nijolės kalba tik paskatino siekti garbingo išėjimo į Tiesos kelią. Politikai labai nenori apie tai kalbėti, o jei ir kalba, tai jų kalbos iš esmės skiriasi nuo s. Nijolės kalbėjimo. Jų mintys horizontalios nuo kairės iki dešinės, o s. Nijolės vertikalios, nuo žemės kylančios į moralinį aukštį. Todėl politikieriams atrodo, kad Deimantės Kedytės tragedija tėra tik vienas mažareikšmis epizodėlis tarp daugelio nusikaltimų, įvykdytų Lietuvoje per nepriklausomybės metus. Deja, tai nebuvo epizodėlis, nes šį nusikaltimą vykdo atsakingos valstybinės institucijos: prokuratūra, teismai, policija, Seimo ir Vyriausybės nariai, jau nekalbant apie sovietiškai tendencingą žiniasklaidą. Susidorojimas su D. Kedyte atskleidė moralinę teisėsaugos būklę, kurios metastazės turi įtakos beveik visoms gyvenimo sritims skleisdamos neteisingumą ir neviltį visoje šalyje.
|