Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Prienų dekanate

Konsekruota po gaisro atstatyta bažnyčia

Vysk. Rimantas Norvila šventąjį aliejų pila ant naujojo altoriaus

Pagrindiniai Balbieriškio bažnyčios rėmėjai Arvydas ir Gražina Paukščiai su vyskupo ir Popiežiaus padėkos ženklais

BALBIERIŠKIS. Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero dienos išvakarėse čia pašventinta (konsekruota) nauja Švč. Mergelės Marijos Rožinio bažnyčia. Titulą ji paveldėjo iš senosios, sudegusios 2013 m. rugpjūčio 8 d. naktį. Prieš 500 metų įkurtoje parapijoje tai – jau penktoji bažnyčia. Iškilmėms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, drauge meldėsi arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Juozapas Matulaitis ir kelios dešimtys kunigų.

„Esame įvykusio stebuklo liudytojai, – sakė Balbieriškio parapijos klebonas, kun. fil. lic. Remigijus Veprauskas, – nelengvu metu gyvendami geros valios žmonės susitelkė kilniam tikslui, visų tikinčiųjų, rėmėjų ir Dievo pagalbos dėka turime bažnyčią“.

Lyginant su senąja dvibokšte medine bažnyčia, naujoji yra mažesnė, mūrinė, vienbokštė, tačiau joje įrengtas geoterminis šildymas, šiuolaikiška įgarsinimo ir gaisrosaugos sistema, patogūs suolai. Didįjį altorių papuošė dailininko Broniaus Rutkausko sukurtas paveikslas, kuriame pavaizduota Švč. Mergelė Marija su rožiniu ir medžių ūksmėje senieji maldos namai, tarnavę 1888–2013 metais. Į bažnyčios bokštą įkeltas solidaus skambesio varpas, iš toli matomas ir naktį apšviečiamas laikrodis. Bažnyčią projektavo kaunietis architektas Vilius Urbonas, statė „Archis“ bendrovė, darbams vadovavo Jonas Urbonas, pagrindinis statybų rėmėjas – informacinių technologijų UAB „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys su šeima ir jo vadovaujamos bendrovės darbuotojai. Parapijos klebono kun. R. Veprausko teigimu, naujoji bažnyčia kainavo apie milijoną eurų.

Iškilmių pradžioje su Balbieriškio bažnyčių istorija supažindino istorikas Vitas Rymantas Sidaravičius, konsekravimo iškilmių eigą komentavo klebono brolis kun. Virginijus Veprauskas. Simbolinį įkurtuvių raktą bažnyčios statytojas J. Urbonas įteikė vysk. R. Norvilai, o šis perdavė parapijos vadovui kun. R. Veprauskui. Po bendros maldos ir specialaus ritualo vysk. R. Norvila pašventino vandenį, kuriuo vėliau apšlakstė sakyklą, altorių ir visą bažnyčią. Paskui šventaisiais aliejais nuvalytas altorius ir patepti keturiuose bažnyčios kampuose esantys kryžiai. Įnešus smilkalų indą, jį pašventinus, buvo pasmilkytas ne tik altorius, bet ir visa bažnyčios erdvė. Tuomet prasidėjo pamaldos. Žodžio liturgija buvo skirta neeiliniam įvykiui. Bažnyčia minėta kaip uola, ant kurios žmogus stato savo dvasinį gyvenimą, prisimintas Lietuvos nepriklausomybės 100-metis, minėtas Vasario 16-osios Akto signataras kun. Justinas Staugaitis, palikęs pėdsaką ir Balbieriškio bažnyčios istorijoje. Bendra malda su iškilmėms pritariančio bažnyčios choro, vadovaujamo vargonininkės Valės Gustaitienės, giesmėmis truko beveik tris valandas, tačiau neprailgo. Atrodė, jog sausakimša bažnyčia alsuoja vienu ritmu.

Konsekracijos iškilmių metu pagrindiniam bažnyčios statybos rėmėjui A. Paukščiui ir jo šeimai įteiktas popiežiaus Pranciškaus Apaštalinio palaiminimo dokumentas ir naujosios Balbieriškio bažnyčios maketas, pagamintas 3D technologija. Tokie patys atminimo ženklai (naujosios bažnyčios maketas) įteikti bažnyčios architektui V. Urbonui, varpą dovanojusiam Robertui Seiliui, verslininkui Antanui Kavaliauskui, Veiverių klebonui kun. Kęstučiui Vosyliui, Prienų r. merui Alvydui Vaicekauskui, LRT televizijos žurnalistei Rūtai Lankininkaitei. Iškilmes komentavusiam kun. V. Veprauskui pakvietus, pasirašytas bažnyčios konsekravimo aktas. Jo tekste rašoma: „2018-aisiais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus metais kovo 3 dieną popiežiui Pranciškui valdant Katalikų Bažnyčią, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metus, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila konsekravo Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir altorių“. Aktą pasirašė konsekravimo iškilmėms vadovavę vyskupai, kunigai, bažnyčios statytojai, rėmėjai, Seimo nariai Andrius Palionis ir Vytautas Kamblevičius, Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadas, brigados generolas Valdemaras Rupšys, Prienų r. meras A. Vaicekauskas, vicemeras Algis Marcinkevičius, Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė, beveik septynis dešimtmečius septyniolikai parapijos klebonų zakristijonu tarnavęs devyniasdešimtmetis Stasys Gustaitis ir kiti.

Prisiminus istoriją

Kai Lenkijos–Lietuvos valstybės karalius Aleksandras savo gydytojui (barzdaskučiui, balbieriui) vokiečiui Hanusui Sudormanui padovanojo žemės sklypą Birštono giriose prie Ringio, Peršėkės ir Nemuno upių, tas pirmiausia įkūrė dvarą, paskui gyvenvietę. Netrukus dvarą įsigijo rusų kilmės kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis, stačiatikis, ir pastatė maldos namus. Tikėtina, jog tai įvyko apie 1518 metus. Pradžioje tai buvo Merkinės filija, o nuo 1522 metų – savarankiška parapija. Senieji raštai liudija, jog klebonus tuomet parinkdavo vietos dvaro savininkas, o bažnyčiai išlaikyti klebonams buvo suteikta privilegija (propinacija) – teisė turėti bravorą, gaminti degtinę, laikyti smuklę ir rinkti muito mokestį už muges prie bažnyčios. Vietovės, iš pradžių vadintos Hanusiške, o vėliau Balbieriškiu, dvaras nuo pat pradžių priklausė skirtingų tautybių ir įvairių tikėjimų kilmingiesiems. Pirmoji medinė bažnyčia, vos netapusi cerkve, po šimto metų sugriuvo. Į naująją, vėl medinę, jau pavadintą kirche, dvaro savininkas 1612 metais pasikvietė protestantus kalvinus. Jų religija leido pamaldas rengti vietos žmonių kalba, steigti mokyklas, pastoriai galėjo turėti šeimas. Naujieji maldos namų šeimininkai tvirtino neradę parapijos dokumentų, Balbieriškyje nebuvus katalikų, tačiau pastarųjų reikmėms Nešeikų kaime pastatydino koplyčią. Grumtynės, teismai tarp katalikų ir kalvinų tęsėsi beveik tris dešimtmečius. Katalikai bažnyčią atgavo tik 1644 metais, tačiau ir ją, ir kleboniją bei daugelį miestelio namų 1655 metais sudegino rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė. Nusiaubtas miestelis ilgai neatsigavo, porą dešimtmečių bažnyčios išvis nebuvo, žmonės meldėsi 1667 metais ant mūrinių pamatų pastatytoje laikinoje pašiūrėje, vizitacijų aktuose vadinamoje „šopa“. Tik 1687 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia, jos koliatoriai (kilmingieji rėmėjai, turėję teisę skirstyti bažnytines pareigybes) padovanojo jai liturginių reikmenų, šventųjų paveikslų, įrengė vargonus. Po Kalenbergo mūšio netoli Vienos, kai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio vadovaujama lietuvių, lenkų ir žemaičių kariuomenė sutriuškino turkų armiją, kunigaikštis apdovanojo jam talkinusius didikus: Kazimieras Vladislovas Sapiega (1650–1703) gavo Balbieriškį, tapo bažnyčios statybos fundatoriumi. Svarbiausia bažnyčios interjero dalis –  šventiškas ir iškilmingas didysis altorius – barokinio meno šedevras. Tai – Balbieriškio meistrų išdrožinėtas abstraktus kiaurapjūvis ornamentas, sudarytas iš plastiškų lanksčių kreivių. Medinė altoriaus drožyba pabrėžia bažnyčios titulo paveikslą – „Švč. Mergelė Marija Rožančinė“ (pagal italų dailininko Gvido Reni 1630 metais sukurtą panašaus siužeto kompoziciją). Altoriaus paveikslo viršuje – Marija su Kūdikiu, apsupti angeliukų vainiko. Marija duoda rožančių apačioje stovinčiam šv. Dominykui, o Kūdikis tiesia rožančių susirinkusiems žmonėms. Paveikslo gilumoje – šviesos apsupta bažnyčia, primenanti Vienos Šv. Stepono katedrą.

Aštuonių žmonių grupė paveikslo kairėje, pasak menotyrininkų, – istoriniai personažai. Šermuonėlių mantija apsisiautęs Austrijos (Šventosios Romos imperijos) valdovas Leopoldas I (1640–1705), už jo – altoriaus fundatorius, Lietuvos iždininkas K. V. Sapiega. Paveikslo autorius – italų tapytojas Mykolas Arkangelas Palonis (1641–1713), nuo 1674 iki 1692 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje.

Miestelį ir parapijos gyventojus skaudžiai palietė 1710 metų maras. Be gyventojų liko ne tik Balbieriškis, bet ir aplinkiniai kaimai. Tik apie 1714 metus senosiose tuščiose sodybose atsirado naujakurių. Paskirtasis naujas parapijos ganytojas paskelbė atsisakantis propinacijos (gaminti degtinę, ja prekiauti, rinkti turgaus mokestį) ir šią privilegiją perleido žydams, kurie privalėjo mokėti atlyginimus bažnyčios tarnams. Po pusšimčio metų šią teisę iš žydų atėmė naujasis Balbieriškio dvaro savininkas.

Vilniaus vyskupijos Simno dekanato kunigų konferencija vyko Balbieriškyje 1739 metais. Iš jos aprašymo sužinome, jog tuometė Šv. apaštalo Petro bažnyčia buvusi trinavė su dviem bokštais ir penkiais altoriais: Švč. Dievo Motinos Rožančinės (didysis), Švč. Marijos Sopulingosios, Šv. Jurgio, Šv. Antano ir Šv. arkangelo Mykolo. Klebonijos bravore buvę du katilai: 30 svarų ir šv. Kryžiaus brolijai priklausantis 8 svarų. Parapiją sudarė Balbieriškio miestelis su dvaru, bajorų Stagniūnų ir Mardosų dvarai bei devyniolika kaimų: Nešeikai, Norkūnai, Mardosai, Stagniūnai, Kižiai, Putrišiai, Mackiai, Žiūronys, Gelčiai, Kalnynai, Vazniškiai, Gudeliai su Ivoniškio palivarku, Šlavantų dvarelis, Pilotiškiai, Leiciškiai, Rudėnai, Makrickai, Kidziulių vienkiemis, Kunigiškiai, dveji Ulkiškiai (krikščionių ir totorių), Pervazninkai.

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo 1795 metais Balbieriškio parapija priskiriama Prūsijos Vygrių, Seinų, Augustavo vyskupijoms, Prienų, Kalvarijos, Zapyškio dekanatams. Vyskupui vizituojant Balbieriškį 1837 metais, nustatyta, jog bažnyčios pastatas griūvantis, parapijoje gyvena 3500 katalikų, 1121 žydas, 120 evangelikų (kalvinų).

Ketvirtoji medinė Balbieriškio bažnyčia statyta sunkiu laikotarpiu, kai po 1863 metų sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda, suvaržytos katalikų teisės. 1888 metais konsekruotai bažnyčiai buvo suteiktas Švč. Mergelės Marijos Rožančinės titulas. Bažnyčia buvo neogotikinio stiliaus, pailginto stačiakampio formos, su dviem smailiais bokštais ir romaninio stiliaus langais.

Iš senosios XVII amžiaus bažnyčios į naująją buvo perkelti didysis ir šoniniai altoriai, originalios drožybos vargonai su kilmingojo Stanislovo Tiškevičiaus monograma.

Per visus 500 metų, kai pastatyta pirmoji Balbieriškio bažnyčia, parapija priklausė Vilniaus, Vygrių, Seinų, Vilkaviškio vyskupijoms, Simno, Prienų, Marijampolės, Zapyškio, Alytaus dekanatams. Klebonavo kelios dešimtys kunigų: Martynas Abramavičius (1518–1540), Mikalojus Verbylovičius, nežinomas (apie 1600), Jonas Mackevičius, Stanislovas Vitkevičius, Gizevskis, Felicijonas Rudskis (1660–1671), Mikalojus Gavlovskis (1671–1681), Juozapas Purpevičius (1681–1704), Stanislovas Piotrovskis (1704–1744), Juozapas Tilickis (1744–1754), Trečiokas (1754–1766), Pranciškus Liudvikas de Mestdakas (1767–1785), Domininkas Januškevičius (1785–1813), Matas Svientochovskis (1813–1839), Juozapas Gecevičius (1839–1846), Pijus Bartuškevičius (1846–1872), Baltramiejus Žukauskas (1872–1881), Vincentas Sakevičius (1881–1896), Silvestras Leonavičius (1896–1906), Motiejus Brazauskas (1906–1913), Juozapas Rudaitis (1913–1954), Feliksas Sruoginis (1954–1955), Petras Sitka (1955–1961), Bernardas Baliukonis (1961–1968), Leonas Lešinskas (1968–1971), Juozas Berteška (1971–1990), Vytautas Juozas Insoda (1990–1995), Kęstutis Vosylius (1995–1999), Arūnas Užupis (1999–2003), Robertas Bruzga (2003–2010), Remigijus Veprauskas (nuo 2010).

Penki Balbieriškio parapijos šimtmečiai – penkios bažnyčios. Karai ir ugnis keitė miestelio gyventojų namų ir šventyklų kultūrą. Kiekvieną kartą žmonės ręsdavo tvirtesnius, gražesnius, kviestinių meistrų projektuotus statinius. Svarbiausia buvo išlaikyti tikėjimą, elgtis pagal Dievo žodį, puoselėti doro gyvenimo tradicijas. Vilniaus vyskupijos vizitatoriui 1669 m. vasario 19 d. lankantis Balbieriškyje, klebonas skundėsi, jog gyventojai abejingi tikėjimui (in devotione frigidi – lot.), sekmadieniais ir šventadieniais nelanko bažnyčios. Todėl klebonui leista visus abejinguosius, tiek valstiečius, tiek piliečius (civium – lot.) bausti 5 lenkiškų auksinų bauda, o gautus pinigus paskirti prieglaudai. Sekmadieniais ir šventadieniais iš kiekvieno ūkio nors vienas atstovas būtinai turėjo atvykti į bažnyčią. Klebonas turėjo teisę bausti kartu gyvenančias nesusituokusias poras. Toje pačioje vizitacijoje minima, jog Balbieriškio mokykla neveikė, kadangi neturėjo fundacijos. Suaugęs vyras gyveno prie bažnyčios, jai patarnavo ir mokė vaikus.

Balbieriškio parapijos gyventojus ypač paveikė carinės Rusijos priespauda XIX amžiaus antroje pusėje ir sovietinė okupacija, trukusi pusę XX amžiaus. Pirmuoju atveju žmonės, negavę valdžios leidimo, rizikuodami statė savo bažnyčią, antruoju atveju išlaikė pogrindinį tikėjimą. Sovietmečiu Balbieriškio parapija buvo tapusi kunigų rezistentų tremties vieta. Valdžios persekiojimus patyrė klebonai kunigai Petras Sitka (1914 01 01–1940 09 15–2002 11 30), Bernardas Baliukonis (1913 05 25–1937 06 13–1976 05 20), Leonas Lešinskas (1924 02 14–1950 08 22–2004 09 16), Juozapas Berteška (1923 03 24–1945 12 21–1990 10 05). Pastarojo dėka du balbieriškiečiai – Gediminas Marcinkevičius ir Nerijus Žvirblys – pasirinko kunigystės pašaukimą.

Balbieriškio bažnyčios gaisras 2013 metų vasarą – skaudus priminimas žmonėms, tolstantiems nuo dvasinių vertybių. Praeityje, jeigu būtų buvusi fundatorių valia, miestelyje galėjo atsirasti ir cerkvė, ir kirchė, tačiau parapijiečiai pasirinko katalikų šventovę, joje ieškojo paguodos, užtarimo, prašė vilties. Keleri penktosios Balbieriškio bažnyčios statybos metai vėl sutelkė žmones. Gruodį į naujosios bažnyčios bokštą įkeltas varpas. Šiemet kovo 3 d. jis paskelbė apie naujo parapijos šimtmečio pradžią.

Justinas ADOMAITIS

Autoriaus nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“