2018 m. kovo 23 d.
Nr. 12 (2279)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų – tūkstančiai žygių...


XXI Amžius


Atmintis

Naujųjų laikų knygnešys

Juozas Bacevičius

Kovo 17-ąją sukako 100 metų, kai Karčrūdės kaime, Paluobių parapijoje, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje, gimė Juozas Bacevičius. Jis daug metų dirbo Šakių ir Kauno miškų ūkiuose, prie menko uždarbio prisidurdamas šeimai iš bitininkystės, gėlininkystės ir vaistažolių auginimo. Okupacijos metais jis buvo nenuilstantis pogrindininkas. Drauge su Vytautu Andziuliu (mirė kovo 16-ąją) Salių kaime buvo įkūręs pogrindinę spaustuvę, pavadintą pirmosiomis jų pavardžių raidėmis „ab“. Joje spausdinamus leidinius J. Bacevičius platino po visą Lietuvą.

V. Andziulis apie savo bičiulį yra sakęs: „Juozas sakydavo, kad knyga jam svarbiau už duoną. Jį dažnai gelbėdavo sumanumas, landumas, greita orientacija, į bet kokį jam užduotą klausimą mokėjo greitai ir įtikinamai atsakyti. Šiaip visada buvęs sulysęs, pavargęs, skurdžiai apsirengęs neatrodė galintis patraukti dėmesį. Tokia jo išvaizda buvo maskuotė. Niekas net neįtarė, kad fiziškai taip atrodantis žmogus gali tokius didelius darbus nuveikti. Jis turėjo labai daug pažįstamų patriotų – pasauliečių ir kunigų. Taip ir neatskleidė, kas jam padėjo išplatinti slaptą spaudą, vis sakydavo, kad seserys vienuoliukės jam talkino. Automobilio neturėjo, todėl Lietuvą apvažinėjo autobusu, pakeleivingais automobiliais, daug kilometrų nuėjo pėsčiomis. Kadangi augino gėlių, daržovių, vaistažolių, buvo ir bitininkas, tai ryšulius su knygomis buvo lengviau slėpti. Net artimiausi šeimos nariai ir giminės nežinojo, ką tiksliai jis veždavosi savo portfelyje ar krepšyje – jo viršuje kyšojo agurkai, gėlės, bitininko rakandai, o apačioje – slaptos knygos. Taip Juozas su sunkiais ryšuliais ir baime bei grėsme keliaudavo bene 10 metų. Kartą buvo sumuštas, bet ir vėl savo veiklą tęsė. Kartais ir mudu su žmona jam nuveždavome atspausdintos, bet nepjaustytos, nelankstytos, nesurištos spaudos. Jis su žmona viską padarydavo. Juozas buvo didis žmogus!“ – savo pasakojimą apie bendražygį baigė V. Andziulis.

J. Bacevičius mirė 1995 m. liepos 19 d., palaidotas Paluobių kapinėse.

Roma KAMINSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija