100 metų – tūkstančiai žygių...

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Laisvųjų testamentai

Daiva Červokienė

Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda su vaikaite Laura

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanė Julijona Zibartaitė-Žibutienė-Liepsna. 2016 m. Papleksnių k., Kelmės r.

Algimanto ir Vytauto apygardų partizanų ryšininkės Rima Bučytė-Petrylienė ir Genovaitė Karaliūtė-Račkauskienė

Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas Povilas Liaučys-Klevas. Plungė, 2014 m.

Knyga „Laisvųjų testamentai. Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“ pristatyta Vilniaus knygų mugėje, o Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerijoje Vilniuje iki kovo 10-osios veikė knygos sudarytojo Klaudijaus Driskiaus fotografijų paroda tokiu pat pavadinimu. Parodoje ir knygoje – portretai Lietuvos partizanų ir ryšininkų, kurie 1944–1958 metais kovojo visose devyniose partizanų apygardose, o dabar gyvena Lietuvoje Lenkijoje, Vokietijoje ar Latvijoje.

Pasak projektų sumanytojo K. Driskiaus, Lietuvoje yra du miestai, dabartinės partizanų sostinės – Druskininkai ir Palanga. „Šie miestai, matyt, buvo laisvesni nuo sovietų laikų, tad iš tremties grįžę žmonės, kuriems neleista apsistoti savuose kraštuose, čia buvo lengviau priregistruojami, gaudavo darbo“, – sakė fotografas, išleidęs įspūdingą albumą, kuriame kasdienėje aplinkoje užfiksuoti likę gyvi partizanai ir ryšininkai.

Jau trečia knyga apie partizanus

Knygos „Laisvųjų testamentai. Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“ puslapiai kietoki, tarsi dvigubi kaip partizanų gyvenimas, kuriame kažkas galbūt buvo nepasakyta ar neperduota. Kaip pasakojo fotografas, ketverius metus trukusiam darbui jį įkvėpė anksčiau dvi jo sudarytos knygos – apie Aukštaitijos partizanus, kuriose buvo labai daug archyvinės medžiagos iš Vytauto apygardos Lokio rinktinės dokumentų ir fotografijų bei rekonstruotas Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno dienoraštis.

„Tie darbai mane skatino eiti tolyn, sutikti tiesioginių liudininkų, gyvų žmonių, juos aplankyti ir fotografuoti. Tarp kolegų buvo priešgyniavusių, kad tai daryti jau per vėlu, bet man knietėjo pažiūrėti, kas dedasi Lietuvoje šiandien ir kaip tie žmonės – partizanai, ryšininkai – gyvena dabar“, – sakė K. Driskius.

Likusius gyvus kovotojus už laisvę fotomenininkas bandė parodyti šiandienos buityje, jų kasdienybėje. „Jie – normalūs, sveiki žmonės, be galo stiprūs fiziškai ir dvasiškai, įvairiai gyvenantys – nuo mažiausio kambarėlio iki didžiulio namo Palangoje“, – leidinio pristatyme pasakojo ketverius metus partizanus ir ryšininkus, jų artimuosius fiksavęs K. Driskius.

Daug talkininkų

„Laisvųjų testamentuose“ – 83 partizanų ir jų ryšininkų šiandienos ir jaunystės laikų nuotraukos, pateikiamos pagal jų kovų vietas – Algimanto, Vyčio, Didžiosios Kovos, Prisikėlimo, Žemaičių, Kęstučio, Tauro, Dainavos, Vytauto apygardas. Tiesa, Dainavos apygardai atstovauja net 16 partizanų ir jų ryšininkų, Vytauto – 13, Žemaičių ir Lokio – po 12, o Didžiosios Kovos – tik 3, Kęstučio – 5, Vyčio ir Prisikėlimo – po 7.

Kaip fotografas atrado šiuos žmones? K. Driskius pastebėjo, kad tai vyko įvairiausiais būdais, pradedant oficialiais šaltiniais. Tačiau daugiausia informacijos gavo „iš lūpų į lūpas“ – apsilankęs pas vieną partizaną, paklausdavo, ką dar galima aplankyti. Dažnai prasidėdavo pasakojimai: „Tas ir tas miręs, tas – ligos patale“, bet vieną kitą adresą visada pasakydavo. Turėjo ir savo ambasadorių visuose šalies regionuose: Dzūkijos talkino Angelė Ūselytė-Priekulienė, gyvenanti Druskininkuose, jų visa šeima kovojo su sovietine priespauda; Sūduvoje, Marijampolėje, gyvenanti partizanų ryšininkė Aldona Sabaitytė-Vilutienė, Žemaitijoje, Plungėje, gyvenantis Stasys Jundulas – partizano sūnus, sausio 13-osios įvykių dalyvis, Klaipėdos krašte – gydytojas, pasipriešinimo kovų Lietuvoje „enciklopedija“ Robertas Patamsis. Aukštaitijoje turėjo net keturis pagalbininkus: Anykščiuose gyvenantį partizaną Joną Kadžionį ir partizanų ryšininkę Rimą Bučytę-Petrylienę, jaunosios kartos atstovą, partizanų kovų tyrinėtoją istoriką Gintarą Vaičiūną bei Rytų Lietuvos laisvės kovų tyrinėtoją Laimoną Abarių, gyvenantį Visagine.

Senos ir naujos pažintys

Fotografą su keliais knygos herojais, pavyzdžiui, Andriumi Dručkumi-Kerštu, Vytauto apygardos partizanu, ir Jonu Kadžioniu, Algimanto apygardos partizanu, jį siejo netrumpa pažintis, pas daugumą kitų knygos herojų fotografas lankėsi tik po 1–2 kartus.

K. Driskius sakė, kad jam nebuvo sunku užmegzti artimesnį ryšį su aplankytais žmonėmis ir įgauti jų pasitikėjimą, tačiau buvo tokių, kurie nenorėjo fotografuotis ir liko nenufotografuoti. Dauguma mielai eidavo iš savo ar giminaičių namų, senelių prieglaudų, sakydami, kad turi daug laiko, ilgai pozuodavo, o kitiems fotografas gal buvo vienintelis žmogus tais metais, kuris išvedė juos į lauką, pakalbino, nes niekas daugiau jų neaplanko.

„Tai – ne visi, kurie šiandien gyvena tarp mūsų. Labai gailėjausi, kad nespėjome pakalbinti partizano, apie kurį žinojome, bet kuris mirė prieš pusmetį. Nespėjome pakalbinti ir mons. Alfonso Svarinsko – vienintelio tuomet buvusio dvasininko kapeliono. Esi ribotų galimybių žmogus ir negali visko suspėti“, – sakė K. Driskius, pridurdamas, kad 14 herojų, užfiksuotų albume, jau netekome.

Leidinyje nemažai ir peizažų. Pasak K. Driskiaus, idėja juos įdėti išsirutuliojo tik knygos ruošimo finiše – Lietuvoje buvo devynios partizanų apygardos, partizanų ir jų ryšininkų portretai rikiuojami pagal jas, ir pasakojimas apie kiekvieną jų pradedamas peizažo vaizdu atspindint tos vietovės ypatumus. Šiuose peizažuose įamžinta partizanų apygardoms svarbi vieta – vadavietė, štabo būstinė, kitos svarbios vietos.

Ir jauni talkininkai

Fotografą jo dėstytojas Vytautas Ališauskas supažindino su jaunu istoriku Antanu Terlecku. K. Driskiui užsiminus, kad ieško pagalbos šiam darbui, jis pasigyręs, kad turi puikų studentą.

Keliauti su fotografu A. Terleckas pradėjo būdamas devyniolikos metų.

„Nuo paauglystės, kai pradėjau domėtis istorija, pirmoji tema buvo partizaninis karas. Norėjau bent kartą pasikalbėti su partizanu, o pasikalbėjau su šimtu žmonių“, – sakė A. Terleckas, pastebėdamas, kad jam čia padėjo ir senelio, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo, Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvio, politinio kalinio Antano Terlecko vardas ir pavardė.

Istorinės nuotraukos

Istorinės nuotraukos į albumą atkeliavo įvairiai. Dauguma – iš partizanų ir ryšininkų šeimų albumų, viena kita skolinta iš kolekcininkų, muziejų, ypač Genocido aukų muziejaus, kuriame sukaupta didžiausia partizanų nuotraukų kolekcija.

„Partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai nugyveno dešimtis metų kitaip negu daugelis Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jie negavo pensijų, specialios socialinės ir psichologinės pagalbos. Daugelis jų kalinti, negalėję įgyti išsilavinimo, daryti karjeros. Jų šeimos engtos. Portretų žmonės ne tik išgyveno, bet išliko nepalūžę, orūs, nepraradę vilties, tik dėl savo vidinių galių, semiamų iš Dievo, savęs ir savo idealų, tikėjimo. Tai skamba patetiškai, bet portretuose to neįžvelgsime – juose tik kukli buitis, dažniausiai provincijos, tokie pat kuklūs partizaniškos praeities atributai, kai kada šilti, kai kada ironiški, kai kada prigesę žvilgsniai. Tai – dabartis. Bet joje neabejotinai aišku viena – jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė“, – parodos ir knygos pratarmėje teigia V. Ališauskas.

Iškalbingi tekstai

Paralelinė albumo ir fotoparodos dalis – tekstai, kurie iš dabarties nukelia į praeitį. Jie iliustruoti mažomis senomis nuotraukomis, tarsi dokumentiniu įrodymu, kad tie žmonės kadaise buvo jauni ir tikrai dalyvavo istorijose, kurias pasakoja.

Anot V. Ališausko, neįsigilinus žvelgiant į fotoportretus, galima pamanyti, kad tai – dar viena lietuviškos fotografijos serija, skirta senolių godoms. Veiduose šmėkšteli ir minėtas paprastumas, ir gudrios ironijos šypsena, ir į metafizinį horizontą nukreiptas žvilgsnis. Tačiau fotografo tikslas nebuvo atkartoti lietuvišką (dar prieškariu pradėtą ręsti ir sovietmečiu ištobulintą) senatvės poetizavimo schemą. Daugelis veidų ir situacijų tik atsitiktinai yra poetiški. Tai, kas tų žmonių gyvenime svarbiausia, neatsispindi jų veiduose ar povyzose. Jie visi buvo kariai arba bent karo dalyviai. Daugelis tų istorijų žiaurios. Antra vertus, pasakotojai nesistengia gyvenimo dramatizuoti, nebijo humoro ar buitiškos intonacijos. Jose beveik nėra to, ką paprastai vadiname romantika. Nėra jose ir patoso ar mėgavimosi savo didvyriškumu.

„Niekad negalvojau, kad pateksiu gyvas priešui į rankas – būtų pasitaikiusi galimybė, būčiau pats nusišovęs“, – taip baigiamas vienas pasakojimas.

„Jie visi, partizanai, man buvo kaip broliai“, – tokie kitos ryšininkės žodžiai tiktų daugeliui pasakojimų.

Vietoj apibendrinimo

„Ši praeities ir dabarties portretų, žodinių ir vaizdinių seka nieko neįrodinėja. Tiesiog skaitant liudijimus ir žvelgiant tiems žmonėms į veidus, tegul tik fotografinius, savaime išryškėja daugelio šiandienos diskusijų beprasmybė. „Ne viskas buvo tik juoda ar balta“, „ne visi partizanai buvo šventieji ir net ne visi herojai“, „mėnulis turi tamsiąją pusę“, „partizanų kova buvo pasmerkta pralaimėti, todėl beprasmė“, „šaliai tuo metu reikėjo ne pasiaukojimo, o išlikimo“ – visi tokie dažnai viešai ar privačiai tariami teiginiai neteisingi ne tik istoriškai. Man regis, jie neteisingi ir morališkai. Karas yra baisus dalykas. Tai, kas jame vyksta, nėra elegantiškos žirgus pasibalnojusių riterių kovos“, – teigė V. Ališauskas. Pasak jo, heroizmas nėra tolygus šventumui.

„Didvyriai nėra tas pat, kas šventieji. Žinome ne vieną atvejį, kai nusikaltę partizanai būdavo baudžiami partizanų teismo, bet nusikaltimai – ne tas pats, kas karo žiaurumas. Atsakomybė už karą, už žudomuosius ir žūvančiuosius tenka jo sukėlėjui. Tarptautinės teisės kazuistika čia beprasmė. Partizanas, susisprogdinantis granata, gali būti šio žiaurumo įvaizdis: „Kūnas buvo toks sudarkytas, kad nebuvo įmanoma pažinti – jo galva buvo nutraukta“. Antra vertus, žvelgiant iš „ilgosios trukmės“ perspektyvos, karą laimėjo partizanai. Politine prasme Lietuvai karas baigėsi 1991 metais. O partizanai sulaukė meto, kai priešo kariuomenė turėjo palikti Lietuvos teritoriją, valstybė buvo atkurta demokratiniais pagrindais, galiausiai jiems karo veiksmų metu skirti koviniai apdovanojimai buvo įteikti arba už narsą ir šaunumą suteikti nauji“, – pabrėžia V. Ališauskas.

Beje, K. Driskius yra sudaręs ir išleidęs 16 albumų ir knygų. 2014 metais Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos Patriotų premija jam skirta už knygą „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“.

© 2018 „XXI amžius“