Lietuvos kūrėjai

Kronika

Susitikimas su kraštiečiu

ŠILUTĖ. Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko kraštiečio rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus kūrybos vakaras iš ciklo „Literatūrinio rudens belaukiant“. Buvo pristatyta nauja publicistikos knyga „Nepabūgę laisvės“. Ji skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Autorius perskaitė ištrauką iš savo romano „Baltieji stulpai“. Muzikavo Šilutės meno mokyklos mokiniai.

Nemažas būrys miestelėnų atvyko susitikti su rašytoju kraštiečiu. Nors ir būdamas brandaus amžiaus, jis nepatingėjo autobusu atvykti į Šilutę ir pabendrauti su skaitytojais bei pristatyti savo naujausią kūrinį.

Vakarą pradėję Šilutės meno mokyklos mokiniai, grojo birbynėmis, sukūrė puikią atmosferą. Bibliotekininkė Virginija Degutienė, pristačiusi vakaro svečią, suteikė žodį jam. Pirmiausia E. Ignatavičius padeklamavo jaunystėje sukurtą eilėraštį moterims, prisiminė Šilutėje praleistus metus, kai mokėsi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje, kai vaidino dramos būrelyje. Papasakojo, kad su spektakliu „Atžalynas“ pagal Kazio Binkio pjesę apvažiavo ne vieną rajono kaimelį. Prisiminė šviesios atminties mokytoją Chomičienę, laiką, praleistą su pusbroliu Marcelinu Ignatavičiumi. Kreipdamasis į vakaro dalyvius, rašytojas pakiliai kalbėjo: „Aš būdamas Šilutėje pasirinkau savo profesiją. Po vaidinimų visi mums nešė gėles, plojo, sakė, kad esu gatavas aktorius. Tačiau po kelerių metų mečiau aktorystę. Atrodė, kad gyvenimas tęsis ir tęsis kaip vaikystėje – su gyvulėliais, su klevais ir ąžuolais, su tėvais, dėdėmis ir tetomis, kaimynais… Tačiau dabar parvažiuoju į tėviškę – tušti erdvūs laukai, viskas kaip iššluota. Pakilo tarsi į dangų namai ir žmonės, gyvulėliai ir paukščiai, tik lakštingala vieniša čiulbėjo. O mes patys nežinome, ar atlaikys pavargę mūsų sparnai skrydį“. Su pagarba prisiminė neseniai mirusį operos solistą Virgilijų Noreiką, kurį teko garbė pažinti ir rašyti apie jį.

E. Ignatavičius, kalbėdamas apie savo naująją publicistikos knygą, sakė norėjęs, kad joje aprašyti žmonės išliktų visų mūsų atmintyje. „Jų jau nėra, bet jei lieka nors keletas žodžių, nors koks nors paliudijimas knygoje, jau gerai – jie nebus pamiršti. Žmonės išgyveno kruvinos epochos – pokario meto kovų – laikus, žuvo daug jaunų nekaltų vyrų. Daug kas įvairiai supranta ir vertina tą laiką. Rodos, tiek nedaug reikia, kad žmonės mylėtų vieni kitus, augintų vaikus, skaitytų knygas. Labai trapi pusiausvyra tarp gėrio ir blogio. Net nežinome, ko yra daugiau“, – sakė rašytojas.

E. Ignatavičius prisiminė laiką, kai prie Laptevų jūros statė paminklus tremtiniams, skatino gerbti sunkiu Lietuvai laikotarpiu žuvusias aukas, trumpai išsakė savo nuomonę apie politines aktualijas, įtaigiai perskaitė ištrauką iš romano „Baltieji stulpai“.

Savo pastebėjimus apie knygą „Nepabūgę laisvės“ išsakė šilutiškis istorikas, buvęs ilgametis Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktorius Pranas Avižinis. „Jūs – karta, vyresnė už mus, ir jums svarbu papasakoti apie praeities laikus, palikti prisiminimą jaunajai kartai apie to meto socialinį gyvenimą, pasipriešinimo laikotarpį“, – kalbėjo P. Avižinis, kreipdamasis į svečią ir susirinkusius. Jis pasidžiaugė, kad E. Ignatavičius labai nusipelnęs žmogus – rašytojas, publicistas, dramaturgas, scenaristas – ir kad jo kūrybinis palikimas didelis, trumpai papasakojo apie prezidentą Joną Žemaitį. „Skaitydamas knygą, bandžiau ją palyginti su kitais pokario partizaninį judėjimą aprašančiais kūriniais. Kuo skiriasi? Formatu, aprašytais kovos būdais? Ši knyga kitokio formato. Ji apima laikotarpį nuo 1941 metų birželio, kai priartėjo vokiečiai, ir kai lietuviai bandė sukurti laikinąją vyriausybę, iki prasidėjusio partizaninio judėjimo, kuris tęsėsi dešimt metų. Knygoje aprašytos ir moterys partizanės, Šilutėje ir Švėkšnoje veikusios jaunų žmonių įkurtos pogrindinės organizacijos“, – dalijosi mintimis P. Avižinis.

Pabaigoje demonstruotas dokumentinis filmas „Stirna“, sukurtas pagal E. Ignatavičiaus scenarijų.

Birutė Morkevičienė

© 2018 „XXI amžius“