2018 m. gegužės 11 d.
Nr. 19 (2286)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Įžengusysis laukia grįžtančiųjų

Kun. Vytenis Vaškelis

Mes atėjome į šį pasaulį nesuvokdami, kas su mumis įvyko. Buvome pernelyg maži, kad suprastume, dėl ko gimėme ir nebuvome pajėgūs dėkoti Dievui už sukūrimą ir atpirkimą. Nors iš nebūties į pasaulį atėjome ne savo noru, tačiau po šio gyvenimo mums numatytas amžinąsias buveines pasieksime, kai leisime Dievui veikti mūsų kasdienybėje ir laikysimės Jo tiesų formuojamos savo sąžinės balso.

Jėzus žengė į dangų, ir mums yra skirtas šis tikslas. Jei dar nenorime (dėl stiprių šio pasaulio įtakų) nors kartais susimąstyti apie tai, kas mūsų lauks anapusybėje, tada ne visiškai atvira širdimi mylime Dievą, gyvenimą, save ir aplinkinius. Kai mūsų mintis ir širdis vis dažniau pripildo įvairūs rūpesčiai, susiję su materialiomis vertybėmis, jos nepastebimai apvagia mūsų sielas, nes, užuot bent trumpą laiko atkarpą skyrę bendrystei su Viešpačiu, pernelyg susikoncentruojame į tai, ką matome, girdime, liečiame... Mūsų juslės šoka džiaugsmo šokį, bet mūsų dvasia džiūsta, nes į ją nebeįteka gyvasis vanduo; sielos skonėjimosi antgamtiniais dalykais „receptoriai“ atbunka, nes pasirenkame tai, kas menkina mūsų orumą, kas yra mūsų nevertas, kas mažina Dievo pažinimo alkį, kas stabdo Jo garbinimą ir užima Jo vietą.

Tik Jėzus mums suteikia šio gyvenimo prasmę, savo pavyzdžiu ir mokymu rodydamas kelią ne į kapines, o į dangų. Negalime nesirūpinti mūsų namiškių kapų priežiūra, bet jie – ne mūsų tikrieji namai, o mūsų maldingo nusiteikimo bei pakilimo Dievop aikštelė, ant kurios stovėdami geriausiai suvokiame, kad nors po mirties mūsų kūnai atsidurs po žeme, bet sieloms skirto šauksmo ruoštis grįžti Namo niekas nenumaldys... Kaip Jėzaus kūno neradimas buvo vienas iš Jo prisikėlimo iš numirusių įrodymų, taip kapuose nykstantys kūnai yra nuoroda į žmogaus nemirtingumą, ant kurio nematerialios substancijos niekas negali užberti biraus smėlio smiltelių...

Užnertume savo tikrosios laimės sampratai kilpą, jei tikėtume, jog po žemių sluoksniu dūla mūsų artimųjų kauleliai, bet ignoruotume tikėjimą į Viešpaties prisikėlimo iš numirusiųjų tikrovę. Tai būtų pernelyg žmogiškas tikėjimas, paremtas mūsų atmintyje įsitvirtinusio namiškio palaikų palaidojimo vaizdiniu. Žmogus numirė, ir jis dabar „gyvena“ tik jį pažinojusiųjų prisiminimuose. Jei po mirties asmens būties savastis negrįžtamai sunyksta, tuomet likimas mums iškrėtė kažkokį negražų pokštą... Gal pasaulio valdyme Dievas nebedalyvauja, ir tuo naudojasi pasaulio kunigaikštis, turintis galią žmonių širdis užvaldyti klastinga laikinųjų dalykų trauka ir statantis tokią sieną, pro kurią neprasiskverbia joks transcendentinės vilties spindulys, žadinantis visus pakilti iš bet kokio dvasinio drungnumo į naują gyvenimo laisvėje lygį?

Ačiū Aukščiausiajam, kad bet koks piktojo veikimas yra visiškai kontroliuojamas, ir jis negali atlikti tų judesių, kurie prieštarautų Dievo valiai, nes „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“ (Jn 16, 11), ir jo nesiliaujančios pastangos mus apkvailinti bei suvedžioti tepatiria fiasko.

Neseniai popiežius Pranciškus aukotų šv. Mišių homilijoje sakė: „Bažnyčios tėvai velnią lygino su pririštu pasiutusiu šunimi. Jis negali mums pakenkti, jei prie jo nesiartiname. Jei aš prisileidžiu nederamą mintį, jei ko nors užsigeidžiu, jei einu ten, kur nedera eiti, turiu atsiminti, kad artinuosi prie pririšto pikto šuns. Prašau, sustok. „Mano žaizda gili“. Iš kurgi ji atsirado? „Tai – to šuns darbas“. Bet, juk jis buvo pririštas. „Taip, bet aš norėjau jį paglostyti“. „Vadinasi, pats esi kaltas. Niekada nesiartink prie pririšto šuns. Tebūnie jis sau pririštas“. Kaip saugotis klastingo ir pikto gundytojo, tamsybių angelo, kuris dedasi esąs šviesos angelas? Tinkamiausias būdas – šauktis Dievo Motinos pagalbos...“

Jei mums kartais iš pažiūros atrodo, kad šėtonui suteikta per didelė laisvė veikti, su malda gilindamiesi į Šventąjį Raštą suprantame, kad turime būti išbandyti, kad pasirodytų, ko esame verti sekdami Kristumi. Kaip „auksas išbandomas ugnyje“ (Sir 2, 5), taip mes, ištverdami ir nugalėdami įvairias pagundas, išsivadavę net iš mažų prieraišumų, įgyjame didesnį protavimo skaidrumą, minčių įžvalgumą, širdies ramybę dėl būsimų įvykių, džiaugsmą duotu gyvenimu, kūrybingą atkaklumą darbe, dėmesingą bei malonų bendravimą su kitais, ypač su kenčiančiaisiais, ieškančiais patarimo, suraminimo, prarastos gyvenimo prasmės susigrąžinimo...

Valandų liturgijos Šeštinių himnas skelbia: „Tu, Kristau, džiaugsme amžinas, Tu, atlygis nenykstantis, valdai pasaulio sąrangą, virš jo džiaugsmų iškildamas. Tad nuolankiai maldaujame: naikinki mūsų nuodėmes, dangaus malonės gijomis aukštybėn širdis keldamas“. Taigi žemėje prasidėjęs mūsų su Kristumi žengimas aukštybėn nesibaigs amžinybėje. Dangus neaprėpiamas, neišmatuojamas, žodžiais nenusakomas jo grožis dar neregėtas... Tad raitokimės rankoves, darbuokimės Jo šlovei, kitų ir savo išganymui. Verta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija