2018 m. gegužės 11 d.
Nr. 19 (2286)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žvaigždės iš arti

Julė Kilčiauskienė

Onutė ir Mečislovas Rondomanskiai
Aukštadvario bažnyčios šventoriuje
su klebonu monsinjoru Vytautu
Sudavičiumi 2013 metais
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Aldonos Armalės knygos
„Mečislovas Rondomanskas.
Nuo viršukalnės atsiveria
nauji horizontai“ viršelis

Mečislovas Rondomanskis su Aukštadvario
klebonu monsinjoru Vytautu Sudavičiumi

Onutė ir Mečislovas Rondomanskiai
Aukštadvario bažnyčioje 2013 metais
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Į centrinius Kauno technologijos universiteto rūmus, į knygos „Mečislovas Rondomanskas. Nuo viršukalnės atsiveria nauji horizontai“ pristatymą, rinkosi garbūs svečiai. Dauguma jų – atsakingi akademinės visuomenės, pramonės ir verslo bei banko darbuotojai, buvę bendramoksliai, bendradarbiai, draugai. Visus į trečiame aukšte esančią Senato salę kvietė pats šventės herojus, garsus verslininkas, technikos mokslų daktaras, profesorius Mečislovas Rondomanskas.

Dar neprasidėjus renginiui, didžiulė senato salė buvo pilna. Nenuostabu, juk buvo žadėta kiekvienam dalyvaujančiam padovanoti po knygą su autografu. O knyga svari – 424 puslapių, gražiai apipavidalinta, daug nuotraukų. Joje kruopščiai surinkta informacija apie bajorų Rondomanskų giminės ištakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Mečislovo tėvelių Stanislovo ir Irenos (Polukordaitės) Rondomanskų gyvenimą ir jo paties vaikystę, jaunystę ir labai produktyvią brandą. Šiuose pasakojimuose atsiskleidžia visai Lietuvai būdingi pokario epizodai gimtosiose Aukštadvario apylinkėse, intelektualų gyvenimas sovietmečiu ir atgavus nepriklausomybę.

Jei pavadintume knygą dr. Mečislovo padėka šeimai, mokytojams, bendradarbiams ir draugams, irgi neapsiriktume, nes M. Rondomansko tikslas buvo išreikšti nuoširdžią padėką tėvams, savo šeimai, mokytojams, studijų ir mokslinės veiklos vadovams ir bendražygiams Lietuvos banko, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų, akcinės bendrovės „Senukai“, Vytauto Didžiojo universiteto kolegoms už nuoširdžią draugystę ir paramą darbe.

Į šią knygą sudėta M. Rondomanską supusių darbų ir aplinkos paletė, vaizdžiai nupiešiant kiekvieno gyvenimo tarpsnio uždavinius ir ryžtingas pastangas juos įveikiant, nesustojant pasidžiaugti, vis kopiant į kitas, dar mažai žinomas aukštumas, bet labai reikalingas jam pačiam ir valstybei.

Bene įdomiausia gyvenimo dalis baigus KPI atsivėrė Mechanikos fakulteto dekano, profesoriaus L. Kumpiko dėka 1969 metais iš Radijo gamyklos perėjus dirbti į prof. Kazimiero Ragulskio vadovaujamą KPI mokslo centrą „Vibrotechnika“. Nepaliaujamo akademiko K. Ragulskio užsispyrimo ir aukšto intelekto dėka čia buvo sukurta nauja mokslo sritis – precizinė vibromechanika ir vibrotechnika, taikoma mašinų ir įrenginių pramonėje, aerokosminėje technikoje, laivyne, medicinoje, biologijoje, muzikoje. Stabilizacijos, robotizacijos, virpesių kontrolės mokslinės kryptys, pagrįstos virpesiais, bangomis ir netiesiniais dinaminių sistemų efektais bei savybėmis, turėjo didelę reikšmę augančiai pramonei. Kaip teigia K. Ragulskis viename iš savo straipsnių („Mokslas ir technika“, 1994), „...virpesiais ir bangomis galima ne tik destabilizuoti, bet ir stabilizuoti pusiausvyros padėtis bei judesius, orientuoti kūnus erdvėje“. Atėjus M. Rondomanskui, „Vibrotechnika“ buvo plačiai žinoma ne tik Lietuvoje. Iš įvairių pasaulio šalių gauta moderniausia mokslinė aparatūra: virpesių ir bangų sužadinimo, matavimo ir analizės priemonės, lazerinė holografija, filmavimo įrenginys, kuris per sekundę padarydavo iki 6 milijonų kadrų; veikė 13 mokslinių laboratorijų, biblioteka, skaičiavimo centras, projektavimo ir konstravimo skyrius, eksperimentinės gamybos skyrius, išradimų forminimo grupė ir kt. Tokiomis aplinkybėmis į prof. K. Ragulskio laboratoriją patekę jauni mokslininkai neturėjo laiko tinginiauti. Vyko intensyvus lenktyniavimas, atsiliepiant į gerbiamo vadovo žodžius: „Padaryk geriau, jei gali“. M. Rondomanskas parengė apie 100 mokslinių darbų, 60 išradimų, daugybę straipsnių, monografiją ir vadovėlį studentams. Nuo jaunesnio mokslinio bendradarbio laipsnio iškilo iki mokslinės grupės vadovo. Pradėjus rašyti disertaciją iš kosmonautikos srities, teko finišuoti beveik neįsibėgėjus, nes Mečislovo darbą savo disertacijai ėmė „vogti“ vienas iš Leningrado instituto (KPI ūkiskaitinio užsakovo) vadovų. Kuris pirmas užbaigs, tas ir apsigins. Vietoj trejų leistų, parengė per pusantrų metų, bet dirbo kaip raketos nešamas ir pajuto, kad turi širdį. Pagaliau – pirmasis sąjunginis apdovanojimas įteiktas Kremliuje keturiems „Vibrotechnikos“ mokslininkams, dirbusiems rotorinių sistemų diagnostikos srityje. M. Rondomanskas iš jų – jauniausias.

Antrasis knygoje aprašomas M. Rondomansko veiklos etapas nuo 1979 metų (neapleidžiant „Vibrotechnikos“) buvo pedagoginė veikla KPI. Nuo studentų mokslinio darbo tarybos sektoriaus vadovo jo pareigos iškilo iki prorektoriaus studijų reikalams. Veiklos barai neaprėpiami, labai daug ką reikėjo naujai pergalvoti, keisti. Vyko stažuotės kapitalistinių šalių universitetuose, bendradarbiavimas su Maskvos, kitų sąjunginių respublikų mokslininkais. TSRS švietimo ir mokslo ministerija labai vertino KPI veiklą, leido jai didesnę laisvę, finansavimą.

Knygoje atskleidžiami faktai, KPI persiorientuojant į Kauno technologijos universitetą (KTU), kai konservatyvios jėgos trukdė vykdyti permainas. Tai atėmė daug laiko ir jėgų. M. Randomanskas prisimena: „Daug triukšmo sukeldavo prisiplakėliai prie Sąjūdžio. Prisidengę demokratijos šūkiais jie sujaukdavo kruopščiai apgalvotas nuostatas. „Mes taip nutarėme“, – pareikšdavo pseudosąjūdiečiai, siūlydami akivaizdžiai netinkamą dalyką, bet nebūdavo paprasta jiems pasipriešinti. Sąjūdis tuo metu buvo labai margas – vieni nuoširdžiai mąstė, kaip sukurti laisvą, turtingą, demokratišką Lietuvą, o kiti – kaip „pasišildyti“ rankas prie Sąjūdžio ugnelės... Jie garsiausią šaršalą kėlė“. Ne mažiau sudėtinga buvo įtikinti Lietuvos valdžią. Daug padėjo Aukščiausios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. „Jis įsiklausė į mūsų argumentus ir pasinaudojo savo įtaka, kad KPI gautų universiteto statusą. Tada prasidėjo pažintis su prof. V. Landsbergiu... Aš labai vertinu, didžiuojuosi profesoriaus parašytais žodžiais jo poezijos knygoje: „Mečislovai, ačiū už draugystę“, – prisimena M. Rondomanskas.

Įkūrus KTU prasidėjo nauji rektorato darbai. Keliant sau tikslą iš studentų valstybei ugdyti inžinierių elitą, prie universiteto kuriama gimnazija gabiausiems vaikams iš visos Lietuvos, stiprinama materialinė bazė. 1992 metais, pasibaigus rektoriaus V. Domarko ir jo komandos kadencijai, baigėsi ir prorektoriui studijų reikalams... Atlikti didžiuliai darbai perorganizuojant mokymą universitete, sukuriant studijų programas, įgyvendinant standartu tampančias naujas sąvokas.

Kaip prisimena, norėjosi naujų išbandymų. Taip su visa mokslininko, universiteto profesoriaus patirtimi ir atsakomybe atsigręžė į verslą. Pradžioje su draugais parūpino Lietuvai druskos, vėliau ir viso kito. Kūrėsi naujas, pagal vokiečių pavyzdį prekybos kompleksas „Senukai“. Šio prekybos centro iniciatoriai buvo trys. Įtakingiausias ir didžiausią patirtį turintis M. Rondomanskas tapo prezidentu. Mokėsi verslo iš užsienietiškų knygų, bendravo su Lietuvos valdžios ir užsienio atstovais ir juos priimdavo. Buvo džiaugsmų ir nemalonumų: gynėsi „Senukai“ nuo pavyduolių ir priešų, globojo policija. Su mikroskopiniu tikslumu įgyvendindami verslo idėjas kaip ruošiant mokslinius projektus naudojo diagnostikos ir prognozės metodus, o visos uždirbamos lėšos buvo skiriamos verslo plėtrai. Augo bazė ir veiklos kryptys, ryšiai su įmonėmis. Ir tai ne visiems patiko... Iškilus grėsmei „Senukų“ egzistencijai, pagalbos prezidentas M. Rondomanskas vėl paprašė prof. V. Landsbergio. Suprato, užstojo, ir „Senukai“, apeidami pakelės akmenis ir duobes, sėkmingai yrėsi į priekį. 2001-aisiais bendrovę paliko du pagrindiniai jos kūrėjai V. Švirinas ir M. Rondomanskas, parduodami savo akcijas trečiajam – A. Rakauskui. Per daug visi trys buvo skirtingi, kad galėtų kartu pasilikti.

Palikęs „Senukus“ profesorius iš verslo nepasitraukia. Nuo 1990 metų dalyvavęs Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų veikloje, o 1996 metais, išrinktas rūmų prezidentu jis ir toliau vysto ir įgyvendina savo idėjas versle. Buvo ir kitų veiklų, vienos jų užsibaigė, kitos tęsiasi, nors metai gal ir nuo viršukalnės žvelgia, bet savo išvaizda, sveiku gyvenimo būdu ir užmojais mūsų herojus, vienus kalnus įveikęs, matuoja kitų aukštį.

Daug reikėtų pasakoti, norint atspindėti visą šioje knygoje aprašytą prof. M. Rondomansko veiklos spektrą, kiekvieną naują jo „pomėgį“, į kurį panirdavo iki sielos gelmių ir paskutinio prakaito... Tačiau, kaip pats prisipažįsta, didžiausia viršukalnė buvo ir yra šeima, o pirmoji patarėja ir draugė – žmona Onutė.

Toks būtų epizodiškas žvilgtelėjimas į knygą „Mečislovas Rondomanskas. Nuo viršukalnės atsiveria nauji horizontai“. Jos autorė – vilnietė žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkė Aldona Armalė. Knygą išleido Viešoji įstaiga „Terra Publica“.

Renginį vedė VšĮ „Terra Publica“ direktorė Danguolė Kondratrienė. Trumpai pristačiusi šį leidinį ji žodį suteikė autorei. Knygos „Mečislovas Rondomanskas. Nuo viršukalnės atsiveria nauji horizontai“ autorė A. Armalė papasakojo, kokiomis aplinkybėmis rašė apie amžininką. „Biografinės knygos rašymas – kelionė naktį per gūdų mišką pasišviečiant prožektoriumi. O tas prožektorius yra pašnekovai ir jų pasakojimai“. Po jos kalbėjęs prof. M. Rondomanskas akcentavo, kad pirmoji aukštikalnė buvo mokykla, universitetas. Varomoji jėga – mokyklos mokytojai. „Pradėjau skaityti knygas, pajutau alkį žinioms. O paskui, patekus dirbti į KTU, visko teko mokytis iš naujo: dideli greičiai, didelė konkurencija, ten gavau pamatinius dalykus. Šiandien galiu pasakyti, kad didžiausia viršukalnė yra šeima. Sekėsi, nes padėjo žingeidumas, paties judėjimas į priekį ir kartu dirbę geri žmonės. KTU prabėgo įdomiausia, geriausia gyvenimo dalis, pirmoji meilė. Pasibaigus mano kadencijai universitete, kilo mintis išbandyti jėgas verslo srityje. Trise pradėjome kurti „Senukus“. Nebuvo lengva, reikėjo policijos pagalbos, komisarų biuras saugojo „Senukus“, visko pasitaikė... Pradėjome nuo druskos. Jos tuo metu labai trūko Lietuvai. Knyga skirta padėkai, pagerbimui žmonių, kurie man padėjo augti“. Precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos mokslinės mokyklos, pelniusios pasaulinį pripažinimą, įkūrėjas profesorius dr. K. Ragulskis pagyrė autorę A. Armalę, kad padovanojo knygą, „kuri atsako į visus klausimus“. Jis sakė, kad „žvaigždžių reikia ne tik mene ir sporte, reikia jų ir moksle, kur viskas virpa ir banguoja“. Mečislovas sukūrė naujus metodus ir priemones stabilizuoti kosminius objektus. Pasisakę kiti M. Rondomansko moksliniai vadovai ir kolegos dalijosi prisiminimais, įgyvendinant kartu atliktus darbus ir svajones, negailėdami šiltų žodžių savo bendražygiui.

Šventė baigėsi prie didelio stalo. Čia vaišinosi, kalbėjosi ir naujus planus kūrė Kauno elitas: mokslininkai, pramonininkai, verslininkai ir kiti garbūs šventės dalyviai. Juk laukia dar daug viršukalnių mūsų valstybės gyvenime. Čia sukiojosi ir graži Rondomanskų šeimyna: žmona, vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai – pati aukščiausia prof. M. Rondomansko viršukalnė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija