2018 m. birželio 1 d.
Nr. 22 (2289)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų – tūkstančiai žygių...


XXI Amžius


Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16, 18, 20)

Komija, Uchta. P. Paulaičio
bendražygis Jonas Žičkus su žmona
Antanina ir dukrele Danute. 1958 m.
Nuotrauka iš J. Žičkaus archyvo

P. Paulaičio susirašinėjimas su laisvėje esančiais bičiuliais nutrūko, nes 10-ojo lagerio operatyvininkai konfiskuodavo jo ir jam siunčiamus laiškus. Aplink šmirinėjantys agentai „kūmams“ pranešinėjo apie kiekvieną jo žingsnį, kameroje dažnai buvo daromos kratos. Per jas 1961 m. sausio mėnesį iš P. Paulaičio atimtas rašinys Jaunimo ugdymo tezės.

P. Paulaičio įsitikinimai skatino jį kalbėti ir rašyti tik tiesą, dažnas jo laiškas už sovietinės tikrovės politinį vertinimą atsidurdavo lagerių cenzūros draudimų lauke ir būdavo konfiskuojamas, nemažai laiškų, siųstų K. Šnarienei į Šiaulius, buvo konfiskuota. (Juos aptarsime kitame skyriuje.) Ypatingo lagerio cenzorių dėmesio nusipelnė Šiaulių žemės ūkio technikumo dėstytojui Alfonsui Samiui rašytas laiškas. Papasakojęs lageryje ne pagal jo jėgas statybos brigadoje tekusį fizinį darbą, kalinys bičiuliui skundėsi pablogėjusia sveikata, dažnai kankinančiu reumatu, vaistų stygiumi, tuo, kad niekas nesirūpina kalinių sveikata. P. Paulaitis siūlė dėl sveikatos problemų kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją arba į JTO Žmogaus teisių komitetą – gal jie padėtų. Ši frazė Dubrovlago operatyvininkams sukėlė nemažai nerimo: kas bus, jeigu kalinys visam pasauliui papasakos apie kruopščiai slepiamas sovietines priverstinio darbo vergų stovyklas. Kad kalinys negalėtų įvykdyti savo grėsmingų ketinimų, buvo imtasi įvairių atsargumo priemonių, rodo bylos DOR NR. 556 dokumentai.

Vykdant bylos DOR Nr. 556 nuostatas, buvo konfiskuotas P. Paulaičio laiškas, siųstas per Birutę Vektarytę į Lazdijus, skirtas Laisvės kovų bendražygiui Antanui Kisieliui.

Panašaus likimo sulaukė pusbroliui Antanui Paulaičiui į Valakbūdžio kaimą (prie Šakių) siųstas laiškas ir kiti P. Paulaičio arba jo bičiulių siųsti laiškai. Jeigu tik lagerių cenzoriams pasirodydavo, kad laiškai turi politinį atspalvį, jie būdavo konfiskuojami, verčiami į rusų kalbą, atsidurdavo byloje DOR Nr. 556.

Paulaičio laiškų gavėjai profilaktiniams pokalbiams kvietinėjami į saugumo skyrius, bandoma išsiaiškinti jų ryšius su P. Paulaičio grupe, kai kuriems siūloma tapti informatoriais.

1964 metais Dubrovlago čekistai neprarado vilties surinkti konkrečių įrodymų apie darbo pataisos lageriuose veikusią P. Paulaičio pogrindinę grupę. 1964 m. liepos 31 d. sudarytas papildomų priemonių planas agentūriniam darbui su maištinguoju kaliniu: nors agentai Drąsutis, Burka, Povilas apie šnipinėjamą kalinį buvo prirašę nemažai agentūrinių pranešimų, jie dar kartą operatyvininkų buvo apklausinėjami, ką žino apie P. Paulaičio nacionalistinę grupę. Jiems pasiūlyta išsiaiškinti, ar kaliniai Edvardas Karaliūnas, Romualdas Styra, Jonas Sireikis, Jonas Barčys, Benediktas Valeika, Vincas Korsakas priklauso minėtai pogrindinei grupei. Priemonių plane numatyta iškratyti ir apklausti P. Paulaitį ir J. Žičkų, juos izoliuoti nuo bendravimo su lietuviais. Kartu padejuota, kad 10 lageryje nėra patikimų lietuvių verbavimui į agentūrą. Kameros agentais minimi rusų tautybės šnipai Somkinas ir Nikolajevas.

Kokia buvo šios nemažai triukšmo Dubrovlage sukėlusios bylos atomazga?

Patyrinėjus bylos dokumentus, P. Paulaičio, jo bendražygių – J. Mickaičio, J. Žičkaus, V. Korsako atsiminimus, galime padaryti išvadą, kad Dubrovlago 11-ame lageryje lietuviai politiniai kaliniai, P. Paulaičio iniciatyva buvo susibūrę į atkurtą Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS), Jurbarke ir jo apylinkėse veikusią nacių okupacijos metais. Atkurtoji pogrindinė grupė vadovavosi buvusios organizacijos įstatais, priesaika, turėjo tikslą lageriuose išsaugoti lietuvių tautinę savimonę, tautinę kultūrą, krikščionišką moralę. Kai Dubrovlago saugumiečiai gavo pranešimus apie tos grupės egzistavimą, buvo mestos nemažos lagerio šnipų pajėgos tai grupei išaiškinti. Tarp jų buvo ir tokių, kurie turėjo P. Paulaičio ir jo artimiausių bičiulių pasitikėjimą.

Lagerių gyvenimo kartaus patyrimo pamokyti, lietuviai buvo pakankamai atsargūs, perprato čekistų jiems regztas klastas, provokacijas, pokalbių pasiklausymo technikos seansų keliamą grėsmę. Kai reikėjo, sugebėjo santūriai patylėti, per beveik ketverius metus trukusį bylos DOR Nr. 556 agentūrinį tyrimą Dubrovlago čekistams surinkti konkrečių duomenų apie „lietuvių nacionalistinę“ pogrindinę grupę taip ir nepavyko. Dokumentų – organizacijos įstatų, priesaikos teksto, narių sąrašų taip pat nepavyko gauti. J. Mickaitis savo prisiminimuose rašo, kad P. Paulaitis tuos dokumentus sugebėjo saugiai paslėpti.

Paskutinis lagerio čekistų nusivylimo ženklas šioje byloje buvo padėtas 1965 m. sausio 9 d., į Mordovijos sostinę Saranską nuvežus kalinius P. Paulaitį, J. Žičkų ir L. Simutį, kur jie buvo patalpinti į KGB tardymo izoliatoriaus specialią kamerą. Kaip ir ankstesniais kartais, provokacija su pasiklausymo priemonėmis patyrė nesėkmę.

1965 m. birželio 11 d. Mordovijos ASSR KGB 3 skyriaus 2 poskyrio Dubrovlago operatyvinis įgaliotinis majoras A. Sviatkinas, peržiūrėjęs P. Paulaičio bylą DOR Nr. 556, agentų Burkos, Vandos, Drąsučio, Povilo, Petro, Algirdo agentūrinius pranešimus, remdamasis visų byloje sukauptų dokumentų analize, padarė išvadą, kad konkrečių faktų apie P. Paulaičio suburtą „lietuvių nacionalistinę“ grupę, veikusią Dubrovlage, nustatyti nepavyko, todėl nutarė minimą bylą nutraukti. P. Paulaičiui pradėta nauja – DON Nr. 556 – operatyvinio stebėjimo byla su atspalviu „lietuviškas nacionalistas“.

Dubrovlago saugumiečių kelis metus pūstas įtarimų burbulas, kad „litovcai“ rengiasi karui su sovietine imperija, subliuško. Tik lietuviams kaliniams ir ypač P. Paulaičiui, nugrūstam į ypatingojo režimo 10-ojo lagerio kamerą – „akmeninį maišą“, netapo nuo to lengviau. Saranske čekistams nepavykus įkalbėti atsisakyti savo įsitikinimų, buvo visiškai izoliuotas nuo tautiečių, apgyvendintas su rusų kriminaliniais nusikaltėliais tęsti katorgininko golgotos.

Lagerių administracija ir operatyvininkai darbuotojai, matydami tokį nenuilstamą P. Paulaičio politinį gyvenimą, bandė tiesiogiai veikti patį kalinį: nuolat jį kvietinėjo pokalbiams, bandė skirti tokius darbus, kurie pareikalautų maksimaliai laiko ir jėgų. Mordovijoje kalinčių politinių kalinių nuotaikos buvo tiriamos net per Lietuvon grįžusius bausmes atlikusius kalinius. Lietuvoje gyvenęs agentas Kalinauskas (buvęs Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas, vėliau tapęs KGB smogiku, – A. P. past.) 1959 m. spalio 24 d. buvo pasiųstas į maršrutinę komandiruotę, kurioje Raseinių rajone susitiko su į tėviškę parvažiavusia Antanina Valeikiene. Iš pokalbio su ja sužinojo, kad jos vyras Benediktas Valeika, kalintis 11-ame lagpunkte, žmonos prašė atsiųsti į lagerį knygų, vadovėlių, A. Šapokos istoriją. Iš agento Kalinausko pranešimo lagerio čekistai padarė išvadą, kad kalinius studijuoti Lietuvos istoriją skatina jų ideologinis vadovas P. Paulaitis.

P. Paulaičio „perauklėjimui“ nesibodima jokių pastangų: 1960 m. spalio mėnesį į Dubrovlagą iš Lietuvos komandiruotas KGB 2 valdybos 2 skyriaus operatyvinis darbuotojas. Jis pokalbiui išsikvietė P. Paulaitį ir mainais į laisvę pasiūlė parašyti praeitį smerkiantį straipsnį.

R. Džiaugys sako, kad apie tuos Vilniaus ir Dubrovlago čekistų „viliotinius“ P. Paulaitis pasakojo grįžęs iš įkalinimo: „Kai Petras antrą kartą nuteistas sėdėjo Mordovijos lageryje, pas jį kas keli metai sistemingai važinėjo KGB darbuotojai. Ragino, kad Petras parašytų straipsnį, smerkiantį savo buvusią veiklą. Sakė: „Išlaisvinsime iš kalėjimo, gausi tarnybą, galėsi dirbti tarybinės Lietuvos labui“. Apie tuos kagėbistų pasiūlymus mums yra pasakojęs Petras. Žinoma, su tais pasiūlymais jis nesutiko, buvo ir liko nepalenkiamas, savo idėjų išduoti neketino. Jam žadėjo aukso kalnus: gerą butą, tarnybą, grąžinti mokslinį laipsnį ir t. t. Reikalavimas tik vienas – išsižadėk savo įsitikinimų, viešai pasmerk buvusią veiklą. Tačiau tos klastingos vilionės buvo bergždžios KGB veikėjų pastangos. Jiems teko susitaikyti su nemalonia tiesa, kad nepalenkiamojo Lietuvos patrioto už Judo sidabrinius nenupirksi.“34

P. Paulaitis niekada neslėpė savo pažiūrų, jos sovietiniams pareigūnams irgi buvo gerai žinomos, todėl jų negalėjo stebinti neigiamas kalinio atsisakymas prekiauti savo politiniais įsitikinimais. P. Paulaitis apie šį susitikimą su čekistu yra pasakojęs taip:

„Man buvo pasiūlyta važiuoti į Lietuvą: „Pavaikščiokit, – sako. – Pažiūrėkit, kaip žmonės gyvena.“ Sakau, aš žinau iš spaudos, kaip gyvena. Žinau, kaip gyvena Mordovijoje, kur žmogui per mėnesį tenka pusantro kiaušinio, o kaip Lietuvoje gyvena, dar geriau žinau. (…) Štai, pavyzdžiui, pristatė fabrikų, čia didelio proto nereikia, bet dėl ko visa tai pastatyta, kokia nauda iš tų visų fabrikų. Jeigu kas, šitie fabrikai sustos. (…) O aš doras savo šalies pilietis. Aš negalėjau žiūrėti, ką darė vokiečiai, protestavau prieš juos, rusai negerai darė, aš buvau prieš rusus (…) Kiekvieno piliečio tokia pareiga.“35

Kalinius vargino ne tik kūną alinantis darbas, bet protą ir dvasią bukinančios „auklėjimo“ priemonės. Kiekvieną ketvirtadienį vykdavo sovietine melo propaganda persunktos paskaitos, pokalbiams kvietinėdavo lagpunkto operatyvinis įgaliotinis – „kūmas“. Kaliniai tas auklėjimo priemones labai taikliai vadindavo „smegenų plovimu“. Pagrindinis sistemingo kalinių „auklėjimo“ tikslas – priversti kalinį atsisakyti buvusių įsitikinimų. Susitikimuose su lagerio „kūmu“ kaliniai buvo prievartaujami tapti bendro likimo brolių skundikais. Atsilaikydavo stipriausieji dvasia, tvirtų moralinių įsitikinimų nuteistieji.

Primityvi „smegenų plovikų“ sovietinio gyvenimo gražinimo retorika tvirtų įsitikinimų, aukštos moralės bei išprusimo inteligentui P. Paulaičiui buvo banali ir atgrasi. Iš operatyvinio stebėjimo bylose aptiktų dokumentų, pokalbių su kaliniu pažymos, susidaro įspūdis, kad P. Paulaitis į tuos „smegenų plovimo seansus“ ėjo iš anksto pasirengęs, susitikimuose su lagerių „operu“ už lageriuose vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, sovietinės imperijos pavergtoms tautoms daromas skriaudas P. Paulaitis imdavosi kaltintojo vaidmens.

1971 m. kovo 30 d. pažymoje rašoma, kad vykusiame pokalbyje P. Paulaitis, paklaustas, kokie jo santykiai su praeitimi ir dabartine Lietuvos sovietine tikrove. Į tai kalinys atsakęs, kad Lietuvos okupacija prasidėjusi, kai į kraštą buvo įsileistos sovietų kariuomenės įgulos. Operatyviniam įgaliotiniui majorui A. Sviatkinui jis priekaištavo, kad respublikos valdžia jį neteisingai apšmeižė, nepagrįstai du kartus nuteisė, o tariamoji sovietinė nacionalinė politika yra pavergtų tautų kolonizavimas.

1972 m. birželio 13 d. 10-ajame lageryje įvyko pokalbis su P. Paulaičiu. Kalinys tvirtino, kad Lietuva buvo sovietų kariuomenės okupuota ir prievarta įjungta į SSRS sudėtį. Jis negalįs susitaikyti su tuo, kad Lietuvą valdo svetimšaliai, kad jos valdžia neturi jokio savarankiškumo, priversta elgtis taip, kaip diktuoja Maskva. Toliau jis pažėrė kaltinimų, kad Sovietų Sąjungoje nepaisoma žmogaus teisių, o kitamaniai persekiojami, kad pasaulyje nėra kitos tokios valstybės, kurioje žmonės būtų taip griežtai baudžiami už įsitikinimus. Pažymoje konstatuojama, kad, nepaisant operatyvinio darbuotojo aiškinimų, kalinys liko su savo įsitikinimais.

Dar vienoje pažymoje rašoma, kad 1974 m. balandžio 8 d. su P. Paulaičiu įvyko profilaktinis auklėjamasis pokalbis – kaip ir ankstesniais kartais siekta išsiaiškinti, ar nepakito nepalenkiamojo kalinio pažiūros. Jis operatyviniam įgaliotiniui paaiškinęs, kad gimęs ne Sovietų Sąjungoje, išsilavinimą įsigijęs užsienyje, davė suprasti, kad jokių įsipareigojimų komunistiniam režimui neturi. Tais metais jam sukakę 70, tačiau, nepaisant senyvo amžiaus, lagerio vadovybė jam jokių lengvatų nesuteikė. Išsakė priekaištus KGB vykdomai susirašinėjimo cenzūrai: dėl nežinomų priežasčių sulaikomi laiškai.

Peržvelgus kalinių „smegenų plovimo“ kroniką – pokalbių įvertinimo pažymas, susidaro įspūdis, kad politinis kalinys P. Paulaitis dažnokai perimdavo pokalbių iniciatyvą ir apie sovietinio gyvenimo tikrovę – politinės laisvės suvaržymus, nežmonišką elgesį su kaliniais lagerio „operui“ žerdavo tiesą į akis. Į tokią nepaneigiamą intelektualiojo kalinio argumentaciją lagerio čekistai pažymoje konstatuodavo, kad politinis kalinys P. Paulaitis savo nacionalistinių įsitikinimų dar neatsisakė. Pragmatiniu požiūriu sakyti tikrąją tiesą savo kankintojams buvo labai nenaudinga, nes po tokių pokalbių kalinio padėtis tik pasunkėdavo. Kaip P. Paulaitis viename savo laiškų rašė, „mūsų kankintojai metų metus varžtelius mūsų nenaudai tik prisuka.“


34 Roberto Džiaugio atsiminimai, užrašyti 1998 m. Kauno r., Ringaudų k.

35 LYA, f. K-30, ap. 1, b. 321, p. 121.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija