100 metų – tūkstančiai žygių...

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Sąjūdis: mintys po 30 metų

Sąjūdžio suvažiavimo delegatai 1988 metais kun. Robertas Grigas ir Stanislovas Abromavičius

Seimas pernai lapkričio mėnesį 2018 metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. Prieš 30 metų, 1988-ųjų birželio 3 dieną, Lietuvos Mokslų akademijoje Vilniuje buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Paskui jos buvo steigiamos bene visuose Lietuvos rajonuose, o 1988-ųjų spalio 22 dieną jau vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Artėjant Sąjūdžio 30-mečiui, „XXI amžius“ kalbina kelis įvairių Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių 1988 metais narius. Šiandien – pirmųjų pašnekovų mintys.

1. Kas kada ir kokiose pareigose būnant Jus atvedė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę? Kaip buvote išrinktas? Kas buvo Jūsų bendražygiai ir bendraminčiai?

2. Kokias pagrindines užduotis tada kėlė rajono ar mažesnių miestelių Sąjūdžio grupės? Kaip jas pavyko įgyvendinti? Prisiminkite, ką svarbiausia nuveikėte? Kas iš tų metų labiausiai įsiminė?

3. Kaip į sąjūdininkus žiūrėjo tuometinė komunistų valdžia? Ar padėjo, ar trukdė? Gal, pavyzdžiui, nuvykti į Steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje skyrė transportą?

4. Ar Baltijos kelias Sąjūdžio aktyvistams buvo viena svarbiausių akcijų? Kaip sekėsi suorganizuoti joje dalyvauti rajono žmones?

5. Sąjūdžio žmonės rajonuose nemažai nusipelnė, kad į Aukščiausiąją Tarybą, o vėliau ir į savivaldybių tarybas buvo išrinkti tokie žmonės, kurie anksčiau buvo laikomi „liaudies priešais“. Kaip apibūdintumėte tas rinkimines kampanijas? Teko girdėti apie įvairias intrigas, kas kandidatuos su Sąjūdžio parama. Kokia savivaldybės Taryba buvo jūsų rajone? Kaip sekėsi rinkti jos vadovą?

6. Kovo 11-oji vainikavo pagrindinį Sąjūdžio siekį – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ar Sąjūdžio misija tuo buvo pasiekta? Kiek aktyviai Sąjūdis veikė po Kovo 11-osios? Turbūt ir keliones į Vilnių ginti Seimo 1991-ųjų pradžioje organizavo, ir su komunistais ant TSKP platformos turėjo pasigalynėti? O gal turėjote kokių nors specifinių vietinių užduočių?

7. 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio remti deputatai, nusprendė baigti savo darbą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus. Tie patys žmonės pasuko skirtingais keliais, atsidūrė įvairiose, netgi priešiškose viena kitai partijose. Kas atsitiko, kad buvę bendražygiai vėliau net tapo priešais? O juk savivaldybėse ir vieno asmens balsas lėmė, kas bus rajono meras. Tada vėl galėjo atsirasti galimybė valdyti buvusiesiems ir toliau tyčiotis iš tautos patriotų, už laisvę kentėjusių žmonių, kurie daug metų buvo engiami.

8. Nepriklausomybė yra neginčytina vertybė, bet beveik po 30 atkurtos Lietuvos metų turime daugybę problemų ir didelį žmonių  nusivylimą. Kodėl? Kas labiausiai Jus patį nuvylė?

9. Lietuvos Sąjūdis lyg ir nebuvo likviduotas, bet aktyviau veikia tik Vilniaus ir Kauno skyriai, nuolat atkreipiantys dėmesį į įvairias mūsų valstybės ir tautos problemas bei siūlantys būdus joms spręsti. Lietuvos Sąjūdyje tik vienos partijos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų – atstovai tvarko savo reikalus. Taigi ir čia intrigos, nesutarimai. Ar tame rajone, kur tada gyvenote, yra kokie nors Sąjūdžio likučiai, grupė žmonių, nepriklausančių partijoms, o visuomenininkų, kurie nuolat turi kokių nors pastabų ir pasiūlymų vietinei valdžiai, kaip gyvenimą padaryti geresnį?

10. Praėjo 30 metų, kai Vilniuje buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Dabar, tautos išlikimo akivaizdoje, vis dažniau išgirstame, kad vėl reikia Sąjūdžio, nes be jo susikaupusių Lietuvos problemų esant jau Europos Sąjungoje neaktyvi pilietinė visuomenė spręsti valdžios nepriverčia. O kaip Jums atrodo?   

11. Matome, kad vyksta konkurencija dėl valdžios, peštynės tarp partijų, vieni kitų kaltinimai, norint iškilti į paviršių ir pasirodyti geresniam už kitus, ko nebuvo Sąjūdžio pradžioje, kai daugelis vieningai dirbo dėl bendros idėjos. O kažin, ar dabar mažesniuose miestuose dar liko bendrų idėjų?

12. Ar bendraujate su buvusiais bendražygiais iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės?

13. Ką Jums pačiam davė Nepriklausomybė? Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas? Ką veikiate dabar?

Stanislovas Abromavičius 2014 metais

Stanislovas ABROMAVIČIUS, 1988 metais buvęs Kaišiadorių rajono žemės ūkio valdybos statybos skyriaus vyresnysis inžinierius, Kaišiadorių rajono Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dabar pensininkas, rašytojas ir poetas.

1. Tuo metu dirbau Kaišiadorių rajono žemės ūkio valdybos statybos skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. Rajono Sąjūdžio visuotiniame susirinkime buvau išrinktas į rajono Tarybą. Pirmininku išsirinkome rajono architekto projektavimo grupės vadovą Stasį Petrauską, tarp iniciatyviausių Tarybos narių buvo Arvydas Gimžauskas, Virginijus Bačianskas, Mindaugas Nasevičius, Vaclovas Giržadas, Vytautas Markevičius, Eligijus Morkūnas, Jonas Jusčius, Vytautas Lapinskas ir kiti.

2. Grupės dažniausiai kūrėsi pagal kolūkių teritorijas. Ypač veiklios buvo Darsūniškio, Papartėlių, Žaslių, Stabintiškių, Rumšiškių, Kruonio grupės. Mūsų suburtos grupės tapo alternatyva kolūkių pirmininkams, partorgamas, gynė žmonių interesus. Turėjome svarbų instrumentą – savo leidžiamą laikraštį „Sąjūdis“, ėjusį 3000 egz. tiražu. Rajono centre rengėme žmonių susibūrimus, skelbėme nepasitikėjimą valdžios žmonėms, jų proteguojamiems vadovams.

3. Po steigiamojo susirinkimo, vykusio Kaišiadoryse 1988 metų rudenį, nuo partinės valdžios žmonių atsiribojome, sakydami, kad jie turi valdžios svertus ir gali būti naudingi Lietuvai, jei panorės. Sąjūdyje liko tie, kurie turėjo idėjų, bet negalėjo jų įgyvendinti. Valdžia uždraudė skelbti žinią apie mus rajono laikraštyje „Į komunizmą“, nors pradėjo kviesti į partkomo renginius, tačiau mes tai ignoravome. Jau 1990 metų Vasario 16 dienos iškilmes ir kitų Lietuvai svarbių datų paminėjimus organizavo Sąjūdis. Kaišiadorių centre iki pradėjome leisti savo laikraštį įrengėme Sąjūdžio informacinius stendus.

Į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje vykome traukiniu, nes tai mums buvo patogu, jokio transporto iš valdžios neprašėme.

4. Kaišiadorių rajono žmonėms buvo skirta atkarpa Ukmergės rajone, ten nuvyko keli šimtai žmonių. Tačiau kai kuriems dėl transporto spūsčių į nurodytą vietą nuvykti nepavyko, tad pagal organizatorių nurodymą išsirikiavo pakeliui, tai yra Vilniaus ir Vievio rajonuose.

5. Į Aukščiausiąją Tarybą vietiniai nesibalotiravo, nes tokių neatsirado. Buvome iškėlę Sąjūdžio kandidato kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno, kuris rungtyniavo su Algirdu Mykolu Brazausku, kandidatūrą. Deja, Kaišiadorių rajonas buvo pakankamai raudonas, Brazausko tėvonija (čia gyveno jo tėvai), tad jis nugalėjo dviem trečdaliais balsų. Rinkimuose į rajono Tarybą irgi nugalėjo kolūkių pirmininkų kandidatai, tad pirmoje Taryboje buvo dauguma jų, o tarybos pirmininku, deja, tapo LKP rajono komiteto skyriaus vedėjas Martynas Pupalaigis. Sąjūdžio atstovų buvo mažuma.

6. Kaišiadorių Sąjūdžio žmonės budėjo prie AT Vilniuje ir Juragiuose, Kaune, prie radijo ir televizijos transliavimo bokštų. LKP platformininkai rajone veiklos nevykdė, valdžia buvo komunistų ir kolūkių pirmininkų rankose. Sąjūdžio veikla po Kovo 11-osios prigeso.

7. Deja, Kaišiadorių rajone ilgam įsivyravo raudonieji šaukliai, kai kas keitė kailį, tačiau Sąjūdžio žmonės taryboje tebuvo opozicija. O ir Sąjūdžio žmonės taryboje tapo abejingi. Vienu metu tikrųjų mūsų kandidatų teliko keturi... Ilgainiui Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sustiprėjo ir Kaišiadoryse, šiandien rajono meras yra jos narys Vytenis Tomkus.

8. Niekas manęs nenuvylė, dauguma žmonių buvo tautiškai nusiteikę, tačiau prasidėjo mūsų nusipelniusių žmonių juodinimas, niekinimas, manau, kad didžiausia mūsų problema tapo ta, kad tam procesui neskyrėme pakankamai dėmesio. Propaganda iš buvusių komunistų valdžios ir Rytų tapo per daug galinga, o nesipriešinant jie ir paėmė viršų. Brazausko šešėlis klaidžioja po Kaišiadoris ir dabar, yra jam skirtas muziejus-sodyba, jo vardu vadinasi gimnazija.

9. Deja, nieko neliko, net Sąjūdžio istorijos nesiruošiama užfiksuoti, nors yra krašto muziejus, jos vadovai nuolat raginami tai padaryti. Esu parašęs atsiminimus apie tuos laikus, tačiau juk to nepakanka.

10. Tai – tik kalbos, Sąjūdis iš naujo juk negims. Gaila vieno: kai ateina mūsiškiai valdžion, savo istoriją pamiršta. Ir tada sakoma, kad visi pripuolę prie lovio...

11. Tiesiog man tai jau nerūpi. Jau senokai gyvenu Kaune, rašau atsiminimus, knygas. Tai – praeitis, man ji rūpi, bet dabar jau nieko negaliu paveikti.

12. Deja, tik epizodiškai...

13. Esu rašytojas, daug metų dirbau valstybės kontrolėje, mačiau jos ir visos valstybės nuopuolius.

Gintautas Bendoraitis

Gintautas BENDORAITIS, 1988 metais buvęs „Taikos“ kolūkio meninio apipavidalinimo dirbtuvių vedėju, Šakių rajono Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dabar pensininkas, dirbantis Šakių „Varpo“ mokykloje IT specialistu:

1. 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje susikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, Šakių rajone, kur tuo metu dirbau „Taikos“ kolūkio meninio apipavidalinimo dirbtuvių vedėju, jokio žymesnio sujudimo dar nebuvo. Tik iš skurdžios tuometinės žiniasklaidos informacijos supratome, kad sostinėje kažkas vyksta. Kai rugpjūčio 23 dieną Vingio parke vyko didžiulis Sąjūdžio mitingas, į jį buvau nuvažiavęs ir aš su šeima. Grįžus į Šakius už poros dienų prisistatė šiek tiek pažįstamas Vykintas Augustaitis, sakėsi matęs mane per televizorių mitinge ir supratęs, kad palaikau Sąjūdžio idėjas. Jis supažindino su dar keletu panašaus mąstymo žmonių, pradėjome susitikinėti. Netrukus į Šakius atvažiavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Mečys Laurinkus, Gintaras Songaila, Virgilijus Čepaitis. Kultūros namų salė buvo sausakimša, tada ir buvo išrinkta Šakių rajono Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Visų pavardžių čia minėti turbūt nebūtina, visa medžiaga, posėdžių protokolų kopijos perduotos Angonitai Rupšytei, beje, ne visi iniciatyvinės grupės nariai vienodai aktyviai reiškėsi. Aktyvesnieji buvo minėtas Vykintas Augustaitis, tuo metu, berods, miško darbininkas, fotografas Vidas Venslovaitis, gydytoja Teresė Norvida Vitkauskienė (jau mirusi), „Paryžiaus komunos“ kolūkio dailininkas Gintautas Žulys, mokytojas Arvydas Vaičiūnas, radijo mechanikas Vitas Brazaitis, „Paryžiaus komunos“ kolūkio ekonomistas Algirdas Endriukaitis (vėliau – Seimo narys, signataras). Daug aktyvių žmonių atsirado ir rajone: Plokščiuose – mokytojas Vytautas Valunta, Gelgaudiškyje – Antanas Bajerčius ir dar daugybė kitų.

2. Pakilimas buvo visuotinis. Spalį suorganizavome mitingą Šakiuose, sutraukusį daugybę žmonių. Kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės kolūkiuose, įmonėse, įstaigose. Vienijosi buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Buvo įsteigtas tremtinių klubas, pirmąja jo pirmininke išrinkta Milda Bendoraitienė. Buvo renkami atsiminimai, dokumentinė medžiaga apie tremtį.

3. Tuometinė rajono valdžia į Sąjūdį žiūrėjo gana atlaidžiai, LKP rajono komiteto instruktorius Vytautas Širvaitis ir „Taikos“ kolūkio partinės organizacijos sekretorius Antanas Vaitiekaitis net gana aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tiesa, netrukus jie buvo iškviesti į rajkomą ir įspėti, kad „sėdėti ant dviejų kėdžių“ negalima. Beje, vienas gana įdomus momentas: kartą man paskambino partkomo sekretorė ideologijai ir pakvietė vykti kartu į Kaliningrado srities Krasnoznamensko (Lazdėnų) rajono partkomo organizuotą susitikimą su kaimyninio Šakių rajono „aktyvu“, kad rusai galėtų geriau susipažinti su tuo, kas Lietuvoje vyksta. Aš turėjau papasakoti apie Sąjūdžio veiklą, atsakyti į daugybę rusų komunistų aktyvo klausimų. Dar mums važiuojant į Krasnoznamenską, minėtoji partkomo sekretorė pašnibždėjo: „Kad ir kaip pakryptų susitikimas, vaizduokime, kad didelių skirtumų tarp sąjūdiečių ir komunistų nėra“. Beje, susitikimas praėjo gana įdomiai, tik kai vienas Kaliningrado universiteto istorijos profesorius pradėjo aiškinti, kad ši teritorija yra senos istorinės Rusijos žemės, diskusija nutrūko ir mes išvažiavome namo.

4. Palydėtuvės į steigiamąjį suvažiavimą vyko labai linksmai, nuotaikingai, su transportu jokių problemų nebuvo, nes dauguma kolūkių, statybinių organizacijų turėjo autobusus ir žmonių vežimui į suvažiavimą ar Baltijos kelią partkomo leidimų niekas net neklausė. Kiek žmonių buvo Baltijos kelyje, niekas tiksliai nesuskaičiavo, nes dėl kamščių kelyje ne visi pasiekė Šakiams skirtą ruožą, stojo kur papuolė.

5. Rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą vyko gana įtemptai. Šakiuose kandidatavo tuometinis LTSR AT Prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas, o nuo Sąjūdžio – gydytojas Juozas Olekas (po to buvęs Sveikatos apsaugos ir Krašto apsaugos ministras, Seimo narys). Artėjant rinkimų dienai, komunistai metė visas pastangas – rajoninis laikraštis „Draugas“ spausdino tik vienpusišką Vytauto Astrausko reklamą, sužinojome, kad prieš pat rinkimus bus išspausdintas dar vienas labai negražus, neobjektyvus straipsnis, rinkimų dieną nenorėta įsileisti Sąjūdžio stebėtojų. Mes sugalvojome gana avantiūristinę akciją – prie rajono partijos komiteto pasistatėme palapinę ir aš (tuo metu buvau Sąjūdžio Seimo narys nuo Šakių rajono) pradėjau bado akciją. Reikalavimai šių dienų požiūriu savaime suprantami: rajoniniame laikraštyje spausdinti abiejų pusių agitacinę medžiagą vienodai, paskutinę dieną prieš rinkimus atsisakyti bet kokios agitacijos, rinkimus stebėti leisti visiems užsiregistravusiems stebėtojams. Žmonių susirinko daugybė, minia budėjo naktimis, paremti atvažiavo grupė Kauno sąjūdininkų – prof. Vaidotas Antanaitis, Algirdas Patackas ir kiti, vilniečiai slapta atvežė užsienio fotokorespondentą (jo nuotraukos pasirodė net Australijos spaudoje), įvyko net keletas derybų raundų tarp rajono sąjūdininkų ir komunistų. Dauguma mūsų reikalavimų buvo įvykdyta. Rinkiminės agitacijos draudimas paskutinę dieną prieš rinkimus, stebėtojų dalyvavimas rinkimų komisijose tapo visuotinai įteisinta norma. Rinkimuose triuškinamai laimėjo Juozas Olekas. Rinkimuose į rajono tarybą trapią daugumą laimėjo Sąjūdžio kandidatai, todėl vadovo rinkimai vyko gana sunkiai, ypač trukdė kolūkių pirmininkai, spėję susivienyti, sunkiai formavosi ir rajono valdyba. Buvo ir malonių momentų – sutarėme pasodinti Atgimimo ąžuolyną, ir jo sodinime aktyviai dalyvavo visi – tiek sąjūdiečiai, tiek komunistai.

6. TSKP „platformininkų“ rajone buvo tik keletas, jie niekuo ir nepasireiškė, ginti Parlamento arba Juragių radijo transliacijos bokštų važiavo visi.

7. Kodėl buvusi vienybė iširo, ypač po 1992 metų rinkimų? Klaidų padarė visi. Vytauto Landsbergio šalininkai, mano manymu, neteisėtai pasisavino Sąjūdžio vardą, atseit, tik jie vieni yra teisūs.

8. Savanorių išėjimas į mišką, Bražuolės tilto užminavimas, Juro Abromavičiaus susprogdinimas vos nesukėlė pilietinio karo. Nelabai protingas kolūkių ardymas ir ypač nekilnojamo turto – žemės – pavertimas kilnojamu, supykdė žmones tarpusavyje, daugelis suabejojo, ar teisingu keliu pasukome? Laukinio kapitalizmo įsigalėjimas, bankų aferos, katastrofiškas socialinės atskirties didėjimas paskatino žmones emigruoti iš Lietuvos.

9. Berods dar 1990 metais rašiau – Sąjūdį reikia paleisti. Į per daug skirtingas puses pasuko jo dalyviai. Iš bendro judėjimo turi susiformuoti atskiros partijos ir pradėti išgryninti savo ideologijas, skirtumus, vertybes. Vakarų demokratijos ir yra paremtos partijų konkurencija bei kompromisų ieškojimu. Lietuvoje tiek „kairė“ (LDDP-LSDP), tiek „dešinė“ (TS-LKD, įvairaus plauko liberalai) iš esmės yra stambiojo kapitalo partijos, ir nors deklaruoja (kartais gana aštriai) savo skirtumus, skiriasi tik vadovų pavardėmis. Sąjūdžio pradininkai mūsų rajone savo mintis tik retkarčiais pareiškia.

10. Ar reikalingas naujas Sąjūdis? Būtų reikalingas, bet kad tai įvyktų, galimybė beveik lygi nuliui. Nėra kritinės masės žmonių, pasiryžusių ką nors keisti. Kas valdo valstybę neaišku. Valdžią bandanti uzurpuoti prezidentė, besiremianti verslo grupuotėmis, balansuojanti ties Konstitucijos normų peržengimo riba? VSD? Dar kas nors?

11. Kažkokių naujų bendrų idėjų nėra.

12. Buvusieji Sąjūdžio aktyvistai, bent jau mūsų rajone, susirenka tik retkarčiais. Kai supratau, kad Sąjūdžio idėjos žlugdomos, naikinama ir klastojama istorinė atmintis, keliamos bylos Sąjūdžio šviesuliams Romualdui Ozolui, Bronislovui Genzeliui, Zigmui Vaišvilai ir kitiems, iš aktyvios veiklos pasitraukiau.

13. Šiuo metu esu jau pensininkas, nors dar dirbu Šakių „Varpo“ mokykloje IT specialistu.

Kalbino Romas Bacevičius

Kitus pokalbius su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais iš įvairių vietų spausdinsime kituose numeriuose.

© 2018 „XXI amžius“