2018 m. birželio 8 d.
Nr. 23 (2290)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vydūno metai

Kaune – paminklas ir konferencija Vydūnui

Romas BACEVIČIUS

Kaune, Vytauto Didžiojo karo
muziejaus sodelyje, Tautos garbes
alejoje atidengtas paminklas Vydūnui
Raimundo KAMINSKO nuotrauka

Kovo 21-ąją Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, tarp biustų Simonui Daukantui ir Martynui Jankui, atidengtas biustas tautos žadintojui, mąstytojui, filosofui, publicistui, rašytojui, dramaturgui, visuomenės veikėjui Vydūnui (Vilhelmas Storosta, vok. Wilhelm Storost, 1868–1953). Iškilminga ceremonija buvo rengiama 150-ųjų Vydūno gimimo metinių išvakarėse. Biusto autoriai yra skulptorius Stasys Žirgulis ir architektas Liucijus Dringelis.

Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1907 metais pasirinko slapyvardį Vydūnas, iš žodžio „vydėti“, reiškiančio išvysti ir atskleisti žmonėms tai, ką esminio pats suvokė, regėjo). Jo garbei Kaune dar yra pavadinta gatvė – Vydūno alėja, o 2018 metai Seimo paskelbti Vydūno metais.

Tautos garbės alėjoje atidengto paminklo autorius S. Žirgulis sakė, kad sukurti Vydūno skulptūrą nebuvo lengva. „Sukurti dvasingą, šiuolaikišką skulptūrą reikėjo laiko. Man buvo svarbu atkurti dvasingą Vydūno charakterį, pavaizduoti šią asmenybę kaip sielos asketą, dvasios titaną, žvelgiantį į mūsų perspektyvą. Atminkime, kad Vydūnas visada linkėjo: kaip bebūtų sunku, vis tiek reikia tikėti, kad šviesa apšvies mūsų kelią“, – sakė S. Žirgulis.

Iš Vokietijos (kur Vydūnas nuo 1944 metų evakuacijos iš Tilžės gyveno iki mirties) atvykusi Vydūno giminaitė Brita Storost dėkojo už jos giminaičiui parodytą pagarbą.

„Jaučiuosi labai pagerbta. Ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Į Lietuvą žiūrime kaip į mūsų antrą gimtinę. Beje, čia reguliariai atvykstame nuo 1989-ųjų. Lietuva sparčiai keičiasi, džiugu. Vydūnas buvo įprastas šeimos narys, nė vienam mums nebuvo aišku, kad jis toks reikšmingas, juk jį planuota nominuoti Nobelio premijai, sunkiai įtikėtina! Beje, Vydūną neblogai žino Detmolde, kur jis gyveno. Kad Vydūnas ten išgarsėtų, labai pasistengė kun. Miroslavas Danys“, – pasakojo vyriausio Vydūno brolio anūkė B. Storost, gyvenanti Berlyne ir pažinusi savo giminaitį iš pasakojimų. Ji mena, kad šeimoje išlikę 5 Vydūno 1944 metais rašyti laiškai ir knyga, padovanota jos seneliui.

Vydūno draugijos vicepirmininkas Juozas Šidiškis teigė, kad Vydūnas studijavo ir Rytų filosofiją, amžių išmintį skleidė tautai. Pagrindinis jo gyvenimo principas: gyventi ne dėl savęs, o dėl tautiečių ir tautos. 1928 m. Kaune, Lietuvos universitete, jam suteiktas filosofijos Garbės daktaro laipsnis. Artimiausi jo bičiuliai Kaune buvo intelektualai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Vydūnas – tautos švietėjas, jo išmintis amžina, iš likusių jo raštų galima išminties pasisemti ir dabartiniais laikais“, – sakė Vydūno draugijos vicepirmininkas Juozas Šidiškis.

Renginyje dalyvavo Vydūno draugijos, Lietuvos Sąjūdžio, Kauno tautinės kultūros centro, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės nariai, Kauno miesto savivaldybės vadovai, Kultūros paveldo ir Kultūros skyrių atstovai, folkloro ansambliai „Linago“, „Ratilėlis“, sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“.

Vėliau Kauno savivaldybėje vyko konferencija, skirta Vydūno 150-osioms metinėms paminėti. Ji prasidėjo „Lietuvių giesme“, kuriai žodžius parašė Vydūnas. Beje, kaip teigia Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, „Lietuvių giesmės“ muzikos autorystė – šiek tiek mįslinga. 1909 metų rudenį išleistame savo sudarytame dainų rinkinėlyje „Lietuvos varpeliai“ apie giesmę Vydūnas pasako, kad ji parašyta mišriam chorui. Muzikos autoriaus nenurodo. Pirmą kartą ji atlikta 1909 m. vasario 21 d. Tilžėje vykusioje „Žieminėje lietuvių šventėje“. Šventės programoje nurodoma, kad žodžiai yra Vd., t. y. Vydūno, o „4 balsams pritaisė Ismer“. Kaip melodijos autorius Ismer nurodomas dar kelių renginių programose. Šiuo pseudonimu bus buvęs pažymėtas Vydūno talkininkas, Elko karališkosios muzikos mokyklos mokytojas Karlas Janzas. Kaip „Lietuvių giesmės“ muzikos autorius K. Janzas nurodomas 1910 m. liepos 24 d. Tilžėje ir rugsėjo 18 d. Klaipėdoje vykusių koncertų programose. Kitose Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengtų švenčių ir koncertų programose (kaip ir „Lietuvos varpeliuose“) prie šios giesmės muzikos autorius nenurodomas. Prie visų kitų kūrinių visais atvejais autorystė nurodoma. Matyt, dėl šios giesmės melodijos komponavimo būta nesutarimų ar nesusipratimų, tad kūrinio muzikinė dalis taip ir liko abejotinos autorystės.

Sugretinus dvi tilžiškėje O. V. Mauderodės spaustuvėje išspausdintas giesmes – vieną, sukurtą 1898 metais, kitą – 1909 metais – Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir Vydūno (Vilhelmo Storostos) „Lietuvių giesmę“, – krinta į akis gana ryškus jų panašumas. Visų pirma, jos abi „himniškos“, skirtos ne lengvam pasidainavimui, o iškilmingam giedojimui. Jose šlovinamos vertybės yra tokios, kuriomis, kaip atrodė jų autoriams, turėtų vadovautis savimonės nepraradusi, gyva ir veikianti tauta, ne koks nors luomas, organizacija ar konfesinė bendruomenė, o tauta.

Konferencijoje kalbėjusi Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė sakė, kad pats Vydūnas švęsti gimtadienių nemėgo, bet jubiliejus pripažino. Todėl minint jo 150-ąsias gimimo metines verta analizuoti jo darbus, pasigilinti į idėjų prasmę.

R. Tarvydienė priminė Vydūno biografiją, sakė, kad jis gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės apskr.), Marijos ir Anskio Storostų šeimoje buvo antras sūnus šešių sūnų ir dviejų dukrų šeimoje. Tėvas mokėsi evangelikų misionierių seminarijoje, o mama buvo ūkininkų iš Lankupių kaimo dukra. Jonaičiuose Vilhelmas gyveno tik dvejus metus. Vaikystė prabėgo Naujakiemyje, Pilkalnio apskr. Dar mažas būdamas mėgdavo užduoti labai sudėtingų klausimų. Visi Storostų vaikai privalėjo išmokti groti kokiu nors instrumentu. Vilhelmas grojo arfa. 1883–1885 metais mokėsi Pilkalnio preparandijoje (mokykloje, ruošusioje moksleivius mokytojų seminarijoms). 1885–1888 metais mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, 1888–1892 metais dirbo mokytoju Kintų parapijos pradžios mokykloje. Jau 20-metis jis sirgo plaučių džiova, kuri tuomet buvo nepagydoma. Gavęs patarimą iš seno Tilžės mokytojo jis pradėjo daryti kvėpavimo pratimus, kvėpuoti pušynų oru, mankštintis, tapo vegetaru ir po kurio laiko pasveiko. Kintuose susipažino su artima mokyklos precentoriaus (vedėjo) giminaite Klara Fiulhaz (Fülhaz), kuri padėjo jam įveikti džiovą. 1891 metais Kintų bažnyčioje kun. Otas Šteinas sutuokė jaunuosius Klarą Fiulhaz ir Vilhelmą Storostą. Kintuose būsimasis Vydūnas susidūrė su lietuvybės išsaugojimo problema šiame krašte. Pradėjęs rašyti, tvirtai apsisprendė užsiimti aktyvia kultūrine veikla, žadinti šio krašto lietuvių tautinę savimonę, gaivinti pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas. 1892 metais išvyko gyventi į Tilžę. Iki 1912 metų dėstė prancūzų ir anglų kalbas Tilžės berniukų gimnazijoje. Vėliau pedagoginės veiklos atsisakė, pasišventė kūrybai ir kultūrinei veiklai, įsteigė kelias lietuvių kultūros draugijas, o 1899 metais Tilžėje įsteigė Lietuvių Giedotojų draugiją, kuriai vadovavo iki 1935 metų. Giedotojai rengė lietuviškas šventes ir koncertus, vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Pirmasis jo veikalas suvaidintas 1899 m. vasario 12 d. „Birutės“ draugijos šventėje. Papildomai tobulinosi Berlyno, Halės, Leipcigo, Greisvaldo universitetuose, sukauptas žinias panaudojo savo humanistinei filosofijai formuoti ir dėstyti. Šios minties susiformavimui didelės įtakos turėjo asketiškas jo gyvenimo būdas, kurį pasirinko gyvendamas Kintuose, bei pažintis su Rytų filosofija. Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų ir didžiulį pluoštą straipsnių įvairiomis temomis, leido mėnesinius žurnalus jaunimui „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“, knygas apie Lietuvą vokiečių, lenkų, prancūzų kalbomis. Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, sukūrė apie 30 įvairaus žanro draminių veikalų (populiariausi: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Mūsų laimėjimas“, „Vergai ir dykiai“). Jie buvo išleisti su labai išvaizdžiu viršeliu ir spalvoti. Nepriklausomoje Lietuvoje Vydūnas susilaukė aukštų įvertinimų. 1928 metais, švenčiant 60-metį, Kauno universitetas jam suteikia filosofijos garbės daktaro laipsnį, o 1925 metais išrenkamas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN klubo garbės nariu. 1937 m. lapkričio 28 d. mirė jo žmona Klara. Persekiotas nacistinės Vokietijos valdžios ir už tautines idėjas bei veiklą pasodintas į Tilžės kalėjimą. Tokio elgesio neapsikentę pasaulio rašytojai bei jo šeima sukilo ir Vydūnas buvo paleistas į laisvę. Vydūną 1940 metais net svarstyta pristatyti Nobelio premijai, bet dėl tarptautinės situacijos, idėja nerealizuota. 1944 metais Vydūnui teko palikti Tilžę ir tik 1946 metais pavyko apsigyventi Detmolde (Vokietija). Ten jis įsisuko į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių ir pabėgėlių iš Lietuvos veiklą. Čia buvo išleisti karo metu parašyti veikalai.

Nesulaukęs 85-ojo gimtadienio, 1953 m. vasario 20 d., Vydūnas mirė. Iškilmingai palaidotas Detmoldo kapinėse. 1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites (Pagėgių sav.), prie jo pamilto Rambyno kalno.

Paveldosaugininkė Aida Sinkevičiūtė kalbėjo apie tai, kad Vydūnui labai svarbus buvo Kaunas. Čia jis Vytauto Didžiojo universitete ir visuomenei skaitė daug paskaitų, salės būdavo sausakimšos. 1920 metais atėjęs į jo paskaitą Jonas Basanavičius sakė: „Tautos patriarchas sveikina tautos pranašą“. Vydūnas sekė Kauno tautinį ir muzikinį gyvenimą, atvykdavo į premjeras, parodų atidarymus.

Lektorius Aleksandras Žarskus apžvelgė kitų žmonių mintis apie Vydūną (šis pranešimas spausdinamas atskirai).

Prieš tris dešimtmečius tuometinio Kauno valstybinio dramos teatro rampos šviesą išvydo Gedimino Jankaus regesių drama „Amžinas keleivis“ (režisavo Juozas Ivanauskas). Premjera (spektaklio programėlėje nurodyta 1988 m. kovo 31 d.) buvo skirta Vydūno 120-osioms gimimo metinėms. Kaip sakė pats dramos autorius G. Jankus, iš tiesų ji buvo parašyta 1982 metais. Šioje dramoje Vydūną vaidinęs aktorius Petras Venslovas kalbėjo apie Rūtą Staliliūnaitę ir Algimantą Masiulį, kurie labiau rūpinosi ne savo, o jo, jauno aktoriaus, vaidmeniu.

Poetas ir rašytojas Robertas Keturakis sakė, kad Lietuvos partizanų vadai savo tekstuose, neminėdami Vydūno pavardės, dažnai naudodavo jo tekstus apie tautą, žmogiškumą. Vydūno mintimis naudojosi ir kunigai, rašydami kreipimąsi dėl Lietuvos ateities Šventajam Tėvui. R. Keturakiui labai patikusi Vydūno mintis, kad kūnas yra priemonė žmogaus sielai apsireikšti žemėje.

Vydūnas ugdė lietuvių tautos moralę, tvirtumą, teigė, kad žmogus pirmiausia privalo suvokti save, tuomet išmanyti savo tautos kalbą, tautiškumą, tradicijas, papročius, istoriją. „Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje“, – rašė Vydūnas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija