100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Kodėl dar neužvesta kun. Broniaus Laurinavičiaus beatifikacijos byla?

Natalija Maciulevičienė,

Teol. mgr., tikybos mokytoja metodininkė

Šią kun. B. Laurinavičiaus nuotrauką 1981 metais mano krikšto mamai padovanojo Adutiškio klebonijoje šeimininkavusi Veronika Turlo, kuri buvo artima mano krikšto mamos draugė. Veronika augino rožes prie klebonijos ir jai tai puikiai sekėsi, o mano krikšto mama prie savo namų Kriukų kaime (Adutiškio pašonėje, iš karto už geležinkelio pervažos, Baltarusija) – lelijas. Užaugintomis gėlėmis moterys puošė Adutiškio bažnyčios altorius, dabino prieš atlaidus

Kun. Broniaus Laurinavičiaus laidotuvės. Laidotuvių šv. Mišias aukojo Lietuvos vyskupai Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius ir kunigai, prel. Kazimieras Gutauskas. Kunigų ir vyskupų maldos buvo priimtos, kankinio kraujas nebuvo pralietas veltui. Jaučiau galingą jėgą tarp šių visų dvasininkų. Aš stoviu centre (su balta angorine kepure), už manęs stovi kun. Vaclovas Aliulis, ilgą laiką dirbęs Žvėryne, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, o aš vėl sutikau jį 2005 metais pradėjusi dirbti tikybos mokytoja Vilniaus Žvėryno gimnazijoje. Nuo tada kun. Vaclovas Aliulis nuolat dalinosi savo brangiausiu turtu – nuoširdumu ir žiniomis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus laidotuvės. Karstas buvo nešamas aplink Adutiškio bažnyčią tris kartus. Karstą nešė patys dvasininkai, nuotraukoje matomas nešantis karstą vysk. Juozas Tunaitis Nuotraukos iš asmeninio straipsnio autorės archyvo

Prieš kurį laiką buvau paklausta mokinių, koks yra mano kunigo idealas. Ilgai galvoti nereikėjo – iš karto atsakiau, kad tai yra kun. Bronius Laurinavičius, gyvenęs 1913–1981 metais.

Šiuo straipsniu norėčiau priminti faktus apie Lietuvos didvyrį, jo biografiją, kunigo tarnystės svarbą, žmogų, kurio pavyzdys ir pasišventimas galėtų suburti daug entuziastų. Pristatysiu atsiminimus, tai, ką patyriau asmeniškai susitikdama su kun. Broniumi Laurinavičiumi savo vaikystėje. Faktai buvo kuklūs, bet susitikimai su šiuo kunigu nulėmė mano gyvenimo kelio pasirinkimą, pašaukimo atsiskleidimą, paskatino pajusti Dievo jėgą ir jos pliūpsnį mano gyvenime.

Trumpa biografija

Bronius (Bronislovas) Laurinavičius gimė prieš 105 metus, 1913 m. liepos 16 d. Gėliūnuose, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje), darbščių, religingų žemdirbių, išsaugojusių meilę savo kalbai, kultūrai, tėvynei Lietuvai, šeimoje. Joje augo penki vaikai, tačiau du iš jų maži mirė. Pradžios mokslus išėjo pas kaimo mokytoją, vėliau – lietuviškoje liaudies „Ryto“ mokykloje. Vasarą ganydamas gyvulius, rasdavo laiko paskaityti atsineštas knygeles.

1929–1937 metais mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1937–1938 metais tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje (lenkų karininkas su pagarba pripažino jo lietuvybę), o 1938-aisiais Bronius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir baigė 1944 metais, o birželio 4 d. arkivyskupo Mečislovo Reinio buvo įšventintas kunigu. 1944–1956 metais vikaravo Švenčionyse.

1945–1948 metais tarnavo Ceikiniuose. Sunkiomis pokario sąlygomis atnaujino ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. 1948 metais perkeltas į Kalesninkus ir dirbo iki 1956 metų. Jo rūpesčiu bažnyčioje buvo sudėtos naujos grindys, įtaisyti nauji suolai, visa bažnyčia išdažyta ir išdekoruota paveikslais. Įtaisyti nauji Kryžiaus keliai, pastatyti visi trys altoriai, įvestos lietuviškos pamaldos . 1956 metais kun. B. Laurinavičius buvo perkeltas į Švenčionėlius. Čia ėmėsi pabaigti statyti pradėtą Šv. Edvardo bažnyčią. Ji buvo užbaigta 1959 metais ir pašventinta.

1968 metais sovietinės valdžios įsakymu kunigas iškeliamas į Adutiškį. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje sudėjo naujas grindis – parketą. Bažnyčią perdažė ir išpuošė dekoratyviniais paveikslais. Prie didžiojo altoriaus iš abiejų pusių padarė vitražus, įtaisė naujus Kryžiaus kelius, naujas vėliavas, šventoriuje – dekoratyvines vazas. Suorganizavo vaikų chorą, buvo pasiūti tautiniai procesijos drabužiai. Bažnyčioje įrengtas šildymas.

1979 metais tapo Lietuvos Helsinkio grupės, viešinančios sovietų valdžios nusikaltimus, nariu. 1981 m. lapkričio 24 d. SSRS korumpuotų represinių jėgos struktūrų nužudytas Vilniuje, inscenizuojant tragišką nelaimingą eismo įvykį. 1988 m. lapkričio 25 d. B. Laurinavičiaus palaikai buvo perkelti iš Adutiškio į Švenčionėlius, kaip jis pageidavo testamente.

Atminimo įamžinimas

Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu kun. B. Laurinavičius po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). 2000 metais jis įtrauktas į XX amžiaus tikėjimo kankinių sąrašą.

2010 m. gruodžio 4 d. Vilniuje ties Kalvarijų ir Žalgirio gatvių kampu atidengtas ir pašventintas paminklas (skulptorius – prof. Antanas Kmieliauskas); įrengtas Broniaus Laurinavičiaus skveras.

Atsiminimai

Vaikystėje susipažinau su kunigu

Kartu su krikšto mama eidavau į Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, į šv. Mišias. Ten ir susipažinau su klebonu kun. B. Laurinavičiumi. Jis žinojo mano šeimos situaciją.

Mūsų šeima – aš, mama, tėvas – gyvenome Vilniuje. Nuo pusantrų iki šešerių metų lankiau savaitinį darželį Vilniuje ir man tai nepridėjo drąsos, meilės, sveikatos. Dėl to 1980 metais, kai suėjo septyneri, mane paėmė globoti krikšto mama Juzefa Avinaitė, taigi pradėjau eiti į pirmąją klasę Adutiškyje. Krikšto mama labai gerbė Dievą, Bažnyčią, tarnavimą artimui, dėl to priėmė ir mane, kai mama sunkiai sirgo, o tėvas buvo išsiskyręs su mama ir išvykęs į kitą miestą. Ten netrukus mirė.

Gerbė vaikus, buvo puikus pedagogas, domėjosi šeimomis, rūpinosi sielovada

Kun. Bronius Laurinavičius garsėjo pagarba ir meile vaikams. Juos bažnyčioje ypač gerbė, jiems buvo parūpinęs mažas kėdutes. Įprastai vaikai sėdėdavo bažnyčioje arti altoriaus, ant šių kėdučių. Jei ateidavo kokia moteriškė ir atsisėsdavo ant tų kėdučių, tai buvo mandagiai išprašoma, niekas neturėjo teisės užgožti vaikams Dievo, ten buvo tik jiems skirta vieta. Dėl šio ir kitų gerų darbų kunigas buvo pavadintas vaikų draugu. Ir su manimi jis užmezgė draugystę.

Pirmosios Komunijos katechezės vyko birželį ir liepą nuo ryto iki 16 val. Kunigas pats rūpinuosi viskuo. Mokė, prižiūrėjo vaikus, kurie buvo atvesti suaugusiųjų ar vyresnių brolių ir seserų arba ateidavo vieni. Kunigas Bronius prakalbindavo ir pačius nedrąsiausius. Per katechezes taip sudomindavo vaikus realiais, iš gyvenimo paimtais pavyzdžiais, kad vaikai, ir patys bailiausi – atsiskleisdavo. O atėjus pietų metui, visus gražiai susodindavo ant suolų lauke, kai buvo geras oras. Kartą mano pusseserei Ernestai pritrūko vietos ant suolo lauke. Kunigas Bronius kreipėsi į visus, bet vietos vis tiek neatsirado, tai jis pakvietė ją į kleboniją ir ji valgė pietus ten kaip kokia ponia.

Sekmadieniais jis pats rinkdavo aukas per šv. Mišias. Tokiu būdu patikrindavo, kas tą dieną jį seka iš KGB. Sekmadieniais man krikšto mama duodavo 1–2 rublius. Būtinai paaukodavau vieną rublį. Bet kunigas Bronius, apeidavęs bažnyčią, grįždamas atgal, manęs visuomet paklausdavo, kada planuoju vykti pas mamą ir ją aplankyti, ir kad man reikės pinigų kelionei. Nešinas aukomis, jis prieidavo prie manęs ir pasakydavo: „Tu davei man popierinį rublį, o aš tau grąžinu geležinį, nes labai jau tie rubliai sunkūs“. Tokiu būdu man grąžindavo auką. Tiesa, vėliau tą rublį įmesdavau į aukų dėžutę. Šis ir kitokie šilti, pilni tėviško rūpesčio pokalbiai stiprino mano bendravimą su kunigu Broniumi.

Prevencija prieš alkoholį

Viena iš svarbiausių kunigo Broniaus švietimo veiklų –  prevencinis visuomenės švietimas prieš alkoholį. Pavyzdžiui, prieš laidotuves jis įspėdavo, kad degtine nebūtų atsilyginama nei vairuotojams, nei duobkasiams, nei būtų ant stalo, nes nelaidos. Ir ilgainiui žmonės prie to įprato, susitaikė, ir buvo tvarka – o juk tada buvo gilus sovietmetis, degtinė kainavo 2,50 rub., 3,20 rub., vėliau 3,80 rub. Kai kurie pragerdavo algas, apleisdavo šeimas, vaikus. Visa ši netvarka buvo pažabota klebonaujant Adutiškyje kun. B. Laurinavičiui.

Ypatingą pagarbą ir finansinę paramą kunigas Bronius teikė daugiavaikėms šeimoms, prieš šventes paremdavo nuo 200 iki 1000 rublių, pasidomėdavo, ar vyras girtauja, ar ne, kaip šeima išsilaiko, ar eina į bažnyčią.

Vaikų pamaldumo tradicijų įtvirtinimas

1980–1986 metais, kol gyvenau pas krikšto mamą, mes su draugėmis dalyvavome bažnyčioje vykstančiose pamaldose: Advento metu giedojome per Rarotas (rytines sekmadienines pamaldas), dalyvavome eucharistinėje procesijoje, spalio mėnesį kalbėjome Rožinį, per vakarines šv. Mišias sekmadieniais giedojome vaikų ir jaunimo chore, kurį įkūrė kun. B. Laurinavičius. Ir visas minėtas pamaldumo tradicijas bažnyčioje įtvirtino kunigas Bronius, jos išliko ir vėliau. Vaikai ir jaunimas buvo įvairiai skatinami lankyti bažnyčią. Per Verbų sekmadienį kunigas Bronius pats asmeniškai stovėdavo prie bažnyčios įėjimo ir dalindavo verbas vaikams ir jaunimui. Po Piemenėlių šv. Mišių kiekvieną vaiką apdovanodavo dovanomis (apelsinais, mandarinais, riešutais), po šv. Kūčių, atsimenu, kai atidengė užklotą kalną (tai buvo riešutų kalnas), vaikams kunigas buvo labai dosnus. 1980–1981 metais tai buvo ypatinga pagarba mums. Tokių vaišių neturėjome, o jis mums parūpindavo. Nors eidavome į bažnyčią ne dėl vaišių, bet buvo labai malonu.

Persekiojimas sustiprėjo

1981 metais vis dažniau išgirsdavau iš namiškių apie represinių struktūrų kuriamą įtampą, apie stiprėjantį kunigo Broniaus persekiojimą. Mokykloje apie tai kalbėti su bendraklasiais buvo nesaugu, mes ir taip kentėjome, nes kai kurie vaikai patys paskųsdavo, kad buvome bažnyčioje. Tikintys ir praktikuojantys mokiniai buvo kviečiami pas direktorių, jo pavaduotoją, pionierių vadovę ir vokiečių kalbos mokytoją, kuri tuo metu buvo ateizmo skleidimo mokykloje vadovė. Mums buvo mažinami pažymiai (vietoje penketų gaudavome trejetus, pavyzdžiui, iš vokiečių kalbos), labai gerai besimokantiems neskirdavo pagyrimo raštų (aš irgi esu kelių negavusi). Vėliau, po kunigo mirties, mano krikšto mama sakydavo: „Nereikia tau tų „garbės raštų“, tie popierėliai tinka tik į tualetą vieną kartą nueiti, o štai žmogų nužudė – čia tai nusikaltimas prieš Dievą ir žmones, tokį šviesuolį, dvasios galiūną likvidavo“.

Kunigas Bronius priklausė Helsinkio grupei, kuri perduodavo žinias pasauliui apie lietuvių persekiojimą Tėvynėje. Jis pasipriešino sovietų valdžiai ir sukvietė į bažnyčią vaikus, rūpinosi krikščionišku ir tautiniu vaikų auklėjimu. Už šią, man žinomą veiklą, kunigas Bronius buvo nuolat persekiojamas tuometinių represinių struktūrų.

Mokykloje mokytojai buvo įpareigoti mus „šviesti“  prieš Dievo tiesas, nuteikti prieš Bažnyčios tradicijas. Mes, mokiniai, patyrėme įtampą, persekiojimą. (Dėl to vaikystėje dažnai skaudėjo skrandį, susirgau gastritu, vėliau nerviniai stresai peraugo į opaligę.) Persekiojimą jautė ir suaugusieji tikintieji, tėvai, globėjai, giminaičiai, jie buvo kviečiami pas mokyklos administraciją, „skalpuojami“, o ypač buvo persekiojamas kun. B. Laurinavičius. Dėl minėtų priežasčių nė vienas iš uoliųjų tikinčiųjų nemetė lankyti bažnyčios, priešingai, tikėjimas tik sustiprėjo, augo, mes užsigrūdinome. Uoliai lankėme bažnyčią ir toliau, dalyvavome eucharistinėse procesijose, adoracijose, o po kunigo mirties vis mokėmės naujų giesmių, stengėmės sielose plėsti pamaldumą, širdimi prisiliesti prie dieviškųjų paslapčių, rimtai mąstėme apie gyvenimo pašaukimą.

Širdį palietė pamokslas

Stipriausiai buvau sukrėsta 1981 metų lapkritį. Atsimenu paskutinį kunigo Broniaus pamokslą. Jo frazę, kurią, kaip dabar suprantu, jis skyrė savo persekiotojams, kurie tą sekmadienį (ir kitais sekmadieniais) irgi dalyvavo šv. Mišiose ir sekė kunigą, gaudė kiekvieną jo žodį, buvo tokia: „Jūs išvirsite iš manęs muilą, išsiprausite sau akis ir tada pamatysite šviesą“. Būdama pirmokė neįsiminiau viso pamokslo turinio, bet po šio pamokslo, grįžusi namo, pasislėpusi, daug verkiau, mane stipriai palietė jo žodžiai, bijojau pagalvoti, kas bus, jaučiau didelę įtampą, o kartu ir pavojų.

Tuo metu kunigas artimiausiems parapijiečiams pasisakė, kad iš jo atimtas pasas, kad jis buvo tardomas, kviečiamas į Kauną ir Vilnių, jo bute atlikta krata.

Kun. B. Laurinavičiaus mirtis

Porą dienų prieš kunigo Broniaus mirtį bažnyčioje apsilankė laikraščio „Tiesa“ žurnalistė. Ji parašė melagingą straipsnį apie jo veiklą, o po dienos jis vėl buvo iškviestas tardyti į Vilnių ir ten nužudytas, pastumtas po plytomis krautu sunkvežimiu su priekaba (1981 11 25, netoli Šiaurės miestelio kareivinių, dabartinėje Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, prie buvusio „Tėvynės“ kino teatro). Mes, Adutiškyje, sužinojome apie nelaimę kitą dieną po avarijos ir skubėjome aplankyti pašarvotą kunigą.

Mano krikšto mama pasakė, kad būtinai turime eiti į šio uolaus ir drąsaus kunigo laidotuves, nes tokių žmonių reta. Kun. B. Laurinavičius buvo pašarvotas Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Atėjome pavakare, žmonės meldėsi sulaikę kvėpavimą. Pamačiusi pašarvotą kunigą Bronių karste, savo Dvasios Tėvą, sulipdytą jo veidą, buvau sukrėsta. Negalėjau normaliai susikaupti maldai, tyliai verkiau ir klausiau Dievo mintyse: „Kodėl? Kas galėjo nužudyti? Iš kur toks pyktis?“ Jaučiau šaltą, negailestingą, veidmainingą, geležinę ranką, kuri valdė neteisingą, bedievišką sistemą.

Laidotuvių dieną mums, mokiniams, uždraudė eiti į laidotuves, bet man krikšto mama pasakė po keturių pamokų būtinai ateiti į bažnyčią, laidotuvės turėjo prasidėti 11 valandą. Kai kurie tėvai savo vaikų tą dieną į mokyklą išvis neleido. O mus, nuėjusius į mokyklą, mokytojai privalėjo laikyti tą dieną mokykloje, prailgintoje dienos grupėje, ir aš supratau: jei nepabėgsiu, nepateksiu į savo draugo ir Dvasios Tėvo laidotuves. Dėl to budinčiajai mokytojai pasakiau, kad man labai bloga, nesveikuoju, ir pabėgau. Nulėkiau tiesiai į bažnyčią, šventoriuje pamačiau labai daug žmonių, buvo sausakimša, ir išnešamą karstą iš bažnyčios, „yriausi“ rankomis tarp žmonių, prisišliejau prie vaikų, einančių prie karsto, tris kartus ėjome aplink bažnyčią. Žinojau, kur yra iškasta duobė šventoriuje kunigui palaidoti. Žmonės mane praleido, jau netrukus stovėjau prie pat jo kapo duobės, kažkas iš žmonių įdavė man  tris baltus gvazdikus, ir pasakė: „Mėtysi gėles į duobę“. Mano širdis stipriai plakė, jaučiau, kad vykdau vieną iš savo gyvenimo misijų, pagerbiu šio iškilaus Kunigo, Dvasios Tėvo, Kankinio paskutines kelionės minutes žemėje... Esu labai dėkinga kunigui Broniui už parodytą man tėvišką dėmesį, šilumą, draugiškumą, kurio gyvenime man taip trūko...

Kunigas Bronius kartodavo: „Ant kankinių kaulų ir jų kraujo auga Bažnyčia“. Joje buvo pakabinęs nutapytus paveikslus su pirmaisiais kankiniais krikščionimis, atiduotais liūtams. Kankinystės tema jo pasaulėžiūroje buvo išnagrinėta nuodugniai.

Ant kankinių kraujo auga Tėvynės laisvė. O kartu buvo išsaugota ir mano viltis gyventi... Daugiausiai troškau savo gyvenime turėti šeimą, bendrystę su dvasios tėvu (kunigu), su Bažnyčia, ir kad niekas manęs ir vaikų iš bažnyčios nevarytų.

Apie kunigo tarnystę

Dar pateikiu savo mintis apie kunigo autoritetą mūsų visų gyvenimuose, ir tų, kurie supranta, ir tų, kurie nesupranta šventos kunigų misijos. Jų autoritetas mano gyvenime yra neginčijamas, tai yra tie asmenys, kurie tarpininkauja tarp Dievo ir žmogaus, atneša mums Kristų, yra neliečiami.

Skaudžiausia yra tai, kad kitų šalių dėl valdžios represijų žuvę kunigai, pavyzdžiui, Lenkijoje, Gdansko mieste, kun. Ježis Popieliuška (Jerzy Popieluszko), parėmęs „Solidarumo“ judėjimą, sovietinių represinių struktūrų persekiotas ir brutaliai nužudytas 1984 metais Varšuvoje, 1996 metais jau yra paskelbtas palaimintuoju, o 2011 metais – šventuoju. Dar vienas pavyzdys – 1991 metais Pietų Amerikoje nužudyti pranciškonai konventualai Michalas Tomašekas (Michal Tomaszek) ir Zbignevas Stžalkovskis (Zbigniew Strzalkowski) 2015 metais paskelbti palaimintaisiais, o lietuvis kunigas Bronius Laurinavičius – didvyris, buvęs Helsinkio grupės narys, nužudytas 1981 metais, tarsi dar nepasiekė šio laiptelio, nes nė neužvesta jo beatifikacijos byla. Kodėl?

Popiežius Pranciškus pernai paskelbė palaimintuoju Teofilių Matulionį. Dar turime palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir šv. Kazimierą, yra keli kandidatai į palaimintuosius, kuriems jau užvestos beatifikacijos bylos, visų pirma, kalėjime nušautas vyskupas Vincentas Borisevičius, kalėjime miręs arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Mielieji, ką turime padaryti, kad ir kun. B. Laurinavičiui bei dar kitiems lietuvių tikėjimo kankiniams kunigams užvestų beatifikacijos bylas, o vėliau jie būtų įrašyti į palaimintųjų ir šventųjų gretas? Juk yra tiek daug žuvusiųjų, kentėjusių, atidavusių savo jėgas ir gyvybes už Dievą ir Lietuvą!

Kaip turime pakelti jaunų žmonių dvasią ir norą būti šventais, kad nesivaikydami gražaus gyvenimo atvertų širdis Dievui?

Naudoti šaltiniai ir literatūra:

1. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/11/24/atmi_01.html, Ambrasienė Julija, Mačiūnas Leonas Laimutis, „XXI amžius“, 2006, nr.88 (1488), Nužudytas KGB užsakymu. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1913–1981) žūties 25-osioms metinėms.

2. http://angelorum.lt/xxa-tikejimo-liudytojai/kun-bronislavas-laurinavicius.

4. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nr. 50 (27).

5. Spengla Vidas, Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla, Katalikų akademija, Vilnius, 2002, p. 191.

© 2018 „XXI amžius“