2018 m. rugpjūčio 17 d.
Nr. 30 (2297)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Religijos laisvė – politikos prioritetas

JAV valstybės departamento surengta tarptautinė Vašingtono konferencija

Mindaugas Buika

Vašingtono religijos laisvės
konferencijoje kalba JAV
viceprezidentas Maikas Pensas,
kairėje – JAV valstybės
sekretorius Maikas Pompėjas

Globalinis karas prieš krikščionybę

Šventasis popiežius Jonas Paulius II, prieš 25 metus iškilmingai sutiktas Lietuvos sostinėje Vilniuje, pirmiausia pripažino, kad visam krikščioniškam pasauliui lietuvių tauta yra brangi kaip „tyli karštos meilės liudininkė religijos laisvei“. Patvirtinęs, kad religijos laisvė „yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas“, Šventasis Tėvas tuomet sakė, kad, „gindama šią laisvę, katalikiškoji Lietuva išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė“. Tai svarbu prisiminti ne tik nurodant tragišką XX amžiaus istoriją, pareikalavusią 45 milijonų krikščionių smurtinių mirčių (vien tik buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta daugiau kaip 33 milijonai Kristaus išpažinėjų). Ir XXI amžiuje nemaža dalis iš 2,5 milijardo pasaulio krikščionių patiria diskriminaciją, nuolatinius persekiojimus ar žūtį (100 tūkstančių kasmetinių aukų) vien dėl ištikimybės savajam tikėjimui. Žmogaus teisių padėties tyrimai patvirtina, kad keturi penktadaliai religijos laisvės pažeidimų pasaulyje yra nukreipti prieš mūsų tikėjimo brolius ir seseris. Todėl galima pritarti žymaus amerikiečių religinio gyvenimo apžvalgininko Džono Aleno (John L. Allen) išvadai, jog šiuo metu vyksta tikras globalinis karas prieš krikščionybę. Kalbama ne tik apie akivaizdų islamiškojo fundamentalizmo priešiškumą bei išlikusio komunistinio ateizmo problemas (pavyzdžiui, Kinijoje), bet ir stiprėjančius teisinius ir politinius iššūkius sekuliarizuotuose Vakaruose, kur krikščioniškąjį tikėjimą stengiamasi išstumti iš viešojo gyvenimo ar net visiškai ištrinti iš tautų istorinės atminties.


Jos į dangų Ėmimas – mūsų likimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai švenčiame Žolinę, bažnyčiose skaitoma Evangelija byloja apie Švč. Mergelės Marijos apsilankymą pas giminaitę Elzbietą. Šių šventų moterų susitikimas bei bendrystė Viešpatyje buvo vienas iš svarbiausių jų žemiškos kelionės etapų, nes Elzbieta, besilaukianti Jono Krikštytojo, kuris pasauliui parodys Atpirkėją, susitiko su nėščia Mergele Marija, kuriai šv. popiežius Jonas Paulius II skirs šiuos žodžius: „Sužavėdama visus sukurtuosius, Tu pagimdei Tą, kuris sukūrė Tave!“

Dėl Marijai skirto tikslo tapti ne tik Išganytojo, bet ir visos žmonijos Motina, savo vaikams trokštančia didžiausios dovanos – pomirtinio amžinojo gyvenimo Dieve – neabejojame, kad Ta, kuri nuo pat prasidėjimo momento buvo be nuodėmės, pasak mąstytojo Antano Maceinos, „buvo laisva ir nuo asmenybės suskilimo mirties metą. Pastarąją žemiškojo kelio akimirką Marija buvo paimta į dangiškąją garbę, vadinasi, perkelta į palaimintąją baigties būseną, perkeičiant visą jos būtybę ir išvaduojant ją iš žemiškosios egzistencijos varžtų bei netobulybių. Marija dabar yra tokioje būsenoje, kurioje bus Kristui ištikima žmonija po visuotinio prikėlimo ir pasaulio perkeitimo“. Šventajame Rašte užsimenama apie senolį Enochą, kuris dėl artimumo Dievui, buvo paimtas į Jo buveines (žr. Pr 5, 24); ir ypač vaizdingai aprašomas pranašo Elijo viesulu į dangų kilimas (žr. 2 Kar 2, 11). Tai – išskirtinis Viešpaties savo ištikimų tarnų pagerbimas, kuris negali prilygti Dievo Gimdytojos su kūnu ir siela Ėmimo į dangų garbei. Nors Biblijoje nėra tiesiogiai minimas Jos paėmimas Tenai, iš kur negrįžtama čionai (beje, kol patys neatsidūrėme amžinybėje, visada dangaus sąvoka bus savaip abstrakti), bet dėl to, kad Moteris, apsisiautusi saule, „pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda“ (Apr 12, 5), Marija, atsidūrusi tikrosios Saulės – negęstančios Visagalio šviesos – epicentre, visada esti ir mūsų būsimojo išaukštinimo pirmavaizdis.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija