„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2018 m. birželio 8 d., Nr. 2 (69)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Laikas ir žmonės

Tremties vaikai

Bronius VERTELKA

Juozapas Eugenijus Šiaučiūnas
ir Emilija Pajauta
Šiaučiūnaitė-Garbonienė –
brolis ir sesuo, abu Sibiro
tremtiniai – Kernavėje
Autoriaus nuotrauka

Vilniečiai Juozapas Eugenijus Šiaučiūnas ir jo sesuo Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė puikiai žino, ką reiškia Sibiro tremtis. 1941 metų birželio 14-ąją į Kernavės pradinės mokyklos mokytojo ir vedėjo Juozo Šiaučiūno butą  įsiveržę ginkluoti ir labai pikti rusų kareiviai skubino šeimą ruoštis tolimai kelionei. Juozapui Eugenijui tebuvo 7-eri, Emilija Pajauta – dar trimis metais jaunesnė. Naujojoje Vilnioje tėvą atskyrė, o likusius šeimos narius susodino į kitą vagoną. Apie tai, kad jis žuvo Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje, kertant mišką užgriuvus medžiui, artimieji sužinojo gerokai vėliau. Kelionė buvo ilga. Važiuojant per Baltarusiją matė, kaip skiriasi gyvenimas ten ir Lietuvoje. Dvi savaites vyko į tremties vietą, o paskui išgirdo, kad kilo karas su vokiečiais. Juozapo Eugenijaus atmintyje išliko toks vaizdas. Mama, nors buvo skubinama susirinkti daiktus, sugebėjo įsidėti kumpio ir naminės duonos. Vežant arklio traukiamu vežimu, ji tuo apdalino savo vaikus, pavaišino ir vežėją. Šis, taip pamalonintas, pravirko: tokio gardumėlio nebuvo ragavęs daugybę metų. Pagaliau pasiekė tremties vietą Altajaus krašte. O Bolšaja Rečka – taigoje. Apgyvendino barake, kuriame buvo 17 lietuvių šeimų. Kai kurias vėliau išvežė prie Laptevų jūros. Nuo tikros pražūties Šiaučiūnus išgelbėjo mažametė Emilija Pajauta. Motiną Teodorą Šiaučiūnienę tuoj pristatė prie darbo: pjauti malkas, kirsti mišką. Vaikai likdavo vieni. Jeigu Emilija Pajauta imdavo verkti, mama gąsdindavo, jog ją įkiš į maišą ir užriš. Šiaip nesimatė sargybinių, bet kur, žmogau, išlėksi, jeigu aplink žaliuoja taiga. Vasarą mažieji eidavo į mišką pririnkti maistinių augalų. Svarbiausia, kad būtų prikimštas skrandis. Šeima įsigudrino kepti kotletus iš arkliarūgščių, sudžiovinus ant saulės ir susmulkinus jų lapus, nors girdėjo, kad tai nuodinga. Žiemą „Pramkombinate“ mama gavo darbo prie vyžų pynimo. Pinti išmoko Juozapas Eugenijus, pats jas ir nešiojo. Iš beržo rąstų pjaustė apvalias nuopjovas ir iš jų darė medines vinutes. Avalynės dirbtuvėje jomis prikaldavo puspadžius. Buvo manoma, jog tai daro suaugusieji, nors juk iš tiesų atliko vaikai.

Teko Juozapui Eugenijui ragauti ir meškos mėsos. Sykį į Bolšaja Rečką užklydo šis žvėris ir išpjovė nemažai avių. Iš rajono centro iškviesti medžiotojai mešką nušovė. Jau ėmusią gesti mėsą iš vaistinės parsineštu kalio permanganatu mama nuplovė ir išvirė. Suvalgius nieko blogo neatsitiko. Šiaip taigoje žemė buvo nederlinga. Išrovus kelmus, joje augdavo tik pupelės.

Po trejų metų Šiaučiūnai, iškelti į rajono centrą, žemę ten rado labai derlingą: vien juodžemio – apie metrą. Čia be jokių trąšų augo visos daržovės. Po 200 kibirų bulvių žiemai sukaupdavo. Duonos neturėjo, tad bulvės buvo pagrindinis maistas. Dienai šeima po kibirą sunaudodavo. Iš bulvių įvairių valgių sugalvodavo. Tėvas lageryje ne vieną plokštainio iš džiovintų bulvių siuntinį gavo. Jį, kaip vadinamą tautos išdaviką, pradžioje norėjo sušaudyti, bet paskui bausmę pakeitė į 10 metų lagerio. Visur mamos pirmasis pagalbininkas ir padėjėjas buvo Juozapas Eugenijus. Ant jo pečių gulė daržo priežiūros rūpesčiai. Eidavo vaikas ir žuvauti, nors ne kažin ką sugaudavo.

Čia jau galėjo eiti ir į mokyklą. Priėmė į antrą klasę, kadangi Kernavėje buvo baigęs pirmąją. Vidurinę mokyklą baigė labai gerais pažymiais. Turėjo gauti aukso medalį, bet kaip tremtinių vaikui egzaminą iš trigonometrijos įvertino trejetu, nors šį dalyką mokėjo geriausiai. Tomsko politechnikos institutą baigė su pagyrimu. Įgijęs inžinieriaus elektromechaniko specialybę, paskyrimą gavo į Omską. Čia užmezgė draugystę su ukrainiete, susilaukė dukros. Mama buvo nepatenkinta, kad sūnus gyvenimo drauge pasirinko kitatautę. Nenusisekė jiems šeimyninis gyvenimas. Savo butą Omske Juozapas Eugenijus paliko dukrai, o pats po 42 metų grįžo į Lietuvą prižiūrėti mamos. Ji Vilniuje, pas pažįstamus, perdarius priemenę, buvo įsitaisiusi kambarėlį. Mama mirė sulaukusi 103 metų. Juozapas Eugenijus į pensiją išėjo sulaukęs 76 metų. Jo paskutinė darbovietė buvo Troleibusų parkas.

Emilija Pajauta, 1956 metais jų mamai išvykus į Lietuvą, buvo Bijsko pedagoginio instituto antro kurso matematikė. T. Šiaučiūnienė, didelė Lietuvos patriotė, bijojo, kad dukra neištekėtų už kitataučio. Paliko ją vieną skaudama širdimi. Grįžusiai į Vilnių tęsti trečio kurso studijų pedagoginiame institute Emilijai Pajautai neleido, bet noriai ją priėmė universitetas. Čia kaip savą sutiko dėstytojai ir studentai. Jau 1980 metais, darbinantis Kvalifikacijos kėlimo institute, iš jos pareikalavo pasiaiškinti, už ką buvo išvežta. Neapsikentusi nuėjo tiesiai į saugumą. Ten išgirdo, kad jos tėvas mokytojas buvo tėvynės išdavikas. Iš saugumo moteris išėjo verkdama.

Bėgantys metai nenutraukė artimos giminystės ir nuoširdaus bendravimo ryšių tarp Juozapo Eugenijaus Šiaučiūno ir Emilijos Pajautos Šiaučiūnaitės-Garbonienės – brolio ir sesers.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija