"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. balandžio 25 d., Nr. 4

PRIEDAI







Ideologijos, lyderiai ir krikščionys demokratai

Liberalai, centristai ir modernieji krikščionys demokratai, jau dirbantys vienoje Seimo frakcijoje, netrukus turėtų susijungti į vieną partiją. Daug kalbama tiek apie naują partiją, tiek apie būsimą jos lyderį – neseniai netekusį Vilniaus mero posto Artūrą Zuoką. Tačiau kokią vietą joje tikisi rasti kadaise nuo Krikščionių demokratų partijos atskilę modernieji krikdemai? Ir kodėl pasirinko būtent tokius, su krikščioniškąja demokratija mažai ką bendro turinčius partnerius? Pokalbis su Seimo nariu Egidijumi VAREIKIU.

Kaip apibūdintumėte dabartinę krikščionių demokratų situaciją - tai ideologinė krizė, dinozaurėjimas ar tai galima paaiškinti kaip nors kitaip?
Kalbant apie KD būklę reikia pasakyti, kad, viena vertus, ji yra neįprasta istoriškai, kita vertus - tikriausiai natūrali. Lietuvoje nevyksta nieko keista, kas nevyko kitose šalyse. Visose pokomunistinėse šalyse po to, kai šios šalys atgavo laisvę, įsikūrė krikščionių demokratų partijos ir per keletą metų tapo gana stiprios, gavo daugiau kaip dešimties nuošimčių gyventojų pasitikėjimą, bet vėliau jas ištiko krizė. Tų partijų, vadinamų “senosiomis” arba tradicinėmis, reitingai mažėjo, jos pradėjo nykti, ir vietoj jų ėmė steigtis lyg ir ne visiškai aiškios orientacijos partijos, kaip Slovėnijoje, Slovakijoje, arba kaip Lietuvoje atsirado modernieji krikščionys demokratai. Patys jie, aišku, sakosi (ir aš pats, kaip modernusis krikščionis demokratas, patvirtinu), kad tai yra aiškiai krikščionių demokratų partijos, bet rinkėjams ne visada būdavo aišku ir todėl naujos partijos, siekusios krikščioniškąją demokratiją padaryti modernią, netapo labai stiprios. Kita vertus, mes matome, kad XXI amžiuje tos klasikinės ideologijos, kurias mes labai mylime, savo misijos jau neatlieka. Matome, kad grynų liberalų reitingas būtų gana mažas, ir grynų krikščionių demokratų, ir konservatorių. Prasideda platesnio spektro partijų kūrimas - todėl Europos Parlamente Europos Liaudies partija, sukurta krikščioniškosios demokratijos pagrindu, dabar yra aplipusi ir konservatoriais, ir dešiniaisiais liberalais - ir ten vienijasi vis daugiau dešiniųjų. Tikriausiai tokia tendencija atsiras ir mūsų šalyje. Štai Latvijoje yra tokių partijų, kur iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyt, kas tai yra - pvz. Nauja era arba Liaudies partija. Estijoje sukurta partija „Respublika“, kuri neabejodama save irgi vadina dešiniąja. Gali būti, kad tokia savaip suprantama krikščioniškoji demokratija dar kurį laiką ir liks, bet jokioje šalyje nėra ženklų, kad tokia partija gali surinkti daug balsų. Manau, tokia būklė yra lyg ir pereinamoji.
Slovėnijoje buvo sukurta nauja krikščionių demokratų partija, Slovakijoje - nauja dešiniųjų partija. Tokios partijos, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos modernieji krikščionys demokratai, aiškiai sako, kad jie nori būti tikraisiais krikščionimis demokratais, kurie klasikinę ideologiją pritaiko šios dienos reikmėms. Tokioms partijoms sekasi skirtingai - pvz., Latvijoje neseniai sukurta Liaudies partija, kuri nors ir sako esanti krikščioniškosios minties partija, bet vienija kur kas platesnį spektrą. Estijos „Respublika“ bando pakeisti ankstesniąją „Isamaa“, kuri buvo krikščioniškai konservatyvi. Dabar kuriasi krikščioniškai liberali. Visose šalyse atsiranda tokių partijų, bet jos pačios dar nelabai žino, kur jų vieta. Pavyzdžiui, Lietuvoje dabar steigiasi partija, jungianti liberalus, centristus ir moderniuosius krikščionis demokratus. Visi supranta, kad tokiai partijai reikia tam tikros krikščioniškos dvasios, nors dabar vyraujanti mintis yra liberali. Kas iš to išeis - šiandien dar sunku pasakyti.
Sakoma, kad du kartus į tą patį vandenį neįbrisi. Kokio “vandens” tikisi šįkart krikščionys demokratai? Juk prieš kelerius metus koalicija su konservatoriais nepasitvirtino?
MKD formaliai su konservatoriais nesijungė. Mes su konservatoriais galime draugauti, bet šiandien patys konservatoriai ne itin nori jungtis. Aš esu iš tų, kurie juos labai skatintų šiam žingsniui. Šiuo metu, kai mes tampame stebėtojais Europos Parlamente, ir toks Vareikis, ir toks Landsbergis atsiduria toje pačioje frakcijoje. Tai ženklas, kad jungtis būtų visai neblogai. Tačiau tai įsitikinimų klausimas - mes mokykloje ar universitete esame išmokę, kad liberalai ir konservatoriai yra skirtingi. Jiems nesunku susėsti už vieno stalo, bet kai reikia užsidėti etiketę, tai tampa labai sunku. Aš manau, kad jei dešinieji laimėtų rinkimus, tai būsimoji nauja partija - liberalų, centristų, moderniųjų krikščionių demokratų - su konservatoriais tikrai galėtų sudaryti koaliciją.
Prieš keletą metų koalicijoje su konservatoriais krikdemai jautėsi skriaudžiami ir, ko gero, tokie ir buvo. Galima spėlioti, kad jei konservatoriai būtų mažesnioji partija koalicijoje, tai būtų kitaip.
Ko modernieji krikščionys demokratai tikisi iš naujosios partijos, kaip MKD bus atstovaujami? Juk ne paslaptis, kad yra klausimų, kuriais partijų pozicijos išsiskiria. Gal bus atskiras skyrius partijos statute, skirtas krikščionims demokratams?
Į Jungtinės partijos statutą įtraukta, kad krikščionių demokratų frakcija ne tik gali, bet ir privalo būti. Krikščioniškosios demokratijos minties grupė partijai išties yra reikalinga ir ji, be abejo, bus. Jei mes stojame į partiją, esame pasiryžę tai daryti. Pokomunistinėse šalyse vis dar galioja švytuoklės principas - kiekvieną kadenciją ateina vis kita valdžia. Mes jaučiame, kad tikriausiai 2004 m. į valdžią ateis “kažkokie” dešinieji. “Kažkokie”, nes nežinau, kokiu pavidalu - ar kaip viena partija, ar kaip koalicija, grupė, „dešiniųjų priešrinkiminė koalicija”, kurią sudarytų būsimoji nauja partija, konservatoriai ir gal dar kas nors iš mažesniųjų. Gali ir tokiu pavidalu kaip Latvijoje atsiranda “Naujoji era”, “Naujasis laikas” arba Estijoje jau minėta “Respublika”.
Kiek iš tikrųjų Lietuvos politiniame gyvenime lemia ideologijos? Ar yra tik pragmatiški tikslai ir lyderiai?
Nebėra tikrųjų partijų, pagrįstų klasikinėmis XVII-XVIII a. ideologijomis, jos atgyveno. Bet kairieji - dešinieji vis dar yra. Klasikinė ideologija, kilusi iš XVIII a., nėra tokia reikšminga. Kai viena partija vadinasi socialliberalų, kita - liberalų demokratų, trečia - liberalų sąjunga ir jos visos yra antagonistinės viena kitos atžvilgiu, tai kuri iš jų yra tikresnė? Liberaldemokratai klasikinės teorijos požiūriu yra neteisingas teiginys ta prasme, jog liberalai negali būti ne demokratai. Socialliberalai yra kažkoks netikras dalykas - jei „social“ ateina iš socializmo ar socialinių programų, tai kaip tik klasikiniai liberalai akcentuoja, kad socialinės programos nelabai reikalingos. Kaip ten bebūtų, visos šios partijos teigia esančios liberalios ir Europos Parlamente bando patekti į politinę liberalų grupę. Matysime, kas iš to išeis. Greičiausiai čia daugiau lemia lyderiai, o vardas - sugalvotas, tai ne realybė.
Ar pasitvirtina, kad politika - tai lyderių kova, o ne partijų?
Kažkuria prasme taip. Lyderiai pas mus daug lemia. Sakykime, nori socialliberalai sudaryti koaliciją su socdemais. Rimtas politologas tokiu atveju įvertintų programas, suderinamos jos ar ne. Realybė kitokia - jei Brazauskas su Paulausku sutaria, tai ir programos susiderina.

Kalbino N.Bliūdžiūtė

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija