„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. vasario 25 d., Nr. 21


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pavojaus šešėlis

Vladimiras LAUČIUS

Eltos politikos skyriaus redaktorius

Vladimiras Laučius

Kai kurios George'o Lucaso "Žvaigždžių karų" dalys - dėkui Dievui, tik pavadinimu, ne turiniu - tarsi vaizduoja pastarojo meto Rusijos politikos poslinkius: "Pavojaus šešėlis", "Imperija puola". Šie apibūdinimai Kremliui pritinka ne tik dėl to, ką Vladimiro Putino prezidentavimas atnešė pačiai Rusijai. Demokratija, žodžio laisvė, teisės viršenybė ir teisingumas, pilietinė visuomenė ir nuo valdžios savivalės apgintas orus asmuo - tai bruožai ir idealai valstybių, į kurias Rusija nesilygiuoja. Dabartinis Kremliaus režimas iš pradžių skatina, po to sėkmingai akumuliuoja visuomenėje pritvinkusias šovinistines nuotaikas. Nerimą kelia tai, jog ši energija šiandien liejasi per kraštus: pavojaus šešėlis jau driekiasi už Rusijos sienų. Rusiškojo imperializmo dvasia šmėkšo ties kaimyninėmis valstybėmis. Ją leidžia pajusti Kremliaus atvirai skelbiamas požiūris į Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę, kurią joms esą "padovanojusi" Rusija, ir į SSRS įvykdytą jų okupaciją, kurios esą apskritai nebuvę. Pavojaus šešėlį meta ir tiesmukas Rusijos kišimasis į Ukrainos prezidento rinkimus, kurių išvakarėse bandyta nunuodyti Maskvai neįtikusį kandidatą, ir žvanginimas ginklais Gruzijoje bei Moldovoje, ir įžūlėjančios Rusijos politikų replikos Baltijos šalių atžvilgiu, ir prasidėjusios Kremliaus politinių konsultantų kalbos apie "kietesnę" Maskvos interesų užtikrinimo "artimajame užsienyje" strategiją, ir Rusijos politologų pamokymai "nesusipratėliams" Baltijos šalyse.

Interneto portale "Regnum.ru" Rusijos politologas Viktoras Olžičius vasario viduryje užsipuolė Lietuvos istoriką Česlovą Laurinavičių bei jo bendraminčius - tiek politologus, tiek politikus - dėl tariamo vadovavimosi dvigubais standartais vertinant Rusijos ir Baltijos valstybių interesus. Savo straipsnyje V. Olžičius tiesmukai apkaltino Kremliaus kritikus rusofobija ir - gana netikėtai - prilygino Lietuvos įtaką Baltarusijai ir Ukrainai Rusijos savo kaimynėms daromai įtakai. Kad šis sugretinimas, "pagardintas" gerą skonį gadinančiu propagandos prieskoniu, yra paprasčiausiai absurdiškas, lyg ir akivaizdu. Tačiau V. Olžičiaus tikrai negali vadinti vien užkietėjusiu propagandininku - kai kurie jo straipsniai apie politikos būklę Lietuvoje iki šiol buvo gana įžvalgūs ir objektyvūs. Todėl galbūt vertėtų nemoti iš karto ranka į tai, ką jis šįsyk parašė, ir bandyti sudėti taškus ant "i". Pradėkime nuo V. Olžičiaus intelektinio išpuolio priešistorės.

Vasario pradžioje "Jamestown Foundation" mokslinis bendradarbis Vladimiras Socoras paskelbė analizę, pasak kurios, Kremlius laikosi nuostatos, jog Baltijos valstybių įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą (ES) neapsaugos jų nuo Rusijos įtakos. Prie tokios išvados JAV analitikas priėjo remdamasis Kremliaus politinio konsultanto Glebo Pavlovskio paviešinta nauja Rusijos užsienio politikos koncepcija.

Kitas su Kremliumi susijęs politinis konsultantas Viačeslavas Nikonovas (sovietų užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo anūkas) Rusijos valstybinei televizijai atviravo, jog Baltijos valstybių vadovų apsisprendimo, dalyvauti ar ne gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, laukianti Maskva netenka kantrybės. Pareiškęs, jog "galbūt verta trenkti kumščiu į stalą siekiant Baltijos šalims priminti, kad Rusija yra galinga valstybė", V. Nikonovas įspėjo: "Rusija turi įvairių būdų paveikti padėtį Baltijos šalyse". Jo teigimu, 1991 metais Baltijos valstybės atgavo nepriklausomybę ne dėl tautinių judėjimų, o dėl to, jog atsirado nepriklausoma Rusija. "Šios nepriklausomos valstybės atsirado, nes tokia buvo Rusijos vadovų valia", - aiškino konsultantas. Anot V. Sokoro, šis pareiškimas atitinka Rusijos užsienio reikalų ministerijos poziciją, esą Baltijos šalys savo noru prisijungė prie Sovietų Sąjungos, kuri jas vėliau "išlaisvino".

Vertindamas G. Pavlovskio išreikštą Kremliaus poziciją, Č. Laurinavičius pažymėjo, kad Rusija atvirai mėgina kurti klusnių satelitų sistemą buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėse, tačiau šis jos mėginimas primenąs įvaryto į kampą šuns urzgimą. Naujoji Rusijos laikysena, istoriko žodžiais, liudijanti, kad Rytų kaimynė tolydžio praranda politinę įtaką regione, kuriam norėtų primesti savo valią.

Į šią nuomonę V. Olžičius reagavo pareikšdamas, jog tai greičiausiai esąs "liguistos vaizduotės" padarinys ir "laikas keisti politologų (Lietuvoje - aut.) mąstymą". Jo teigimu, "šiuolaikinės valstybės, ypač tranzitinės, tokios kaip Pabaltijo šalys, visados bus įvairių jėgų interesų zonoje". "Tik ką Lietuvos valstybės vadovai <...> jau ne pirmą kartą pareiškė, jog Lietuva rėmė ir rems Baltarusijos opoziciją, siekdama demokratijos plėtros. Galutinis tikslas - Aleksandro Lukašenkos režimo nuvertimas - taip pat neslepiamas. Tai kur čia skirtumas?", - prilygino V. Olžičius Lietuvos siekius Rusijos daromai įtakai. Lietuvos Prezidento vizitai į Kijevą, mat, nelaikomi kišimusi į šalies vidaus reikalus, o G. Pavlovskio žodžiai, kad Rusija turi interesų Baltijos šalyse, kažkodėl sukelią isteriją. Lietuva skelbianti apie savo interesus Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, norinti Ukrainos narystės ES ir NATO, bet dėl to, pasak V. Olžičiaus, nevadinama "urzgiančiu šunimi". Jo žodžiais, Rusijos ir Pabaltijo santykiai atsidūrė aklavietėje ir viena tokios padėties priežasčių - dvigubi standartai, kuriuos esą taiko "Pabaltijo politikai" ir "juos mokantys politologai". Lietuva mėgina daryti įtaką procesams regione, pretenduodama į "regiono lyderės" vaidmenį, ir esą būtų keista, jei Rusija neturėtų nuosavo intereso bei atsisakytų daryti įtaką.

Svarstant V. Olžičiaus argumentų logiką, pirmiausia reikėtų nepasiduoti iš pirmo žvilgsnio lyg ir nelabai reikšmingam, bet emociniu atžvilgiu gana paveikiam mėginimui graudinti skaitytoją įžeistos nekaltybės tonu.

Sovietinio raugo persunkta G. Pavlovskio dėstoma doktrina esą visai "neagresyvi" - nors dėk prie žaizdos, kurią Lietuvai padarė SSRS, - o Lietuvos istorikas tą "nekaltą" doktriną lygina su šuns urzgimu. Kaip nekorektiška, kaip baisu ir įžeidžiama! Atmetę šią emocinio pobūdžio V. Olžičiaus eskapadą, galime savęs klausti: su kuo geriau būtų buvę lyginti Kremliaus konsultantų kalbas - gal su lakštingalų trelėmis? Tai būtų atrodę taip pat keistai, kaip ir V. Olžičiaus pagraudenimai, kad Lietuvos politikos Rusija, mat, šuns urzgimu nevadina. Tik pamanykit - koks taktas! Beje, jei vadintų, turėtų proporcijų dėlei sutikti su jai pasaulyje dažnai priskiriamu riaumojančios meškos įvaizdžiu.

Svarbiausia Rusijos politologo mintis yra ta, kad Baltijos šalys, vertindamos savo bei Rusijos interesų reikšmę regione, žaidžia dvigubų standartų žaidimą. Ši mintis ir ją grindžiantys Rusijos analitiko argumentai sveiko proto pasaulyje vargu ar sklandytų ten, kur žmonės skaito, rašo ir ginčijasi negrūmodami politikos kumščiais ir nelaidydami propagandos strėlių. Kadangi pasaulis, kurį tiek dešimtmečių niokojo SSRS, lėtai ir sunkiai ateina į sveiką protą, nieko kito kartais nelieka, kaip svarstyti argumentus, paremtus kone vienintele tarpvalstybinių santykių prielaida - dente lupus, cornu taurus petit. Rusija ir Baltijos valstybės pagal šią prielaidą, kuria vadovaujasi V. Olžičius, kaip sugeba kovoja dėl įtakos ir šioje kovoje yra lygiavertės, nes siekia to paties tikslo: įtvirtinti savo interesus. Kaip lygiavertės varžovės jos turinčios pripažinti, kad interesai negali būti dalijami į pagrįstus ir nepagrįstus - jie galį būti tik "mūsų" ir "jų", o visais kitais atžvilgiais esą neginčijami ir lygūs. Jei kas nors bando teigti, jog vieni varžovai šiose interesų grumtynėse yra "lygesni" už kitus, vadinasi, žaidžia dvigubų standartų žaidimą - ką ir bando įrodyti V. Olžičius, kaltindamas Č. Laurinavičių. Tačiau šis ant realpolitik pamatų suręstas jo argumentų karkasas ima braškėti ir griūti, kai tik aiškėja, jog menamos interesų kovos dalyvės anaiptol nėra lygiavertės. O jei jos nelygiavertės, tai ir priekaištas dėl dvigubų standartų neturi prasmės: nors alkano vilko ir alkano kiškio tikslas tas pat - pasisotinti, iš to neplaukia, kad, juos suleidus į krūvą, suprantamas potencialaus grobio - kiškio - nenoras pripažinti vilko interesus liudytų dvigubų standartų žaidimą.

Rusija ir Baltijos valstybės šiuo atžvilgiu nėra lygiavertės dėl kelių akivaizdžių priežasčių: skirtingos galios, skirtingų motyvų, nelygintinų metodų ir skirtingos istorinės patirties. Nėra ko net lyginti Rusijos karinės, ekonominės galios, tarptautinės įtakos ir spaudimo kaimyninėms šalims galimybių su Baltijos valstybių potencialu. Jų motyvai daryti įtaką procesams regione taip pat absoliučiai skirtingi. Lietuvos regioninės politikos vizija - laisvė ir demokratija kaimyninėse valstybėse. Rusija net nesideda šio tikslo siekianti - jai svarbu tik užtikrinti Maskvos politinį svorį "artimajame užsienyje", kad ir kokie režimai ten įsitvirtintų. Maža to - akis bado skirtumai ne tik tarp minėtų tikslų, bet ir tarp naudojamų priemonių. V. Olžičius vertina Lietuvos politiką pagal Rusijos pagedimo laipsnį, oficialiajam Vilniui pripaišydamas siekį "nuversti" A. Lukašenkos režimą. "Vartyti" režimus suvereniose šalyse - tai priemonė iš Rusijos ar SSRS politikos arsenalo, kuria Lietuva net norėdama negalėtų pasinaudoti. Lietuvos ir Rusijos įtaką Ukrainai gal ir galima būtų lyginti, jei ten gyventų apytikriai tiek pat lietuvių, kiek yra rusų, ir jei Lietuvoje būtų per 100 milijonų gyventojų, kaip Rusijoje. Ar per Ukrainos prezidento rinkimus Lietuvos vadovas išreiškė paramą kuriam nors kandidatui? Rusijos prezidentas - išreiškė, ne kartą ir atvirai. Pagaliau Rusijos ir Lietuvos interesai nepriskirtini tai pačiai kategorijai, nes amžinatilsį Juozas Urbšys bei Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai su Ribbentropu 1939-aisiais Rusijos padalijimo dokumento nepasirašinėjo. Dabar Kremlius nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos tikrenybės, o tai verčia žiūrėti į Rusijos interesus regione per SSRS 1939 - 53 metų politikos (aneksija, ginkluoto pasipriešinimo malšinimas) tęstinumo prizmę. Tai, švelniai tariant, neskatina pasitikėjimo jos įsipareigojimais tarptautinės teisės ir geros kaimynystės normoms.

Tad ko verti V. Olžičiaus argumentai? Mažų mažiausia - apgailestavimo, kad politologas rašo kaip propagandininkas. Ar Lietuvai gresia pavojus iš Rusijos? Taip, gresia, tačiau tos grėsmės kol kas yra tik šešėlis. Č. Laurinavičiaus pastebėjimu, šuo nepuola, tik piktai urzgia. Sakoma - šunys loja, karavanas eina. Nebent mes patys iš vergiško nuolankumo ar pragmatinio išskaičiavimo pultume Kremliui lankstytis bei sveikinti Rusiją su Lietuvos okupacija. Tai reikštų, jog neturime pilietinio stuburo. Sulenktos nugaros kaip tik ir būtų nelabas, nors daug kam vis dar išsvajotas "tiltas tarp Vakarų ir Rytų". Ar priešinimasis Rusijos įtakai liudija rusofobiją? Anaiptol. Tikrieji rusofobai - ne tie, kurie nesilanksto Rusijai, o tie, kurie iš baimės ir vergiškumo nesugeba atsitiesti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija