„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. vasario 25 d., Nr. 21


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jeigu desovietizacija neįvyko, tai negalimas ir tikras atleidimas, ir tikras susitaikymas

Arūnas Peškaitis

Pokalbis su broliu pranciškonu Arūnu Peškaičiu.

Pastaruoju metu, ieškodami įvairiausių mūsų visuomenę ir ypač politiką ištikusių negandų priežasčių, turime pripažinti - desovietizacija Lietuvoje neįvyko. Bet - ar ji buvo apskritai reikalinga? Gal tai išties būtų buvusi tik "raganų medžioklė", nereikalingas visuomenės kiršinimas?

Brolis Julius Sasnauskas, patyręs visą sovietų diktatūros siaubą, buvęs rezistentas ir sąžinės kalinys, savo nesename straipsnyje (Julius Sasnauskas. Miglos metas. 2005 01 21, Bernardinai.lt), mano nuomone, labai autentiškai pasakė, ką gali atnešti neįvykusi desovietizacija. Tą pasakymą aš suformuluočiau taip: jeigu desovietizacija neįvyko, tai negalimas ir tikras atleidimas, ir tikras susitaikymas. Tam, kad būtų įmanomas toks susitaikymas, visuomenė turi visiškai atsisakyti melo pasakojimo, kurį kuria totalitarinės sistemos, kad pateisintų savo egzistavimą. Melo apie save, apie mūsų istoriją, melo apie mus pačius. Jei tas pasakojimas yra tęsiamas, supainiojant budelio, aukos, kankintojo ir kankinamojo sąvokas, rezistento ir prisitaikėlio sąvokas, tai visuomenė netenka galimybės pažinti savo praeitį ir ją padaryti sava. Tokiu atveju nebeįmanoma kalbėti nei apie atleidimą, nei apie susitaikymą: yra visiškas sumišimas, sumaišties metas. Štai tokiais sumaišties – pirmiausia vertybinės - laikais mes, mano nuomone, ir toliau gyvename. Tad kalbėdami su atodaira į krikščioniškojo socialinio mokymo principus visų pirma turime pasakyti, kad krikščioniškas solidarumas gimsta tada, kai aš - pirmas dalykas - esu atsakingas, antras dalykas - galiu laisvai spręsti apie save ir apie kitus. Trečias dalykas - savo praeitį galiu padaryti sava. Atpirkimas, apie kurį kalba krikščioniškoji žinia, yra iki galo įmanomas tik tada, kai savo istorijon talpina visą žmogų su visa jo praeitimi. Bet tam žmogus turi tiksliai įvardinti, kas toje praeityje vyko. Jeigu šiandien mes pripažįstame, kad desovietizacija neįvyko, vadinasi, mes taip ir neįvardijome savo praeities. Manau, labai panašūs procesai, tik kur kas aštriau, vyksta Rusijoje. Rojus Medvedevas, gana žinomas istorikas ir buvęs disidentas, dabar tapęs naujosios Rusijos istorijos, ideologijos apologetu, savo knygose apie Vladimirą Putiną ir jo politiką rašo, kad didžiausia Putino sėkmė yra ta, jog jis nevykdė desovietizacijos ir sugebėjo primesti sovietinio tarpsnio kaip Rusijos istorijos savasties vertinimą. Medvedevo nuomone, taip visuomenė konsoliduojama.

Aš manau atvirkščiai - būtent tokiu būdu visuomenė dar labiau supainiojama. Visuomenės neįmanoma konsoliduoti meluojant jai apie jos praeitį, kai paprasčiausiai išduodamos jos kančios. Rusijoje daugybė žmonių žuvo per totalitarinę diktatūrą. Buvo suardyta visuomenės struktūra, pertrauktas normalus socialinis vyksmas, galbūt - galimybė pereiti iš monarchijos į demokratinę santvarką, kurioje šiandien gyvena praktiškai visos Europos šalys. Taigi jei visa tai neišsiaiškinama iki galo, tai niekas negali būti apsaugotas nuo diktatūros grįžimo.

Lietuvoje mes turime situaciją, kuri labai panaši. Argumentai, kad niekas negali valdyti valstybės išskyrus tuos, kurie valdė totalitarinėje struktūroje, mano manymu, yra niekiniai. Viena vertus, tai jau įrodė denacifikacijos patirtis Vokietijoje, kur vis dėlto pakako žmonių, kurie, nebūdami praeityje susiję su nacių režimu, ir valdė valstybę, ir darė tai pakankamai sėkmingai. Kita vertus, totalitarinės struktūros sovietinėje Lietuvoje mes apskritai negalime vadinti "valstybės valdymu". Sovietinės nomenklatūros žmonės neturėjo valstybės valdymo patirties, jie turėjo totalitarinio diktato patirties. Tai yra baisi patirtis.

Ar dar įmanoma imtis kokių nors žingsnių, kad galima būtų sakyti, jog Lietuvoje desovietizacija vis dėlto įvyko? Ar traukinys jau nuvažiavo?

Manau, kad jau vėlu. Dabar nevėlu nebent ryškinti esamą situaciją ir kantriai kurti pilietinę visuomenę. Tai labai ilgas kelias, bet jis būtinas nueiti. Mums gyvybiškai svarbu, kad pati pilietinė visuomenė susivoktų, kokioje situacijoje esame, ir visuomenės dauguma prisiimtų už tą padėtį atsakomybę, o ne lauktų eilinių gelbėtojų ir mesijų, kurių Lietuvoje vis naujų atsiranda. Kodėl? Vis dėl tos pačios nostalgiškos praeities. Nes jei mes nesugebame įvertinti, kas yra totalitarizmas, mes tikime totalitarizmo recidyvais. Mes galvojame, kad totalitarizmo recidyvai mus išgelbės ir išves iš aklavietės. Taigi turime kurti šalyje tokią pilietinę visuomenę, kuri gebėtų pasipriešinti šiai vertybinei sumaiščiai, reikalautų sąžiningumo, padorumo iš politikos, reikalautų pačios visuomenės solidarumo. Būtent kurdami tokią visuomenę mes galime tikėtis pamažu įveikti sumaištį. Ir šiame darbe mūsų lauks daug kliūčių, dalies iš kurių tikrai galėjome anksčiau išvengti. Ar jas dabar įveiksime, ar liksime susiskaldžiusi, susipainiojusi ir visada maištinga visuomenė - nežinau, manau, tai atviras klausimas.

Kaip galėjome to išvengti, ko mes laiku, Jūsų nuomone, nepadarėme?

Mano nuomone, nežengėme gana paprastų žingsnių. Be abejo, situacija buvo labai sudėtinga. Vokietijoje denacifikacija vis dėlto buvo paprastesnis procesas, juolab jo – ir labai kategoriškai – iš Vokietijos reikalavo visi sąjungininkai. Bet principinius dalykus vis dėlto mes galėjome padaryti. Ir tai nebūtų buvę nieko asmeniško, jokio sąskaitų suvedinėjimo. Juk galima buvo įvardinti bent minimalų pareigybių - taip pat ir nomenklatūrinių - sąrašą, kurias užėmę žmonės kurį laiką negalėtų dalyvauti politinėje veikloje. Per tą laiką būtų buvę galima kurti naują politinę, viešąją erdvę.

Kiek žinau, tik Krikščionių demokratų partija buvo patvirtinusi nuostatą, kad aukštų postų partijoje negali užimti buvę komunistų partijos nariai.

Partijų dekomunizavimas būtų buvęs tik pirminis dalykas. Kita vertus, jei tai būtų vykę partijose, gal tai būtų atnešta ir į visuomenę. Bet kaip galima įsivaizduoti dekomunizaciją, desovietizaciją mūsų didžiausioje - Socialdemokratų partijoje, kurios dalis – buvusi LDDP - buvo tiesioginė komunistų partijos įpėdinė ir struktūriškai, ir istoriškai. Dekomunizuota ši partija būtų tiesiog išnykusi iš politinio žemėlapio. Visos partijos, pripažinkime, nepadarė šio pirmo žingsnio, ir minėta Krikščionių demokratų partijos nuostata, norėčiau tikėtis, buvo padiktuota krikščioniško socialinio mokymo. Jo įkvėpta atsakomybė už visuomenę vertė juos imtis tam tikrų žingsnių. Deja, ši partija Lietuvoje taip ir neįgijo bent kiek svaresnės įtakos. Nes vienas dalykas yra kalbėti apie krikščioniškas vertybes, ir visai kitas - daryti atitinkamus žingsnius. Nors minėta krikdemų nuostata jau gali būti vertinama kaip tam tikras žingsnis.

Gal tiesiog mūsų politikai kiek klaidingai supranta tuos principus? Štai ne taip seniai ir socialdemokratų lyderis premjeras A. Brazauskas pabrėžė krikščioniškųjų principų svarbą mūsų visuomenei, pirmiausia kalbėdamas apie atlaidumą - pavyzdžiui,etikos pricipus pažeidusių valdininkų atžvilgiu. Tą patį principą, manau, visuomenė taikė ir buvusių komunistų, nomenklatūrininkų atžvilgiu.

Atleisti galima tik tada, kai supranti, kam atleidi ir dėl ko atleidi. Aš galiu atleisti savo įžeidėjui, skriaudėjui, savo priešui, aš galiu susitaikyti su jais, bet tik tada, kai galiu įvardinti, kas jie tokie yra, ir kai po ilgo išsiaiškinimo aš suprantu - buvau auka. Bet kaip aš galiu atleisti kažkam jo kaltes ar prisiimtas atsakomybes, kai esu viso labo žmogus? Ką reiškia atleisti kitam už tai, ko jis man asmeniškai nė nepadarė? Šiuo atveju atleidimo subjektas yra visai nereikalingas mano atleidimo - jam gali atleisti ar neatleisti Dievas, o ne žmogus. Mes galime kalbėti apie susitaikymą, apie visuomenės susitaikymą, bet tai yra kitas dalykas. Ir tam, kad susitaikymas įvyktų, mes turime įvardinti savo praeitį, savo vaidmenis toje praeityje. Dabar, manau, apsisprendimas visuomenės rankose, tų žmonių, kurie turi rodyti pilietinę iniciatyvą, viena vertus, kalbėdami ir aiškiai įvardindami mūsų gyvenimo blogybes, kita vertus, kurdami ir stiprindami pilietinį veikimą. O jis yra labai įvairus: tai ir silpnųjų gynimas, biurokratinių barjerų įveikimas, žmonių politinis ugdymas bei švietimas. Tai ilgas veikimas, bet jo gale mes galbūt atsikratysime to, ką išgyvename dabar: didžiulį valdžios ir net valstybės susvetimėjimą su savo piliečiais. Ir trumpesnio kelio mes jau nebeturime. Nes šiandieninėje situacijoje aš nemanau, kad iš valstybinės valdžios realu kažko reikalauti.

Kalbino Tomas Gruodis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija