„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. lapkričio 4 d., Nr. 27


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prieš rinkimus vėl lauksime gelbėtojų?

Virgis Valentinavičius
Eltos foto.

Nuo rinkimų praėjo vos daugiau nei metai, bet Lietuvos parlamentinės partijos jau patyrė nemažai sukrėtimų. Ant skilimo ribos balansuoja Liberalų ir centro sąjunga, iš Seimo ir Vyriausybės buvo priverstas trauktis Darbo partijos lyderis, galų gale ėmė braškėti, atrodytų, nepajudinama Socialdemokratų partijos pirmininko, premjero Algirdo Brazausko kėdė. Ko dar galime tikėtis iš šalies parlamentinių partijų iki kitų rinkimų? Apie tai - pokalbis su politikos apžvalgininku Virgiu Valentinavičiumi.

 

Ar, Jūsų nuomone, dešiniesiems ir žiniasklaidai pavyko paklibinti taip ilgai tvėrusį premjero Algirdo Brazausko autoritetą?

Manau, kad iš esmės pavyko, nes, kaip matome, šiuo metu Brazausko reitingai tikrai ne patys geriausi. Iš dalies tai, žinoma, jo ilgo buvimo valdžioje padarinys, bet tam įtakos turėjo, manyčiau, ir pastaruoju metu jo daromos akivaizdžios klaidos. Kai konservatorių atakos dėl „Draugystės” viešbučio ir ponios Kristinos Brazauskienės sandėrių privatizuojant „Šešupę” sutinkamos su tokia įžeistos didybės poza, manau, tai kaip tik tas atvejis, apie kokius sakoma: Jupiteri, jei tu pyksti, vadinasi, esi neteisus. Tokia arogancija, manyčiau, labai pakenkė Brazausko įvaizdžiui.

Ir dar vienas dalykas: vis dėlto amžius daro savo, tad Brazauskas socialdemokratų vėliava - geriausiu atveju - dar gali būti per savivaldos rinkimus, bet abejoju, ar jis galės būti tokia vėliava per artimiausius Seimo rinkimus po kelerių metų. Taigi socdemams akivaizdžiai vėl iškils Brazausko įpėdinio klausimas. Jis jau kelis kartus buvo iškilęs, bet Brazauskas sustabdydavo diskusijas pareikšdamas, kad lieka. Bet kažkada ateis diena - ir ta diena vis labiau artėja - kai Brazauskas turės pasitraukti, ir socdemams jau nebepavyks išvažiuoti už plačių Brazausko pečių. Jiems reikės ieškoti kitų lyderių.

Niekas nesiginčys, kad socdemai - neblogi strategai. Tai liudija ir tai, kiek jie sugebėjo pešti iš pastarųjų - faktiškai pralaimėtų - Seimo rinkimų. Bet ar dabartinė jų padėtis neatrodo beviltiška, juk jiems gresia ne tik populiaraus lyderio pasitraukimas, bet ir euro įvedimo pasekmės?

Tarp socdemų išties esama gudruolių, kurie neblogai planuoja į priekį ir net iš labai sunkių situacijų, kaip matėme pastaraisiais metais, sugeba išeiti kaip laimėtojai. Bet vienas dalykas yra planuoti ir strateguoti, kai turi tokį kozirį kaip Brazauskas, ir kitas dalykas - tokio kozirio nebeturėti. Tad, manau, per būsimus Seimo rinkimus situacija iš esmės keisis.

Įtakos tam turės daug faktorių. Galų gale, ne tik euro įvedimas, bet ir „Mažeikių naftos” perpardavimas dar nežinia kuo baigsis. Lietuvos politikoje jau tokia tradicija, kad „Mažeikių nafta” jau yra pražudžiusi ne vieną politikos banginį. Atsižvelgiant į visa tai, galima sakyti, kad jeigu socialdemokratai sugebėtų be nuostolių išvairuoti į kitus Seimo rinkimus, tai būtų žygdarbis. Bet aš manau, kad nuostolių bus ir jie bus labai dideli.

Kiek galima suprasti, socialdemokratų koziris - pinigai, išlošti perparduodant „Mažeikių naftą”, jų paleidimas į „socialinę apyvartą”.

Tų pinigų galimas paleidimas į “socialinę apyvartą” turi tik santykinę reikšmę. Žinoma, už juos bus bandoma bent kiek didinti pensijas, kelti algas mokytojams ir medikams bei kompensuoti indėlius, bet lygiagrečiai juk vyks ir kiti procesai. Žinant mūsų valstybės politiką, nesunku numatyti, kad labai nemaža tų pinigų dalis nusės ministerijose, įvairiuose projektuose, žodžiu, valdininkų kišenėse. Dar vienas veiksnys - tai iškerojusi korupcija, kuri lemia vienareikšmę visuomenės nuomonę: ši valdančioji dauguma su korupcija nekovoja, ir žmonės daro prielaidą, kad nekovoja todėl, kad iš esmės visa politinė sistema yra korumpuota ir jai nenaudinga to daryti.

Ar dar ilgai, Jūsų nuomone, tęsis aukštų Darbo partijos reitingų stebuklas? Lyderis susikompromitavo, pabėgo iš visų valdžios postų, o partijos reitingai ne tik nenukrito, bet net ir bando kilti.

Aš manau, kad čia dar veikia tam tikra inercija ir tai yra laikinas dalykas. Darbo partija per apklausas vis dar susirenka tuos „klaidžiojančius” balsus, kuriuos anksčiau pavyko susirinkti Rolandui Paksui, dar anksčiau - pirmosios laidos Artūro Paulausko socialliberalams. Tai yra dalis rinkėjų, apie trisdešimt procentų, kurie balsuoja už populistines, laukiamus pažadus lengvai dalijančias partijas. Dabar šiems žmonėms nelabai yra kur dėti savo balsų ir todėl reitinguose Darbo partijos procentas dar laikosi. Bet kai tik atsiras kokia nauja populistinė jėga, turinti “šviežią”, jokiais diplomų klastojimais nesuteptą lyderį, tai šie balsai automatiškai jai ir atiteks.

Vadinasi, galime tikėtis naujo „gelbėtojo”?

Tai dar viena lietuviška tradicija - paprastai prieš kiekvienus rinkimus toks gelbėtojas atsiranda. Kartu su nauja partija.

O kokios dešiniųjų perspektyvos, ypač po visų negandų, ištikusių liberalcentristus? Ar didėjančiais reitingais besidžiaugianti Tėvynės sąjunga, netekusi partnerių, nebus vėl pasmerkta jau kone dešimtmečiui užsitęsusiam politinės opozicijos vaidmeniui?

Manau, konservatorių reitingai gali nuosekliai augti toliau, kadangi jie šiuo metu kelia svarbiausius visuomenei - korupcijos ir socialinio teisingumo klausimus. Tad jų reitingo kilimas nėra atsitiktinis, nes kol kairiosios partijos toliau klampoja „Mažeikių naftos”, euro įvedimo ir klestinčios korupcijos problemose, konservatoriai dabar sėkmingai eksponuoja save kaip jėgą, kuri vienintelė bent jau garsiai šaukia apie negerus dalykus, vykstančius valstybėje.

Taip, jiems pritrūks liberalaus sparno, turint omenyje tą padėtį, kuri šiuo metu susiklostė pas liberalcentristus. Liberalų ir centro sąjunga skyla, bet tas skilimas, kita vertus, ir yra sprendimas. Kaimynės Lenkijos rinkimai parodė, kad dešinieji gali laimėti pateikdami visuomenei tam tikrą konservatyvios socialinės politikos (ką galėtų pasiūlyti konservatoriai) ir liberalios ekonominės politikos (ką galėtų pasiūlyti liberalai) mišinį.

Manau, liberalcentristų skilimas galų gale baigsis liberalų partijos su lyderiais Auštrevičiumi, Masiuliu ir Steponavičiumi atkūrimu, o Artūras Zuokas steigs judėjimą, kuris, turint galvoje Vilniaus mero viešai deklaruojamas vertybes, greičiausiai bus neideologinis. Tai, manau, bus jo „asmeninis” judėjimas, atkartojantis Uspaskicho ir Pakso variantus. Bet kadangi paskui Zuoką velkasi dar ir skandalų uodega, tai jis neturi šansų susirinkti tų trisdešimties už populistus balsuojančių procentų. Manau, tai daliai rinkėjų patraukti vis dėlto reikės kažkokios kitokios jėgos.

Tai į kokius rinkėjus apeliuotų Zuokas? Kaimo ir rajonų gyventojams jis neįdomus, didmiesčių gyventojams pernelyg gerai žinomi su juo susiję skandalai.

Aš manau, kad Vilniaus mieste bent jau per artimiausius savivaldos rinkimus Zuokas vis dar turi šansų, - pirmiausia tų milžiniškų sumų, kurias Vilniaus savivaldybė investuoja į viešuosius ryšius, dėka. Išties Zuokas skiria labai daug dėmesio įvairiausioms manipuliacijoms žiniasklaidoje, kurių dėka visuomenę pasiekia vienas pranešimas: jeigu Vilniuje žydi gėlės ar šluojamos šiukšlės, visa tai vyksta vien mero dėka. Visa tai turi poveikį, ir per savivaldybių rinkimus meras ir jo sąjūdis sostinėje gali pasirodyti pusėtinai. Bet per Seimo rinkimus šis sąjūdis neturės šansų, ir manau, kad Artūras Zuokas tą puikiausiai supranta. Matyt, vienintelis dalykas, kuris jam rūpi, tai laimėti savivaldos rinkimus ir likti Vilniaus mero kėdėje.

O kokios politinės ateities gali tikėtis socialliberalai? Gal išties jiems laikas kaip į galimus partnerius dairytis į konservatorius, ar tai tik atsitiktinis retorikos sutapimas pastaruoju metu?

Iš principo neatmesčiau tokios galimybės, kadangi kairiajame sparne socialliberalai, palyginti su darbiečiais ir socdemais, tiesiog nebeturi ko prarasti. Jų reitingai dabar yra itin žemi, bet Artūras Paulauskas, toliau sėkmingai bendraudamas su visuomene, turi potencialo atstatyti savo ir savo partijos populiarumą. Nors asmeninio populiarumo atstatymas jam šiuo atveju yra lengvesnis uždavinys. Kur kas sunkiau jam šiuo metu būtų vėl pastatyti ant kojų savo partiją, kuri visuomenėje suvokiama greičiau kaip kelių ministrų klubas. Jeigu Paulauskui pavyktų sugrąžinti socialliberalams tam tikrą “masinį” pobūdį, masiškumo įvaizdį ir populiarumą bent jau tarp kai kurių visuomenės sluoksnių, ši jėga atrodytų pakankamai rimta, nes ji pastaruoju metu kelia teisingus lozungus, pavyzdžiui, kovos su korupcija. Tuo pagrindu ji išties galėtų bendradarbiauti su konservatoriais.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino L.L.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija